Punsko krašto šviesulys

Simonas Norkus - tai vienas iš šiame krašte praeityje apaštalavusių kunigų. Tai plataus akiračio, veikli asmenybė. Per savo gyvenimą dirbo ne tik pastoracinį darbą, bet ir daug nuveikė kaip gabus lietuvis, vienas iš tautiškai beatgimstančios lietuvių inteligentijos atstovų.

Jis gimė 1841 metų kovo 15 d. netoli nuo Punsko esančiame Santakos kaime, Kalvarijos valsčiuje. 1868 m. baigė kunigų seminariją. Dalyvavo 1863 m. sukilime, bet bausmės išvengė. Iš kelių jo kunigavimo vietų visų pirma paminėtinos dvi - Bartininkai ir Punskas. Bartininkai todėl, kad ten kunigaudamas susibičiuliavo su lietuvių tautinio atgimimo patriarchu Jonu Basanavičiumi. Vėliau jie susirašinėjo. J. Basanavičius, svarstydamas leisti "Aušrą", S. Norkų matė kaip vieną iš "plunksnos darbininkų". Su juo aptarinėjo daug su leidyba susijusių reikalų. S. Norkų turint gabumų J. Basanavičius galėjo pastebėti, nes šis dar prieš "Aušros" pasirodymą siuntinėjo jam savo kūrinėlius, kuriuos Basanavičius su savo straipsniais siųsdavo į Mažojoje Lietuvoje spausdinamus lietuviškus leidinius. S. Norkaus eilėraščių galima rasti ten leistuose "Naujame keleivyje", "Lietuviškoje ceitungoje".

Pasirodžiusioje "Aušroje" irgi atsiranda nemažai Norkaus eiliuotų posmų _ ar originalių, ar verstinių. Jis, tarp kitų, vertė iš lenkų kalbos Liudviko Kondratavičiaus ir Adomo Mickevičiaus kūrinius.

Be minėtų leidinių, S. Norkaus kūrinių dar galima rasti "Žemaičių apžvalgoje", "Vienybėje lietuvininkų", "Šaltinyje", "Nedėldienio skaitymuose", "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje".

S. Norkus bendravo ir su V. Kudirka.

Be kūrinių, pasirodžiusių periodiniuose leidiniuose, Norkus yra parašęs knygelę "Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui", kurią 1905 m. išleido Vilniaus J. Zavadzkio spaustuvė, o vėliau pakartojo Seinų "Šaltinio" spaustuvė. Beje, knygelė iki pirmo jos išleidimo rankraščiu išgulėjo 30 metų, nes buvo parašyta spaudos draudimo laikotarpiu, tad negalėjo pasirodyti.

Rankraščiu liko S. Norkaus parašyta "Gilioji Punsko praeitis" ir kūrinėlis "Apie nedėkingumą". Gimtojo Santakos kaimo papročius S. Norkus aprašė "Santakos prisiminimuose", kurie, deja, buvo tik rankraštyje ir dingo. Lenkiškame laikraštyje "Przegląd Katolicki" (Nr. 47, 1888 XI 1 d. ir Nr. 48, 1888 XI 17 d.) galima rasti jo parašytą Punsko parapijos istoriją iki 1881 m. rugsėjo 29 d., t.y. iki naujo bažnyčios pastato įšventinimo.

S. Norkus, gyvendamas ir dirbdamas nuo 1881 m. liepos
1 d. Punske, ne tik klebonavo ir rašė kūrinius, bet ir daug kitų darbų atliko. Tai jis pabaigė statyti dabartinę Punsko bažnyčią, nes pirmasis jos statytojas kun. Jonkaitis, nesuspėjęs užbaigti darbų, jaunas mirė. Naujoje bažnyčioje sudėjo grindis, įrengė 4 šoninius gotikos stiliaus altorius, amboną bei kitą vidaus įrangą. Aptvėrė bažnyčios šventorių akmenine tvora ir joje padarė vienerius didelius ir penkerius mažus vartus. 1886 m. pastatė bažnyčios tarnams medinį namą, metais vėliau - namą kunigams ir suremontavo kleboniją. Atliko labai svarbų darbą Punsko bažnyčioje įvesdamas lietuviškas pamaldas.

Kai senosiose Punsko parapijos kapinėse neliko vietos, iš Jono ir Bernardo Valinčių nupirko 6 margus žemės ir įrengė naujas kapines. Jas aptvėrė akmenimis. Laimėjęs loterijoje pinigų, pastatė Punsko kapinėse gražią gotikinę koplyčią (kurios požemiuose atgulė amžinam poilsiui) ir Punske prie bažnyčios mūrinį namą (kur dabar gyvena vargonininkas).

1899 m. kun. S. Norkus pasitraukė iš klebono pareigų dėl pablogėjusios sveikatos. Apsigyveno savo statyto mūrinio namo dalyje nuo bažnyčios pusės. Mirdamas tą namą testamentu užrašė "Žiburio" draugijai. Gyvendamas Punske turėjo nemažą biblioteką, kuri vėliau pateko į Seinų seminariją.

Kun. Simonas Norkus mirė 1912 m. gruodžio 31 d. Deja, daugelis šaltinių Lietuvoje pateikia netikslią jo mirties datą - 1913 m. sausio 1 d. Prieš kelerius metus Punske rastas jo mirimo aktas turėtų tas abejones galutinai išsklaidyti.

Romas VITKAUSKAS