Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų,
Kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų,
O buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas,
Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę.
                                                                                              (Petras Vaičiūnas)
(Įrašas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio
Knygnešių sienelėje. Vincas Markevičius įrašytas lentoje "Sunkiai nukentėję knygnešiai".)

Gal 2007 m., kai išnyks Lenkijos ir Lietuvos valstybinių sienų užtvaros ir bus panaikintos spygliuotos vielos, šimtmečiui atskyrusios žmonių jausmus, viltis, sodybas, laukus, šeimas ir artimuosius, iš laiko raizgyno bus galima surankioti pabirusių šio krašto garbingų asmenų pėdas ir rašyti pradėtas-nebaigtas istorijas... Ši trumpa istorija, kurią noriu Tau, gerbiamas Skaitytojau, papasakoti baigiantis 2004-iesiems - Lietuvos Seimo paskelbtiems Knygos ir kultūros metais - šiek tiek primena Lietuvos rašytojo Vytauto Bubnio romaną Tas ryto laukimas". Tai trumpa sakmė apie Giluišių kaimo šviesaus atminimo knygnešio Vinco Markevičiaus ir jo palikuonių gyvenimą ir likimus.

Knygnešiui Vincui Markevičiui atminti

Vincas Markevičius

Giluišių knygnešio Vinco Markevičiaus anūkė Gražina Markauskienė (gyvenanti Kaune) mielai sutiko pasidalinti žiniomis apie savo garbųjį senelį.

- Sovietiniais laikais, - sako knygnešio anūkė, - mūsų šeimoje apie senelio darbus, bent jau prie vaikų, buvo nutylima. Man pirmoji kregždė buvo V. Merkio knyga Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje _ XX a. pradžioje", kurią tėvelis labai atidžiai skaitė ir parodė mums, vaikams, kad joje parašyta ir apie senelį. Tada tėvelis (Vitalius _ S.B.) užsiminė ir apie buvusią lentą knygnešiams Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

V. Merkio knygoje, tarp kitko, rašoma: Pietinėje apskrities dalyje didžiausi knygnešiai buvo Karolis Petruškevičius (įkliuvo 1896 m.), Jonas Kaluškevičius, Vincas Markevičius. [] Apskritai per paskutiniuosius 10-15 spaudos draudimo metų ir šiame regione padidėjo spaudos paklausa, suaktyvėjo knygnešiai. Visose apskrityse, gausėjant knygnešių ir skaitytojų, daug daugiau plito pažangiųjų, anticarinių leidinių, sparčiau brendo valstiečių ir caro valdžios konfliktas. Drauge reikia pažymėti, kad pasyvesniuose regionuose pažangieji leidiniai palyginti sunkiau skynėsi kelią į skaitytoją, sunkiau išstūmė konservatyvesniąją spaudą".

- Jau Atgimimo metais, - tęsia Gražina Markauskienė, - Lietuvos šviesuolė Onutė Skamaročienė, dirbanti Sangrūdos bibliotekoje, niekieno neraginama ėmėsi rinkti medžiagą apie knygnešį Vincą Markevičių ir kitus nepelnytai užmirštus savo kraštiečius patriotus. Pasiekė ir mūsų šeimą. Tėvelis į tai žiūrėjo nepasitikėdamas, tik po ilgų įkalbinėjimų nusiuntė būsimai ekspozicijai nuotraukas iš šeimos archyvo, bet raštu apie senelio darbus liudyti atsisakė. Vėliau, lankydamas senelio kapą Sangrūdoje, apsilankė Sangrūdos bibliotekoje įrengtoje ekspozicijoje. Buvo patenkintas. 1990 metais, Lietuvos knygnešių draugijos pakviesti, vaikaičiai Algirdas Mačiūnas ir aš su visa šeima dalyvavome ąžuoliukų sodinimo akcijoje Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne (dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose). Knygnešių giraitėje pasodinome tris ąžuoliukus. Vieną iš jų paskyrėme senelio Vinco Markevičiaus atminimui.

Nedaug yra išlikę pasakojimų apie Vincą Markevičių. Mat jo knygnešystės laikais vaikai buvo mažutėliai, kiti dar negimę.

- Žinome, - sako knygnešio anūkė Gražina, - kad mano senelis parsivežtas knygas slėpdavo namų rūsyje, į kurį buvo įlipama iš virtuvės, o įėjimo dangtis maskuojamas virtuvės rakandais. Šiame rūsyje senelis ne kartą slapstėsi nuo zemskių". Tėvelis pasakojo, kad seneliui esant tremtyje Alytaus mieste (dabar tai skamba keistai, bet tuomet tai buvo tremtis), Punsko parapijos klebonas parašė rekomendacinį laišką apie senelį Alytaus klebonui, kad šis jį globotų.

Knygnešys Vincas Markevičius gimė 1865 12 12 (ši data įrašyta antkapyje) Giluišių kaime, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje, ūkininkų Ievos (kilusios iš Punsko valsčiaus Navinykų kaimo) ir Juozo Markevičių šeimoje. Lietuvos Mokslų Akademijos rankraštyne yra saugomas Būdviečio pradžios mokyklos vedėjo Juliaus Daugėlos laiškas Trimito" redaktoriui, kuriame rašoma: Dar mažą Vincelį tėvas išmokino lietuviškai skaityti ir rašyti, paskiau atidavė į Punsko pradžios mokyklą daugiau pasimokyti. Vincukas, parėjęs iš mokyklos, klausdavo savo tėvą, kuris buvo pamokytas žmogus, nes buvo mokęsis vienerius metus kunigų seminarijoje, kodėl mokykloje kalba tik rusiškai, o bažnyčioje gieda vien tik lenkiškai. Tėvas aiškindavo, bet Vincelio protas dar to nesuvokdavo, ir jam būdavo graudu ir liūdna, kad lietuviškai nemoko ir negieda... Vėliau, jau suaugus, su kitais parapijiečiais iškovojo tai, kad bažnyčioje lietuviškai giedojo. Vinceliui mokslas gerai sekėsi ir buvo nusistatyta jis leisti į aukštesnius mokslus, bet kadangi jis buvo vienturtis sūnus, tai buvo paliktas valdyti nemažą ūkį".

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad Vincas Markevičius XIX a. pabaigoje buvo išvykęs į Ameriką, kur dirbo fabrikuose.

- Amerikoje senelis susimušė kelio sąnarį, ir reikėjo daryti operaciją, - pasakoja Gražina Markauskienė. - Gydytoja leido pasirinkti, ar trumpinti koją, ar palikti nelankstų kelio sąnarį. Senelis nenorėjo būti šlubas, tad pasirinko "štyvą" koją. Spaudoje klaidingai nurodoma, kad senelis buvo raišas, turėjo medinę koją".

Grįžęs namo Vincas išleido į Ameriką abi savo seseris ir du giminaičius. Vėliau padėjo išvykti kitiems vyrams, kuriuos carinė valdžia norėjo paimti į armiją. Juos palydėdavo net iki laivo. Grįždamas užsukdavo į Tilžę ir Ragainę, kur nusipirkdavo draudžiamos lietuvių kalba išleistos literatūros. Pargabenęs namo, atiduodavo ją vietiniams platintojams.

Knygoje Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai" rašoma, kad Vincas Markevičius pradėjo gabenti draudžiamą spaudą 1896 metais (būdamas 30-ies metų): () spaudos važiuodavo savo brikeliu, pasikinkęs gerą arklį. Žandarams persekiojant reikėdavo spėti pasprukti, o tokių atsitikimų buvo keletas. Sekėsi neblogai. Spaudą daugiausia imdavo iš J. Lapino ir O. Mauderodės Tilžėje. Parsiveždavo maldaknygių, kalendorių, periodinės spaudos ir įvairaus turinio knygelių. Pirkdavo stambiomis partijomis, už 150-200 rb., kartais ir daugiau. Pernešti per sieną samdydavo nešėjus. Važiuodamas parsivežti draudžiamos spaudos, kartais organizuodavo ir nelegalių emigrantų pervedimą į Prūsiją. Aplinkiniuose kaimuose turėjo patikimų pagalbininkų_platintojų: Vincas Kaminskas iš Kampuočių kaimo, seserys Kraužlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės kaimo ir kt. Spauda aprūpindavo Punsko vikarą M. Simonaitį. Įkliuvęs atsipirkdavo stambiais kyšiais. Sprukdamas nuo sargybinių keletą kartų yra praradęs nemaža knygų. 1902 prie Rogožėnų k., netoli Vižainio (dabar Lenkija) neteko knygų už 300 rb. Jas pasienio sargybiniai rado paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai jau buvo pernešę per sieną. Kitą kartą įkliuvo įskųstas. Per kratą jo namuose rado O. Mauderodės knygyno sąskaitą. Teko duoti stambų kyšį Vižainio muitinės viršininkui. Vienu tarpu priverstinai išsiuntė gyventi į Alytų, kaip nepageidaujamą pasienyje asmenį. Išbuvęs dvejus metus išsipirko" už nemažus pinigus ir gavo leidimą grįžti į tėviškę. Buvo pažįstamas su vietiniais žandarais ir viršininkais, mokėjo su jais sugyventi. Kratas jo namuose darydavo gana dažnai, dėl akių, bet draudžiamos spaudos nebuvo radę. () Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-jo laipsnio medaliu".

Sangrūdos etnografiniame muziejuje yra saugomas Markevičiaus kaimynės Magdalenos Burinskienės liudijimas: [Vincas Markevičius] buvo labai geras kalbėtojas, mokėjo su visais sutarti. Buvo gudrus, gerai sutarė su zemstvininkais ir jie jį visada bėdoje palaikydavo. Vincas Markevičius knygas (ar spaudą) duodavo tiems, kuriais pasitikėdavo. Bet tada mažai kas mokėjo skaityti, tai pas V. Markevičių susirinkdavome ir jis mums pats paskaitydavo. V. Markevičius turėjo didelę kalę (šunį). Ji buvo labai mokyta. Kai Vincas veždavosi knygas, tai slaptesnius dokumentus parišdavo tai kalei po kaklu ir ji parnešdavo į namus".

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vincas Markevičius savo ūkyje, šiek tiek atokiau nuo sodybos, pastatė nedidelį namelį ir atidarė jame privačią lietuvišką mokyklą. Mokykloje buvo vaikiškos literatūros bibliotekėlė bei daug gautų per savišalpos kasas ir pirktų pačių mokytojų lėšomis knygų. Mokykloje dirbo mokytojai: Vailokaitis, Pajaujis, Jonas Ringaitis, Viktoras Baltrukonis. Šioje mokykloje mokėsi beveik visi Vinco vaikai, mokslus pradėjo ir pas Markevičius tuo metu gyvenantis žmonos sesers sūnus Vincas Aleksandravičius (vėliau tapęs Lietuvos karininku, įgijęs du aukštojo mokslo diplomus, dėstęs Lietuvos karo akademijoje ir Kauno universitete, apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiumi "Už Tėvynę", Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, Kūrėjų-savanorių medaliu).

- Manome, kad mokyklos išlaikymas ūkiui buvo nemaža našta, - sako knygnešio anūkė Gražina. - Nustačius demarkacijos liniją su Lenkija, senelio pastatyta privati pradinė mokykla vadinamojoje Šilinčiškėje (senelio žemės buvo dviejuose sklypuose; tarp jų buvo įsiterpusi kaimynų Zdanių žemė) atsidūrė prie pat sienos. Lenkijos pusėje likę mokiniai negalėjo jos lankyti. Mokykla taip ir nunyko.

Vincas Markevičius buvo stambiausias Giluišių kaimo ūkininkas. Nustačius demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos iš 50 ha žemės liko tik 43 ha. Kartu su žmona Ieva augino gausią šeimą _ 11 vaikų (Adolfą, Juliją, Michaliną, Anelę, Stefaniją, Vitalių, Algirdą, Aldoną, Joaną, Marytę ir Bronę).

- Senelis, pasitaikius progai, - pasakoja Gražina, - kai kaimynai parduodavo žemę, ją nupirkdavo. Mano močiutė ragindavo savo vyrą pirkti po namelį mieste mergaitėms, kad nereikėtų joms eiti tarnauti, bet Vincas pirko žemę, sakydamas: Viskas išnyks, sudegs, supus, o žemė liks!"

Vinco Markevičiaus dukra Aldona (94 m.) pasakoja, kad dauguma Markevičių sodybos pastatų statyti dar Vinco senelių. Pats Vincas, sūnaus Vitaliaus liudijimu, pastatė akmeninį tvartą ir antrąjį kluoną. Kluonas buvo su dviem įvažiavimais - vienas priešais kitą. Visa sodyba skendėjo didžiuliame sode (yra išlikusi iki šiol nesulaukėjusi antaninė obelis ir kriaušė). Priešais namą stovėjo naujoviškas, su rankena geriamojo vandens šulinys. Buvęs taip pat šulinys su svirtimi - gyvuliams girdyti (taip pat išlikęs). Sodyba buvo aptverta medine tvora. Buvusi ir vidinė tvora, skirianti gyvenamąjį namą nuo ūkinio kiemo. Pastatai stovėjo arti vienas kito, o kiemas buvęs nedidelis. Ant kluono buvo gandralizdis, į kurį kiekvienais metais parlėkdavo gandrai. Ūkyje, be karvių, kiaulių, avių, Vincas laikė apie 10 arklių ir du eržilus. Gyvenamasis namas buvo su didele priemene, didele negrįsta virtuve, seklyčia, dviem kamaraitėmis, tėvų kambariu ir vaikų miegamuoju. Po dalimi namo, išnaudojant natūralų žemės nuolydį, įrengtas didelis rūsys. Dar du rūsiai (didysis rūsys apgriautas, bet išlikęs) buvo kieme. Nors šeima buvusi didelė, ūkio darbams samdydavo moterį, vyrą ir pusbernį. Darbymečiu neretai dar kviesdavosi merginą ir berną.

- Mano seneliai buvo labai vaišingi, - sako Gražina Markauskienė. - Jei kalėdodavo kunigas, pietų važiuodavo pas Markevičius. Rudenį į svečius medžioti kiškių iš Kauno atvykdavo bankininkas Vailokaitis (jo brolis Vailokaitis mokytojavo senelio įkurtoje mokykloje) ir garsusis dainininkas Kipras Petrauskas. Seneliai garbius žmones priimdavo seklyčioje. Senelė paruošdavo pietus, papjaustydavo skilandžio, rūkyto kumpio, pavaišindavo gera karšta arbata bei stikleliu Trejų devynerių".

Gražina Markauskienė tikina, kad jos seneliai Ieva ir Vincas labai mylėjo savo vaikus. Jei kuris susirgdavo, kinkydavo arklius ir veždavo į Punską ar į Seinus. Vaikai tėtį mažai tematydavo, nes jam rūpėjo lietuvybės reikalai ir knygnešystė. Didelė ūkio naštos dalis gulė ant žmonos pečių. Ji buvo darbšti, tvarkinga, kantri, niekada nesiskundė, slegiant sunkumams, tylomis nubraukdavo ašarą. Šeima skaudžiai išgyveno vyriausiojo sūnaus Adolfo (kurį, manoma, netyčia nušovė policininkas) bei ketverių metukų dukrelės Marytės mirtį.

- Senelis pagal galimybes siekė išmokslinti visus vaikus, - pasakoja Gražina Markauskienė, - nors ne visi vaikai vienodai į mokslus buvo linkę. Dukros Julija, Michalina, Anelė, Aldona ir Joana baigė pradinę mokyklą, mokėsi namų ruošos, amatų, siuvimo, ištekėjusios rūpinosi savo šeimomis. Dukros Stefanija ir Bronė baigė mokytojų seminariją. Stefanija norėjo siekti ir aukštojo mokslo, bet tuo metu nebuvo palankių sąlygų. Dukrą Anelę senelis 1925 metais išsiuntė į Ameriką, o dukra Bronytė su šeima 1943 metais pati pasitraukė į Vakarus, vėliau į JAV. Mano tėvas Vitalius baigė mokytojų seminariją ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių (liko neišlaikytas naujai įvestas rusų kalbos egzaminas, tad diplomo negavo). Studijuodamas tikėjosi dirbti teisininku ar banke, tačiau būdamas nelojalus sovietų valdžiai verčiau liko mokytojauti. Išdirbo 51 metus (28 buvo mokyklos vedėjas). Sūnus Algirdas nuo mažens linko į ūkio darbus, tad senelis, kai Algirdas sukūrė šeimą, perdavė jam valdyti ūkį.

1937 metų vėlyvą rudenį Vincas Markevičius, pasėjęs rugius, išsimaudė Giluišių ežere ir sunkiai susirgo. Pradėjo stipriai kosėti, atsinaujino kojos skausmai. Prasirgęs žiemą 1938 metų vasario 21 dieną mirė. Buvo labai didelės ir iškilmingos laidotuvės. Šv. Mišias aukojo ir laidotuvėse dalyvavo trys kunigai. Knygnešys palaidotas Sangrūdos kapinėse.

1940 metų rudenį sovietams okupavus Lietuvą, Markevičių šeima per 24 valandas turėjo palikti namus. Ieva Markevičienė su dukra Joana prisiglaudė pas seserį Magdę Pečiulienę Būdviečio parapijoje, o sūnus Algirdas su šeima _ pas Asevičius Naujuosiuose Alksnėnuose. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui ir praėjus pirmiems daliniams, Markevičiai grįžo į savo namus, bet didelė turto dalis buvo sunaikinta, o namai apgriauti.

Vengdamas išvežimo į Sibirą, 1944 metų liepos 31 dieną į Vakarus pasitraukė sūnus Algirdas. Rugpjūčio pradžioje grįžę sovietai per kelias dienas dar labiau nuniokojo Markevičių ūkį. Dalis gyvulių buvo iššaudyta laukuose. Mokytojos rusės pabėgėlės, gyvenusios tuo metu Markevičių sodyboje, patarta marti Kotryna su vaikais porai savaičių pasitraukė į Lenkiją. Grįžusi rado pilnus namus karo pabėgėlių, o dar po poros savaičių ir iš Markevičių sodybos visi buvo išvaryti. Namai paskirti kareiviams atsikvėpti po atakų pirmose fronto linijose. 1944-ųjų lapkričio mėnesį marti Kotryna su vaikais trečią kartą sugrįžo į Giluišius. Sodyba buvo jau visiškai išgrobta ir išplėšta. Šiaip taip apsitvarkiusi joje peržiemojo, o 1945-ųjų birželį gavo pasienio komendantūros nurodymą per 24 valandas palikti namus. Šį kartą visam laikui.

Karo ir pokario metais buvo blaškoma visa Markevičių giminė. Labiausiai nukentėjo vyriausios dukros Julijos šeima. Julija, 1917 metais ištekėjusi už ūkininko Kazimiero Mielkaus, išsikėlė gyventi į jo tėviškę _ Vaitakiemio kaimą (Punsko valsčiuje), o vėliau atsikėlė į Mergutrakius, augino gausią šeimą _ 10 vaikų (9 užaugo). Nusipelnęs lietuvybei Kazimieras su žmona savo vaikus išauklėjo dorus ir giliai tikinčius. Penki iš jų aktyviai kovojo už Tėvynės laisvę. Algirdas buvo vokiečių kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sunkiai susirgęs mirti išleistas namo. Julius _ Lietuvos "Tauro" apygardos partizanas Lubinas, nuteistas 25 metams, kalintas Kazachstane, 2001 metais apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Elena - Lietuvos laisvės armijos narė DAINA, nuteista 25 metams, kalinta Karagandos lageriuose. Kazimieras - aktyvus "Vytauto" rinktinės partizanų rėmėjas, nuteistas 10 metų, kalintas Karagandos lageriuose. Jonas Vitalius - rezistencinės veiklos dalyvis, padėjo leisti laikraštėlį "Laisvės varpas", nuteistas 10 metų, kalintas Komijoje, Intos ir Abezės lageriuose. 1999 metais jam suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvio vardas.

Vinco Markevičiaus dukros Michalinos Didvalienės sūnus Vytautas - partizanas VIDGINAS - 1948 metais žuvo Būdviečių kaime, 1994 m. iškilmingai perlaidotas Kalvarijoje. Gediminas - už ryšius su "Geležinio vilko" rinktinės partizanais, už pagalbą jiems ir ginklo laikymą nuteistas 10 metų, kalintas Magadano lageriuose. Knygnešio Vinco dukros Stefanijos Mačiūnienės sūnus Algirdas buvo apkaltintas ryšiais su pogrindine nacionalistine organizacija, gyvavusia Marijampolės gimnazijoje, nuteistas 10 metų, kalintas Intos lageryje.

Dabar Ievos ir Vinco Markevičių giminėje auga jau šeštoji karta.

_ Mūsų giminėje dabar 245 asmenys, - sako mano pašnekovė, - iš jų 165 giminaičiai, 42 žentai ir 38 marčios. Beveik šeštadalis giminės gyvena JAV. Dalis jaunimo ir dabar išvažiuoja ten gyventi. Tikimės, laikinai. Aukštąjį išsilavinimą įgijo 81 asmuo. Turime giminėje 5 įvairių mokslų magistrus, 6 mokslų daktarus, vieną habilituotą medicinos mokslų daktarą. 37 asmenys šiuo metu studijuoja ar mokosi. Aštuoni asmenys pelnę valstybinius apdovanojimus.

Knygnešio Vinco Markevičiaus palikuoniai atgavo savo senelio sodybvietę Giluišiuose.

- Mums kilo mintis, - sako Gražina Markauskienė, - atgabenti į senelio sodybą didžiulį akmenį iš jų laukų ir iškalti jame įrašą, kad čia knygnešio Vinco Markevičiaus tėviškė _ GILUIŠIAI. Tuo labiau kad Giluišių kaimo vardas ištrintas iš dabartinio Lietuvos žemėlapio, o netgi naujai leidžiamoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Giluišių kaimo, likusio Lietuvos pusėje, tikroji istorija nutylėta. Neįvardijamas Lietuvos žemėlapyje ir pasienio zonoje likęs Giluišių ežeriukas. Paminklinį įrašą jau turime iškalę plokštėje, atgabenome į vietą akmenį, liko įmontuoti įrašą. Norime pagal galimybes sutvarkyti aplinką sodybvietėje. 2007 metais turėtų nelikti pasienio spygliuotos vielos tvoros, išvestos tiesiog per buvusį Markevičių namą. Tuomet privažiuoti prie sodybvietės būtų patogu.

Gražina Markauskienė, jauniausia knygnešio Vinco Markevičiaus sūnaus Vitaliaus dukra, pagal galimybes aplanko senelio sodybą bei jo kapą Sangrūdos kapinėse. Šiuo metu ji sudarinėja giminės knygą, kad giminės jaunimas daugiau sužinotų apie knygnešį Vincą Markevičių ir kitus garbius giminaičius, kad pajustų savyje lietuviškosios dvasios tęstinumą.

Gražina Markauskienė įgijo inžinierės-matematikės specialybę. Šiuo metu dirba Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros instituto (ITPI) Leidybos skyriuje maketuotoja. Ištekėjo už "ledo vaiko" Jono Markausko, gimusio Arktyje, Lenos deltos Trofimovsko saloje. Vyras dirba KTU ITPI direktoriaus pavaduotoju, yra Laptevų jūros tremtinių brolijos LAPTEVIEČIAI pirmininkas. Markauskai užaugino du vaikus. Dukra Gintarė yra filologijos mokslų daktarė, lituanistė. Sūnus Kęstutis _ informatikos bakalauras. Abu sukūrę šeimas. Dukros šeimoje auga vaikaitė Agnė. Sūnaus šeima laikinai gyvena JAV.

Sigitas BIRGELIS