Lietuvių kalba dabartinėje Lenkijoje

Pranešimą skaito I. Gasperavičiūtė (A. Vilkelio nuotr.)

Dar prieš šimtmetį Suvalkų kraštas jungėsi bendriems darbams su visa tauta: davė savų knygnešių, kunigų, daraktorių, švietėjų, inteligentų, vėliau siuntė savo atstovus į Lietuvos Tarybą, dar vėliau slapstė Lietuvos partizanus ir pagelbėjo jiems. Šio kašto lietuviai žino, kas yra KOP, vėliau patyrė liaudies Lenkijos požiūrį į svetimuosius ir pagaliau sulaukė demokratinės Lenkijos valstybės.

Lietuvių kalba dar ir šiandien gyva Suvalkų trikampyje, ji vartojama namuose, buityje, ji gyva mokyklose, ja rengiamos radijo ir televizijos laidos, leidžiamos knygos, periodiniai leidiniai.

Šio pranešimo tikslas _ ne mokslinė Lenkijos lietuvių kalbinės situacijos analizė, o tik noras Lietuvos spaudos draudimo panaikinimo šimtmečio proga pažvelgti, kokiomis sąlygomis lietuvių kalba gyva Lietuvos etninėse žemėse dabartinėje Lenkijoje.

Pabandysiu tik apžvelgti lietuvių kalbos vartojimo sritis, teisinę bazę, garantuojančią tautinės mažumos ir jos kalbos išlikimą, Lenkijos politiką lietuvių tautinės mažumos ir jos kalbos atžvilgiu, pačių Lenkijos lietuvių tautinį sąmoningumą.

Kiek žmonių kalba lietuviškai?

Sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą. Manoma, kad tie, kurie laiko save lietuviais, buriasi į lietuvių kultūrinį gyvenimą, leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas, tie ir šeimose bendrauja lietuviškai.

Tačiau siūlyčiau pažvelgti į 2002 m. Lenkijos visuotinio piliečių surašymo rezultatus. Palenkės vaivadijoje lietuvių tautybės esą užsirašė 5200 žmonių, tačiau 5400 asmenų teigė, kad jų šeimos bendravimo kalba yra lietuvių. Vadinasi 200 žmonių nelaiko savęs lietuviais, nors lietuvių kalba yra jų šeimos bendravimo kalba. Reiškinys atvirkštinis nei JAV, Didžiosios Britanijos ar Australijos bendruomenėse, kur trečiosios ar ketvirtosios kartos lietuvių emigrantų vaikai dažnai savo gimtosios kalbos nebemoka arba moka prastai, tačiau jaučiasi esą lietuviai. Matyt, apsisprendimą lemia valstybių politika svetimtaučių atžvilgiu.

Dar vienas esminis Lenkijos piliečių surašymo rezultatas. Visoje Lenkijoje lietuviais užsirašė tik 5846 žmonės. Vadinasi, tik apie 600 surašytų lietuvių gyvena ne Palenkės vaivadijoje, ne etninėse žemėse. Turint omenyje pokario emigraciją iš Lietuvos bei Suvalkų krašto lietuvių migraciją į miestus ieškoti darbo ir pastarojo dešimtmečio Lietuvos piliečių išvykimą šis surašytųjų skaičius yra stulbinančiai mažas.

Dar vienas skaičius _ Palenkės vaivadijoje 18 100 piliečių neįmanoma buvo nustatyti tautybės, kadangi jie neatsakė į klausimą apie tautybę, taip pat 18 000 gyventojų nenustatyta, kokią kalbą vartoja namuose.

Nuomonei, kad surašymo duomenys vis dėlto nėra iki galo objektyvūs, pritaria ir Lenkijos valdžia. Pats faktas, kad visos Lenkijos mastu net 774,9 tūkst. nenustatyta tautybė ir 772,2 tūkst. kalba, kurią vartoja namuose, liudija Lenkijos visuomenėje vis gyvuojantį nepakantumą kitataučiams. Nustatyta ir nemažai atvejų, kai surašinėtojai nepaklausdavo šių, taip svarbių tautinėms mažumoms, klausimų, buvo ir kitokių pažeidimų. Todėl vadovautis surašymo rezultais kalbant apie tikrą skaičių, nederėtų ir reikia manyti, kad vien tik Suvalkų trikampyje gyvena apie 12 000 lietuvių tautybės žmonių, kurių bendravimo kalba yra lietuvių.

Nors surašymo rezultatai tikrai neatspindi lietuvių skaičiaus, tačiau akivaizdžiai liudija tautinio sąmoningumo stoką bei vykstančius asimiliacijos procesus, kurie šio krašto gyventojams matomi "gryna akimi".

Lenkijos lietuvių bendruomenė laikosi nuomonės, kad esminį vaidmenį tautiniam sąmoningumui išsaugoti atlieka mokyklos lietuvių mokomąja kalba. Ypač mokymas per visas mokymo pakopas nuo darželio iki vidurinės mokyklos ir brandos egzaminai. Vykdomas nuoseklus auklėjamasis darbas ir gimtosios kalbos mokymas leidžia manyti, kad lietuvių bendruomenė su gimtąja lietuvių kalba dar kurį laiką bus išsaugota.

Lietuvių kalba mokyklose

Teisę mokytis gimtosios kalbos Lenkijoje garantuoja tarptautiniai teisės aktai, tokie kaip, Europos Tarybos Sisteminė tautinių mažumų apsaugos konvencija, 1994 metų Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, Lenkijos vidaus teisės aktai, pirmiausia Konstitucija, Švietimo sistemos įstatymas bei Nacionalinės edukacijos ministro potvarkiai.

Nuo 1989 metų, kai pradėjo steigtis lietuviškos mokyklos ir Seinų valsčiuje (Krasnagrūdos mokykla), iki 1998 metų, galima sakyti, Lenkijos lietuvių švietimas buvo sutvarkytas neblogai. Juolab svarbu, kad lietuvių kalbos pradėta mokyti ir paribio kaimų mokyklose, kur lietuviai buvo tikra mažuma. Pavyzdžiui, Ramoniškių mokykloje lankyti lietuvių kalbos pamokas atsirado norinčių vaikų ir iš mišrių šeimų. Tai buvo vienintelis kaimas Krasnopolio valsčiuje, kur buvo mokoma lietuvių kalbos, kur dar nemažai šeimų namuose kalba lietuviškai.

Prieš pradedant įgyvendinti Lenkijos švietimo reformą, t. y. iki 1998 m., lietuvių kalbos arba lietuvių kalba mokėsi apie 1000 mokinių (Punsko darželyje, 5 Punsko valsčiaus, 2 Seinų valsčiaus aštuonmetėse mokyklose lietuvių mokomąja kalba, Punsko licėjuje, 3 Seinų valsčiaus, vienoje Krasnapolio valsčiaus, 2 Seinų miesto, 1 Suvalkų mokyklose su lietuvių kalba kaip papildomu dalyku).

Pradėjus 1998 m. švietimo reformą Lenkijos lietuvių švietimas ėmė griūti:

1. Pagrindinės mokyklos iš aštuonmečių pertvarkytos į šešiametes, tokiu būdu sumažėjo kaimo mokyklų bendruomenės.

2. Dvi Punsko valsčiaus pagrindinės mokyklos pertvarkytos į pradines trimetes.

3. Panaikintos dvi mokyklos _ tai vienintelė Krasnopolio valsčiuje Ramoniškių ir viena Seinų valsčiuje Lumbių mokykla. Mokyklos nedidelės, galėtų atrodyti _ nereikšmingos, tačiau įsiminti šį faktą vertėtų _ mes buvome liudininkai, kai paskutinį kartą tose vietovėse dar buvo mokoma lietuvių kalbos.

4. Švietimo reforma atnešė ir daugiau naujovių lietuvių švietimui _ ministro potvarkiu nuo 2002 metų mokyklose lietuvių mokomąja kalba geografiją imta dėstyti lenkiškai. Iki tų metų reikalaujama buvo lenkiškai mokyti tik lenkų kalbos ir istorijos.

5. Taip pat nenumatyta galimybė lietuviškas klases lankantiems vaikams pagrindinės mokyklos patikrinimus ir gimnazijos egzaminus rengti ta kalba, kuria vaikai buvo mokomi. LLB reikalavimu ši problema iš dalies buvo išspręsta.

6. Nenumatytas ir lietuvių kalbos patikrinimas bei egzaminas.

7. Lenkų kalbos mokymas įvedamas jau nuo pirmos klasės. Iki reformos lenkų kalbos buvo mokoma nuo antros klasės, kai vaikai gimtosios kalbos pagrindu jau būdavo pažinę raides.

8. Ne iki galo išspręstas ir vadovėlių lietuvių kalba klausimas. Šiuo metu baigiami leisti mokymo vadovėliai lietuvių kalba pagrindinei mokyklai ir gimnazijai. Tačiau visai nėra vadovėlių lietuvių kalba licėjaus mokiniams. Nėra nė vieno aktualaus Lietuvos istorijos vadovėlio.

Dėl įvairių priežasčių mažėja vaikų, besimokančių lietuviškose mokyklose skaičius. 2004_2005 m. m. jų yra 755.

Prasidėjus reformai, uždarius Ramoniškių, Lumbių, pertvarkius Vaitakiemio, Pristavonių mokyklas, kiekvienais metais Punsko ar Seinų valsčiuose norima uždaryti vieną ar kitą mokyklą, tačiau nerandama (gal nenorima rasti) alternatyvaus sprendimo. Nors Lenkijos vyriausybė yra parengusi ir patvirtinusi Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategiją, kol kas ji neįgyvendinama. Norint išsaugoti Seinų krašto lietuvių švietimą, kelti lietuvių kalbos prestižą bei čia gyvenančių lietuvių tautinį sąmoningumą Lenkijos lietuvių organizacijos, gavusios Lietuvos Vyriausybės užtikrinimą dėl finansinės paramos, ėmėsi iniciatyvos Seinuose kurti lietuvių švietimo centrą. Tikimasi, kad būtent šis centras pristabdys asimiliaciją bei duos impulsą atgimti lietuvių kalbai Seinuose.

Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus per beveik penkiasdešimt gyvavimo metų yra atlikęs nepaprastą vaidmenį. Ši mokykla Punsko ir Seinų kraštui išugdė nemažą būrį inteligentijos ir, manoma, kol ji dirbs, tol bus gyva ir lietuvių bendruomenė. Šiuo metu stengiamasi užtikrinti jam tinkamą bazę, t. y. pastatyti priestatą, nes kol kas ši mokykla dirba patalpose, nuomojamose iš Punsko pagrindinės mokyklos.

Periodinė spauda ir knygos lietuvių kalba

Šeštajame dešimtmetyje Lenkijoje prasidėjus politinam atšilimui bei leidus tautinėms mažumoms kurti draugijas tautiniu pagrindu (aišku partijos "globojamas"), buvo leista kiekvienai tautinei mažumai turėti po leidinį gimtąja kalba. Tokio sprendimo tikslas buvo visai kitas nei pačių tautinių mažumų: norėta supažindinti tautines mažumas su socialistinės santvarkos "pasiekimais" jų gimtąja kalba. Taip 1960 metais išleistas pirmasis "Aušros" numeris. Tuomet "Aušrą" leisdavo vieną ar du kartus per metus. Vėliau pasirodžius pačių lietuvių leidžiamoms ir niekieno necenzūruojamoms "Varsnoms", valdžia, norėdama atsikratyti to leidinio, "Aušrą" "padarė" periodiniu ketvirtiniu žurnalu. Nuo 1989 m. Lenkijai tapus nepriklausoma valstybe "Aušrą" pradėta leisti kas mėnesį, o po poros metų kas dvi savaites. Toks periodiškumas išlaikytas iki dabar. Savarankiškas "Aušros" leidimas paskatino ieškoti patogiausių leidybos ir spausdinimo variantų. 1993 m. Punske buvo įkūrta "Aušros" leidykla ir spastuvė.

Šiuo metu "Aušra" finansuojama iš Lenkijos centrinio biudžeto per Kultūros ministeriją, o leidėja yra Lenkijos lietuvių draugija. Kiekvienais metais parengiami projektai ir pagal juos suteikiama lėšų. Toks finansavimo būdas nėra pats geriausias dėl kelių priežasčių. Pirma _ neaišku, koks bus kitų metų biudžetas, ir pirmi pinigai pervedami ne anksčiau kaip kovo pabaigoje _ susidaro nemažai keblumų, be to, ministerija nefinansuoja redakcijos techninės bazės kūrimo bei jos gerinimo, kas šiais laikais yra labai svarbu.

Prieš kelerius metus Kultūros ministerija siūlė "Aušrą" leisti dviem kalbomis, kad ji galėtų pasiekti ir "lietuviškai jau nekalbančius lietuvius", o kaimynus lenkus supažindintų su lietuvių gyvenimu ir prisidėtų griaunant nusistovėjus stereotipus. Tačiau leidėjas mano, kad "Aušros" prioritetas yra informuoti lietuvių tautinę mažumą apie jai aktualius įvykius, kelti tautinę savimonę bei puoselėti lietuvių kalbą, todėl ministerijos siūlymo atsisakyta.

"Aušros" skaitytojų ratas per pastarąjį dešimtmetį jau nusistovėjęs: "Aušra" leidžiama 1000 egz. tiražu.

Kiti periodiniai leidiniai lietuvių kalba: tai "Suvalkietis" _ ketvirtinis žurnalas, redaguojamas Suvalkų lietuvių. Jo skaitytojai _ tai visų pirma Suvalkų miesto gyventojai. Suvalkų "Vienybės" klubo nariai yra ir žurnalo kūrėjai, ir korespondentai.

Nuo 1997 m. leidžiamas ir atskiras žurnalas vaikams "Aušrelė". Tai mėnesinis leidinys, platinamas per darželį ir mokyklas. Jo kūrimo procese dalyvauja patys vaikai, tuo visų pirma jis ir vertingas.

Nuo prėjusių metų rudens Lenkijoje redaguojamas ir "Aušros" leidykloje spausdinamas "Pasaulio lietuvis". PLB valdybos sprendimas "PL" redaguoti ir leisti pavesti Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovams yra labai svarbus. Tokiu būdu stiprinama mūsų bendruomenė, pabrėžiamas PLB ir mūsų krašto ryšys bei įrodoma, kad PLB neabejinga šio krašto likimui.

Per pastarąjį dešimtmetį "Aušros" leidykla išleido apie 80 pavadinimų knygų ar brošiūrų lietuvių kalba. Jų tematika labai įvairi _ tai memuarai, etnografiniai darbai, grožinė literatūra, istorija ir pan. Jų autoriai _ daugiausia šio krašto žmonės.

Knygos leidžiamos 300_500 egz. tiražu, ir nors akivaizdu, kad "Aušros" leidykla jokiu būdu neprilygsta "Šaltinio" spaustuvei, vis dėlto sudėjus visus knygų egzempliorus susidaro visai padori suma apie 35 000 vienetų.

Finansų knygų leidybai ieškoma įvairiuose fonduose, Lietuvoje ir Lenkijoje. Kartais knygos leidžiamos paties užsakovo lėšomis ar iš "Aušros" leidyklos pelno.

Radijo ir televizijos laidos

Europos Taryba prižiūri Sisteminės tautinių mažumų konvencijos vykdymą atskirose ją ratifikavusiose šalyse ir ypač domisi, kaip valstybės užtikrina tautinėms mažumoms galimybę pasinaudoti žiniasklaidos priemonėmis.

Lenkijoje tautinėms mažumoms galimybę turėti laidas gimtąja kalba visuomeninėje televizijoje ir radijuje garantuoja Radijo ir televizijos įstatymas. Laidos lietuvių kalba rengiamos regioniniame Balstogės radijuje ir televizijoje. Šiuo metu radijo laidos lietuvių kalba transliuojamos vieną valandą per savaitę, jos girdimos Palenkės vaivadijoje.

Televizijos laidos lietuvių kalba rodomos pusvalandį per mėnesį per Balstogės TV ir matomos Palenkės vaivadijoje. Jau daugelį metų LLB stengiasi, kad ir radijo, ir TV laidos būtų transliuojamos per centrines radijo ir TV stotis ir pasiektų visoje Lenkijoje gyvenančius lietuvius. Tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, argumentuojant mažu lietuvių, gyvenančių Lenkijos gilumoje, skaičiumi. Šiais metais Balstogės radijo valdyba pasiūlė dar labiau susiaurinti lietuviškų laidų transliavimo teritoriją ir palikti jas girdimas tik Suvalkų apylinkių gyventojams. Per kitus 3 Balstogės radijo siųstuvus tuo pačiu metu būtų transliuojamos laidos lenkų kalba. Radijo valdybos direktorius savo pasiūlymą argumentavo tuo, kad laidos tautinėms mažumoms mažina radijo klausytojų skaičių. Lenkijos lietuvių bendruomenė nepritarė radijo vadovybės siūlymui. Šiuo klausimu vis dar diskutuojama. Nesusipratimų su radijo vadovybe būta ir anksčiau. Ypač nesuprantamas Radijo vadovybės kai kurių žurnalistų favorizavimas, kai sudaromos nelygios darbo sąlygos.

Apibedrinimas

Liko neaptarta viena labai svarbi kalbos vartojimo sritis - valstybės valdymo įstaigos. Praleidau šią sritį, kadangi ji praktiškai neegzistuoja. Ir kol kas nėra tokios realios galimybės savivaldybės įstaigose oficialiai bendrauti lietuvių kalba, nėra galimybės lietuviškai rašyti gatvių pavadinimus. Taip pat iki galo neišspręstas ir lietuviškų pavardžių rašymas pagal lietuvių kalbos taisykles. Kita vertus, nedaug yra pageidaujančių atkurti savo tikrąsias pavardes. Per dešimtmečius žmonės priprato turėti "du vardus": pase _ vienokį, o kaime _ kitokį, autentišką, bet niekur doku-mentuose nerašomą.

Labai svarbus yra šalia gyvenančių lenkų požiūris į lietuvių kalbą, tinkamas supratimas ir pagarba kitataučiams, ko kartais trūksta. Praėjusiais mokslo metais paaiškėjo skandalingas Punsko muzikos mokyklos mokytojų elgesys lietuvių mokinių atžvilgiu, kai vaikams draudė kalbėti lietuviškai.

Deja, lietuvių kalba labai dažnai nėra laikoma kultūros puošmena. Prie to prisideda psichologai ar pedagogai, tikrindami vaikų gebėjimus. Jie dažnai neatsižvelgia į tai, jog lietuvių šeimų vaikai ne visas užduotis supranta ir geba atlikti lenkiškai. Dėl to būdavo neobjektyviai vertinami. Tose psichologijos ir pedagogikos įstaigose, kuriose tikrinami ir lietuvių vaikai, turėtų dirbti psichologų, pedagogų ir logopedų, mokančių lietuvių kalbą.

Lenkija ruošiasi ratifikuoti Tautinių mažumų ir regioninių kalbų chartiją. Praėjusiais metais šia tema buvo daug diskutuojama. Tačiau ar tai pakeistų lietuvių kalbos padėtį Lenkijoje – kažin, nes tai yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio dokumentas, kurį turėtų papildyti šalies vidaus įstatymai. O valios gerinti tautinių mažumų padėtį kol kas Lenkijoje trūksta, ką liudija jau antrą dešimtmetį besitęsiančios diskusijos dėl Tautinių mažumų įstatymo, kuris dar ir šiandien nepriimtas.
Kiek Lenkijoje gyvuos lietuvių kalba, priklausys nuo daugelio veiksnių, pirmiausia nuo Lenkijos valstybės pozicijos, Lietuvos užsienio politikos, objektyvių šiame krašte vykstančių demografinių ir ekonominių reiškinių.
Gali atsitikti ir taip, kad esant patiems geriausiems (strateginiams) Lenkijos ir Lietuvos santykiams per visą abiejų valstybių istoriją, įstojus į Europos Sąjungą, ratifikavus ir pasirašius Europos Tarybos Sisteminę tautinių mažumų konvenciją bei Tautinių mažumų ir regioninių kalbų chartiją lietuvių kalba Suvalkų krašte išnyks.

Irena Gasperavičiūtė