Spaudos draudimo drama

Spaudos draudimo laikai jau nuo seno traukė literatūros ir kultūros istorikus. 1899 m. "Varpas" rašė: Jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva būtų ramiausias Rusijos imperijos kampelis.

Šiurkšti asimiliacinė Rusijos valdžios politika Lietuvoje brandino pačios Lietuvos visuomenės įvairių socialinių sluoksnių skirtingą požiūrį, susiskaldymą ir net priešpriešą. Ją galime laikyti ne tik bendros kultūrinės, ekonominės ir socialinės krašto raidos vaisiumi, bet ir tiesioginiu Rusijos politikos padariniu.

Šią padėtį geriausia apibūdina prof. Mykolas Biržiška, kuris kadaise bandė pasamprotauti, kas būtų buvę, jeigu ne represyvi rusų politika XIX amžiaus antros pusės Lietuvoje:

Jei lietuvių spauda nebūtų uždrausta buvusi, o visos kitos maskolių priemonės 1863 m. sukilimui likviduoti būtų vykdomos, lietuvių padėtis kad ir nebūtų buvusi tokia, kaip latvių ar estų, kurie nebuvo sukilimo paliesti, prieš kurių tikybą jokių žygių nebuvo daroma ir kurie patys ligi 80-ųjų metų caro valdžios nebuvo "nuvokietinti," tik, priešingai, naudojosi savo kalba bažnyčioje ir mokykloje, jau 60-aisiais metais galėjo leisti sau laikraščius,<> vis dėl to net varžomi lietuviai per 40 metų kultūroje būtų daugiau laimėję, negu draudžiamuoju laiku joje kad yra pasiekę. Nebūtų reikėję nei tų aukų ir kančių, kurių teko dėl raidžių pakelti. Natūraliau ir tautai sveikiau konservatyvieji jos sluoksniai būtų susigrupavę ir ramesnę, patogesnę būtų sau politinę liniją nustatę <> ( M. Biržiška. Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą. T.2. Los Andželės, 1953. P.13).

Lig šiol mažai yra tyrinėta Rusijos vyriausybės, rusų administracijos Lietuvoje nusistatymas spaudos draudimo klausimu. Dabar prof. Antanui Tylai paskelbus pagrindinius dokumentus, susijusius su spaudos draudimu Lietuvoje, pasidarė kiek aiškiau.

Vyrauja nuomonė, kad spaudos draudimas buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą, kurią buvo siekiama surusinti ir integruoti į Rusijos imperiją. Tokią Rusijos politiką labai vaizdžiai išreiškė Antanas Baranauskas: Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul būna mūs Lietuva ir tamsi ir juoda. Klausimas šis ne toks paprastas, kaip atrodė tuo metu knygnešiams ir daraktoriams.

Spaudos draudimo klausimu Rusijos visuomenė buvo suskilusi į tris grupes. Pirmajai, mažiausia populiariai, priklausė tie, kurie vis dar tebesilaikė spaudos draudimo politikos. Antrajai grupei priklausė švietimo ministerijos žmonės ir jiems pritariantys. Jie buvo už spaudos draudimo sušvelninimą arba dalinį jo panaikinimą. Trečioji grupė buvo už visišką spaudos draudimo panaikinimą. Jai artimas buvo ir imperatorius Nikolajus II, įtakingas vidaus reikalų ministras Viačeslavas Plėvė, Vilniaus generalgubernatorius Piotras Sviatopolkas-Mirskis.

1895 m. "Varpas" išspausdino straipsnį "Nauda ar žala". Jame buvo svarstomos spaudos draudimo panaikinimo perspektyvos. Buvo prieita prie išvados, kad iš to panaikinimo būtų daugiau žalos negu naudos. Ir štai dėl ko:

1. Rusų cenzūra nepraleis nei patriotinių, nei antirusiškų kūrinių. Leidžiamoji spauda negalės iškelti rusų vyriausybės melo ir kaip su juo kovoti.

2. Sumažės užsieninė lietuvių spauda ir jos platinimas Lietuvoje.

3. Lietuviškumo pakilimas Prūsijoje tuomet visiškai pranyks, neturėdamas atramos rusiškoje Lietuvoje.

4. Vyriausybė pagamins daugiau literatūros, palankios jos dvasiai.

5. Spaudos draudimas, jos skaitymas ir platinimas apjungia visus lietuvius. Spaudą leidus susilpnėtų protesto balsai prieš vyriausybės leidžiamą melą.

6. Nebūtų draudimo, susilpnėtų ir agitacija (Vincas Trumpa. Lietuva XIX-ame amžiuje. Čikaga, 1989. P.103-104).

Į šį straipsnį atkreipė dėmesį Rusijos vyriausybė XX a. pradžioje rinkdama dokumentus spaudos draudimo panaikinimo bylai. Peterburgo vyriausybėje buvo svarstomos trys galimybės:

1. Toliau spausdinti lietuviškus leidinius rusiškomis raidėmis.

2. Leisti spausdinti lotynišku raidynu Šv. Raštą, maldaknyges ir mokslo veikalus.

3. Leisti laisvai spausdinti lietuviškus leidinius, tik su cenzūros priežiūra.

Nėra jokios abejonės, kad kova dėl savo spaudos smarkiai išjudino žemesniuosius Lietuvos visuomenės sluoksnius _ valstiečius, ūkininkus, samdomuosius darbininkus. Iš valstiečių ėmė formuotis nauja lietuvių inteligentija. Tai iš esmės prisidėjo prie Lietuvos visuomenės demokratizacijos proceso. Šis procesas buvo pagrindinis lietuvių tautinio sąjūdžio bruožas. Dvarininkai ir iš dalies senoji dvasininkija prarado viešpataujančią poziciją visuomenėje. Spaudos draudimas juos palietė mažiausia.

Paradoksas buvo ir tai, kad tuo metu, kai uoliai buvo kovojama su lietuvių maldaknyge, elementoriumi ir giesmynu, rusų valdžia laisvai leido plisti lenkiškai knygai ir laikraščiams po Lietuvos dvarus ir klebonijas. Spaudos draudimas turėjo pirmiausia būti nukreiptas prieš lenkų įtaką Lietuvoje, suartinti lietuvius su rusais. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių suartėjimas su lenkais ne tik nesumažėjo, bet dar labiau paspartėjo, ypač Rytų Lietuvoje.

Lietuvių priešinimasis buvo susijęs su barbariškiausiais rusų valdžios metodais prieš lietuvių spaudą, lietuvišką mokyklą. Spaudos draudimas kėlė vis didesnį lietuvių pasipriešinimą. Lietuvių tautinis sąjūdis buvo netradicinis, savitas. Lietuviams teko kovoti dėl elementariausių tautos kultūrinės raiškos teisių: turėti gimtąją kalbą, tautinę mokyklą, išpažinti katalikų tikėjimą.

Praėjus beveik 40 metų nuo spaudos draudimo įvedimo (1864 m.), Rusijos valdžios sluoksniai pagaliau suprato, kad reikia kuo greičiau panaikinti spaudos draudimą. Tai nulėmė ir pačios Rusijos visuomenės liberalėjimas. Pati Rusijos visuomenė pamažu modernėjo, Rusija buvo ant revoliucijos slenksčio, vis labiau buvo pabrėžiamos žmogaus demokratinės laisvės ir teisės. Sava kalba, savi rašmenys ir sava kultūros raiška buvo dalis tų žmogaus teisių. Būta ir kitų priežasčių. Centrinė vyriausybė Peterburge ir vietos administracija Lietuvoje buvo visiškai bejėgė kovoti su lietuviška knyga, įvežama iš užsienio, daugiausia iš Prūsijos.

Vilniaus generalgubernatorius P. Sviatopolkas-Mirskis pareiškė, kad būtina išvaduoti lotyniškai lietuvišką raidyną nuo bet kokių draudimų ir suvaržymų, leidžiant spausdinti tuo raidynu visų rūšių knygas ir periodinius leidinius. 1901 m. Varšuvos generalgubernatorius Nikolajus Čertkovas rašė: Aš manau, kad ir kaip bebūtų skaudu prisipažinti padarius klaidą septinto dešimtmečio antroje pusėje, ir atsisakyti nuo tada užsibrėžtų tikslų, tačiau kito kelio nėra _ rei-kia leisti privatiems leidėjams spausdinti ir platinti leidinius lotyniškomis raidėmis. Kai netrukus po to (1902m.) panašią mintį pakišo Suvalkų gubernatorius Arcimovičius, pats caras savo ranka įrašė: Kada pagaliau bus išspręstas šis klausimas?

Būta ir kitų aplinkybių. Lietuvių tautinio atgimimo radikalumas, ypač XIX amžiaus pabaigoje, kėlė susirūpinimą kai kuriems visuomenės sluoksniams. Kunigas J. Balvočius-Gerutis 1898 m. rašė kun. A. Jakštui: Vaikai išdyko, paaugliai bedieviais virsta, seniai rauda. Gausūs vaisiai spaudos uždraudimo. Gerai mums žinomoje "Jaunojoje Lietuvoje" kalbama, kad plikabambiai vaikai susivokia, kas buvo Marksas. Naujasis Seinų vyskupas A. Baranauskas buvo persigandęs dėl visos tos "bedieviškos" spaudos, kuri iš užsienio plūdo į jo vyskupiją. Žemaičių vyskupas M. Paliulionis, tik kai jam kun. J. Tumas-Vaižgantas parodė visą "bedieviškos" literatūros maišą, ryžosi įtikinti vidaus reikalų ministrą, kad reika panaikinti spaudos draudimą Lietuvoje.

Žinoma, kad po 1883 metų dauguma nelegalių literatūros platinimo tinklų buvo pasaulietinio pobūdžio. Pasaulietinės ir religinės literatūros leidimo ir platinimo proporcijos kito pasaulietinės literatūros naudai. Pajutusi grėsmę savo įtakai, senoji dvasininkija iškeikdavo pasaulietinę literatūrą, liepdavo ją naikinti, kai kada net išduodavo jos platintojus rusų valdžiai.

Žinoma, viena iš svarbiausių priežasčių, sužlugdžiusių spaudos draudimo politiką, buvo lietuvių inteligentijos leidybos veikla užsienyje, pirmiausia Prūsijoje, ir aktyvi, tiesiog pasiaukojanti knygnešių kova pačioje Lietuvoje.

XX a. pradžioje rusų valdžia buvo priversta sušvelninti represijas, nors galutinio savo tikslo _ nutautinimo _ neatsisakė. 1904 m. gegužės 7 d. (pagal naująjį kalendorių) caro vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudimą.

Ilga ir atkakli kova dėl spaudos, mokyklos buvo lietuvių sąmonėjimo įrodymas, lietuvių tautos gyvybingumo pripažinimas. Atgavus spaudą, prasidėjo nepaprastai veržlus tautinės kultūros klestėjimas. Spaudos draudimas buvo nepaprastai reikšmingas lietuvių tautos susitelkimui, jos savimonės raidai. Tautinė savimonė XX amžiaus pradžioje jau buvo subrendusi siekti ne tik politinės ir kultūrinės autonomijos, bet ir Lietuvos nepriklausomybės. Tai buvo didžiausias knygnešių ir daraktorių veiklos įvertinimas.

Panaudota literatūra:

Tyla A., Lietuvių spaudos draudimo byla. Vilnius, 1973.

Trumpa V., Lietuva XIX-ame amžiuje. Čikaga, 1989.

Naujųjų amžių istorijos skaitiniai. Nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Sudarė J. Brazauskas. Kaunas, 1999.

Kavolis V., Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994.

Aleksandravičius E., Giesmininko kelias. Vilnius, 2003.

Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993.

Konspiracijos mokykla prie balanos // Literatūra ir menas. 2004 m. kovo 26 d. Nr.13 (2994).

Panevėžio K. Paltaroko vidurinės mokyklos

istorijos mokytojas ekspertas

JUOZAS BRAZAUSKAS