Būkime kaip vengrai

Paskaitą skaito Danguolė Mikulėnienė. (I. Gasperavičiūtės nuotr.)

"Aušra": Kaip žinia, šiais metais Lietuva ir lietuviai mini spaudos lotyniškomis raidėmis atgavimo 100-metį. Neseniai Jūs dalyvavote Lietuvių mokytojų draugijos suorganizuotoje konferencijoje Punske, kur pasakojote apie lietuvių tautos kovą už lietuvišką žodį. Jūs priminėte visiems pažįstamą Zikaro skulptūrą - į Lietuvą žvelgiantį susirūpinusį knygnešį su maišu knygų ant pečių. Sakėte, kad ir tuomet - tarpukario laikotarpiu, kai ši skulptūra buvo sukurta, ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, lietuvių kalbos padėtis yra sudėtinga. Tad kokią Lietuvą šiandien mato Zikaro knygnešys?

Danguolė Mikulėnienė: Spaudos draudimo laikotarpis parodė, kad kalba ir spauda tuo metu buvo ne kalbininkų reikalas. Buvęs visuomenės poreikis apginti ir išsaugoti kalbą, ir tuo rūpinosi visi - nuo studento iki valstiečio, ar nuo valstiečio iki kunigo. O dabar tarsi bandome nusigręžti nuo šito dalyko. Kaip minėjau _ knygnešystė, kuri tuomet buvo verslo, kultūros ir mokslo lydinys, būtų ir šiandien labai perspektyvi. Dabar tie, kurie gali ką nors padaryti, neturi tam lėšų, o tiems, kurie turi lėšų, galbūt kartais stinga strateginio mąstymo. Mes turime žinoti, ko siekiame, ko norime, reikalinga strategija. Ir ne 5 ar 10 metų laikotarpiui, bet ilgesniam laikui.

Ar Lietuvos valdžia _ Seimas, Vyriausybė, galop prezidentas - turi lietuvių kalbos viziją? Ilgalaikę viziją? Juk jau net Jungtinės tautos aliarmuoja, kad mažų tautų kalbos - tarp jų lietuvių - gali per artimiausią šimtmetį išnykti.

Valdžia - Seimas, prezidentas, Vyriausybė - ateina ketveriems ar penkeriems metams, tačiau jau pusę metų iki kadencijos pabaigos nieks nedirba, nes visi laukia, kas bus toliau. Kadencijos pradžioje irgi praeina pusė metų, kol įsibėgėja. O valstybei reikalingi strateginiai uždaviniai. Bet jų neturime. Kasdien girdime apie tūkstančius išvykstančių iš Lietuvos lietuvių. Ir nieks dar iki šiol nekalba, kaip šie žmonės laikysis lietuvybės.Iš pokalbių su Lietuvos politikais susidariau įspūdį, kad jie tiki stebuklais - jie šventai įsitikinę, kad kaip nors bus: dauguma išvažiavusiųjų grįš namo, kai truputį užsidirbs, o likusieji Londone, Madride ar Čikagoje kažin kokiu stebuklu išliks lietuviais. Mano nuomone, tai naivus požiūris, liudijantis, jog politikai nesuvokia nutautėjimo proceso esmės. Ką jau kalbėti apie Londoną ar Čikagą, jeigu mes, gyvendami savo etninėse žemėse ir turėdami neblogą švietimo ir kultūrinės veiklos pagrindą, per 40 metų "susitraukėme" iš keliasdešimt tūkstančių iki vos šešių tūkstančių...

Man paliko didžiulį įspūdį tai, kaip vengrai bando išsaugoti savo kalbą. Valstybė skiria tam daug dėmesio. Jie yra surašę kiekvieną vengriškai šnekantį žmogų, visame pasaulyje. Ir kiekvienas vengriškai kalbantis yra apsuptas dideliu dėmesiu, šiluma. Motyvas labai paprastas - šitoks žmogus bus vengrų kultūros platintojas. Mūsų valstybėje, deja, taip nėra. Iš tikrųjų, matyt, mums reikia, kad kas nors iš šalies baustų, tuomet pradėtume blaiviau žiūrėti į dabartinę padėtį. Mes tarsi nuo savęs stumiame šią problemą - Švietimo ministerija tarsi už tai neatsakinga, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas irgi už tai neatsakingas, Vyriausybė už tai neatsakinga, taip pat Seimas. Na, ir lieka lituanistai, kurie apie tuos klausimus rašo, kalba ir nuolat primena. Man labai skaudu dėl to, kad jeigu per 50 metų taip gali susitraukti lietuvių kalbos plotas - sakoma, kad perpus - tai kaip mes įsivaizduojame ateitį? Juk dabar prarasti kalbą yra lengviau nei prieš pusantro šimtmečio, kai buvo draudžiamas lietuviškas žodis. Per mažai mes apie tai mąstome, o jeigu ir parašome kokį deklaratyvų dokumentą, tai pats dokumentas nekeičia gyvenimo.

Atrodo, kad mes, lietuviai, esame neprilygstami gražbyliavimo meistrai. Antai šie metai paskelbti Kalbos ir knygos metais, o kai Seime vyko pagrindinis šiai progai skirtas renginys, salė buvo apytuštė. Toks tautos išrinktųjų elgesys daug ką pasako.

Mes suskaičiavome salėje 30 parlamentarų... Pasakysiu labai paprastai: Seimas, tai tie žmonės, kurie yra išrinkti. Jeigu pasižiūrėtumėm į statistiką, tai kiekvienos kadencijos Seimas yra vis prastesnis išsimokslinimo lygio požiūriu. Matome, kokios populiarios partijos, kurios daug žada, bet nieko nepadaro. Tai yra mūsų veidrodis - kokia yra visuomenė, toks ir Seimas. Ir manęs visiškai nestebino tai, kad parlamentarų salėje buvo mažai, kad nekalbėjo nei vienas kalbininkas iškilmingo posėdžio metu - tai yra tie žmonės, kurie prisidėjo prie Lietuvių kalbos įstatymo kūrimo, kurių dėka lietuvių kalba buvo įtvirtinta laikinojoje Konstitucijoje.

Pastaruoju metu iš Užsienio reikalų ministerijos pasigirdo pasiūlymas keisti Lietuvos Konstituciją taip, kad įteisintų galimybę Lietuvos lenkams rašyti jų asmenvardžius nelietuviškomis raidėmis. To reikalauja Varšuva. Kaip Jūs, lituanistė ir kalbininkė, o dar neseniai ir Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė, vertinate tokį mūsų politikų instrumentalų požiūrį į Konstituciją?

Tai yra vartotojiškas požiūris, ir tiek. Šiaip ne taip paprasta keisti Konstituciją. Kita vertus, tai, kaip rašoma pase, yra ne vien asmens dalykas. Pasas rodo asmens santykį su valstybe, kurios jis yra pilietis. O kalbos požiūriu, jeigu kalbame apie ateitį, tai turėtumėm kalbėti apie nepartinę politiką. O tuo kaip tik nėra suinteresuotos partijos. Visi nori tos partinės politikos, kuri duotų kuo greičiau rezultatų. Taigi rudenį vėl rinkimai. Ir kam rūpi, kas bus po dvidešimt metų? Visi šnekame apie tai, kad reikia didinti gimstamumą, visi šnekame apie tai, kad rei-kia daugiau dėmesio kalbai. O kalba yra toks dalykas, kurio nepačiupinėsi. Ir čia greit nieks nesidaro. Po nepriklausomybės paskelbimo, kad suklestėtų kalba _ o tas laikotarpis buvo aukso amžius - turėjo praeiti keliolika metų. Bet ten buvo asmenybės - Sofija Čiurlionienė, Pranas Skardžius, Ašmantas, Salys, buvo diskusijos, gimė laikraštis. Ir kai paskaitai visą mūsų istoriją, tai kai kurie dalykai taip gražiai kartojasi. Net gali rasti daug atitikmenų.

Jūsų pranešime išgirdome daug nerimo dėl lietuvių kalbos ateities Lietuvoje. Daug kam lietuvių kalba tarsi jau ir nepirmaeilė. Kai kuriose aukštosiose mokyklose dėstomoji kalba yra anglų (girdėjau, kad taip yra Tarptautinių santykių institute). Taip pat kai kuriose tarptautinėse konferencijose, kurios vyksta Lietuvoje, patys organizatoriai siūlo tik anglų kalbą. Tai ar mums patiems lietuvių kalba yra vis mažiau reikalinga?

Kai girdžiu apie tokius dalykus, labai gailiuosi, kad nesu Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė... Sovietiniu laikotarpiu labiausiai nukentėjo mūsų inteligentija. Mes išmokome skaityti, rašyti, bet ar mes galėjome pasigirti tokiomis istorijomis? Atvažiuodavome į jūsų kraštą, ir ūkininko namuose matydavom prikrauta knygų. Tave ne tik vaišindavo, bet ir šnekėdavo apie Lietuvos istoriją. Ir tu matydavai, kad ta tradicija nenutrūkusi. O didžiojoje Lietuvoje to nebuvo. Raskite Lietuvoje ūkininką, kuris galėtų pakalbėti apie mūsų istoriją! Sovietinis laikotarpis nežmoniškai pakenkė pirmiausiai mūsų mentalitetui. Dabartiniame Seime pasigendu tos šviesos, kuri buvo mūsų Atkuriamajame seime praeito dešimtmečio pradžioje. Tuomet buvo mūsų bendras kultūrinis darbas.

O dabar svarbiausia yra infliacija, defliacija, bendras vidaus produktas... O dažno politiko lietuvių kalba yra tokia siaubinga, kad jums, kalbininkams, turbūt plaukai šiaušiasi ant galvos.

Ne tik kalba, bet ir pati vidinė kultūra.

Jūs raginote neužmiršti savo tarmės, nes tarmė yra ta pirmoji jungtis su savo tauta, savo kultūra. Bet lietuvių tarmės yra labai užterštos įvairiais polonizmais, slavizmais. Daug žmonių pas mus neskiria, kas yra tarmė, o kas _ ne. Kai kam net atrodo, kad jeigu vartojame kuo daugiau įvairių pieskų", padlagių", truskavkių" ir panašiai, tuo "dzūkiškiau" kalbame.

Ne tik dzūkų tarmė yra užteršta polonizmais. Tas pats su žemaičių ir kitomis tarmėmis. Kadangi tarmė yra tik šnekamoji kalba, ji labai atvira visiems dalykams, kurie plinta. Ir žinoma, jūsų sąlygomis, tai visų pirma polonizmais. Tam, kas nesidomi, sunku suvaikyti, ar tai yra senas tarmės žodis, ar jis ką tik vakar atėjęs. Žinoma, ta sąveika yra visose tarmėse, bet ne šito reikėtų ieškoti, ir ne šituo didžiuotis. Mat tie, kurie bando kopijuoti tarmę, kurie bando pasirodyti, kad tarmiškai moka, ima į savo bendrinę kalbą kai ką iš polonizmų. Tada sako: va, šneku tarmiškai. Mūsų populiarios laidos Dviračio žinios" kelias nėra geras. Ne tokiu reikėtų eiti. Juolab kad tarmės sistema yra unikali. Skiriasi ir sakinio intonacija, ir morfologija, skiriasi netgi bendravimas su žmonėmis.

Ar didesnis dėmesys ir pagarba tarmėms padėtų mums išlaikyti ir bendrinę kalbą?

Be jokios abejonės. Be to, ir bendrinė kalba šiek tiek atsigautų. Mes stengsimės ateiti į talką.

Europos kalbų atlase lietuvių kalbos tarmės yra pristatomos 42 vietovėmis. Norėčiau kiekvienam šiam punktui išleisti kompaktinę plokštelę, žodyną ir monografiją. Kirpdami tarmės šaknis, pakertame tą gyvybingąją šaknį, kuri mus sieja su Lietuva, su žeme, su lietuvių kalba, ir tampame savo dvasios emigrantais.

Su Danguole Mikulėniene kalbėjosi
Živilė MAKAUSKIENĖ



Birželio 21 d. Punsko mokykloje įvyko seminaras Lietuvos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti Tautinis tapatumas ir kalba". Jį organizavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai. Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė doc. dr. Danguolė Mikulėnienė skaitė paskaitą "Spaudos draudimas Lietuvoje 1864-1904", Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Alma Lapinskienė - "Lietuviškas žodis tarpukario Vilniuje". Punsko gimnazijos ir pagrindinės mokyklos direktorius Juozas Bliūdžius į seminarą pakvietė visus susidomėjusius mokytojus.