Tautinės, kultūrinės ir švietėjiškos veiklos ryšiai tarp Seinų krašto ir Lazdijų

Lazdijus bei Seinų ir Punsko kraštą glaudžiai sieja mokslas, kultūra ir istorija. Atskirais laikotarpiais švietimo srityje tai buvęs tarsi vienetas. Jį siejo tautinio_kultūrinio sąjūdžio idėjos, teritorinis artumas ir kalbos bendrumas. XVIII šimtmečio pabaigoje Sūduvoje buvusios tik dvi aukštesniosios mokyklos _ Virbalyje ir Seinuose. Jos buvo išlaikomos dominikonų vienuolių. 1805 m. prūsų valdžia dominikonų vienuolyną Seinuose panaikino, bet mokykla buvo perkelta į Lomžą, į Suvalkus ir dar vėliau į Marijampolę.

Šiose mokyklose visi dalykai buvo dėstomi lenkų kalba. Po 1863 m. mokyklos virto rusiškomis su viena lietuvių kalbos pamoka per savaitę.

Seinų ir Marijampolės mokyklas baigė daug žymių žmonių. Seinuose mokėsi du broliai Olekos. Vienas jų buvo Seinų kunigų seminarijos rektorius. Šiame mieste mokėsi žymus pedagogas, švietėjas kun. Antanas Tatarė, skulptorius Pijus Veliuoniškis, tautos atgimimo žadintojai J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Jablonskis, P. Kriaučiūnas. Čia mokėsi ir abu Seinų "Žiburio" gimnazijos direktoriai: kunigas dr. Jonas Totoraitis ir kun. dr. Motiejus Gustaitis. Seinai XX a. pradžioje buvo žymus kultūros centras visoje Dzūkijoje. Nuo 1867 m. buvo apskrities, kuriai priklausė Lazdijai, centras. Čia buvusios kunigų seminarija, spaustuvė, kurioje spausdinti lietuviški laikraščiai "Šaltinis", "Spindulys", "Vadovas".

Seinai pasižymėjo tautinės sąmonės kilimo laikotarpiu. Nemažai nuveikė "Žiburio" draugija. Ji Seinuose įkurta 1906 m. Draugijos Seinų skyrius rūpinosi pradžios mokyklų bei gimnazijų steigimu. Seinų kunigai A. Sivickas ir A. Petrauskas 1915 m. pasikvietė iš Vilniaus mokytoją Stasį Tijūnaitį ir pradėjo kurti Seinų krašte lietuviškas pradžios mokyklas. Mokyklos įkurtos Bubelių, Klevų lietuviškuose kaimuose, Seinuose ir kt. Tačiau vien pradinių mokyklų buvo maža.

Karai visuomet pakeičia ir valstybių gyvenimą. Byrėjo imperijos, stiprėjo tautų kova už nepriklausomybę. Didelį vaidmenį šioje kovoje vaidino kunigai ir mokytojai. Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo XVIII a. Lietuvai likus carinės Rusijos sudėtyje ir siekiant nepriklausomybės, šaliai reikėjo šviesių žmonių.

1917 m. balandį į Seinus iš Rusijos grįžo Seinų vyskupas Karosas ir kunigas Jonas Totoraitis. Jų iniciatyva 1918 m. buvo gautas iš valdžios leidimas įkurti gimnazijas Marijampolėje ir Seinuose.

1918 m. sausio 15 d. Seinuose pradėjo veikti "Žiburio" gimnazija. Buvę 59 mokiniai ir tik 3 mokytojai. Tos gimnazijos direktorius kunigas Jonas Totoraitis dėstė tikybą, lietuvių ir vokiečių kalbas, istoriją. Mokytojas Liudas Čepulis mokė matematikos, geografijos, gamtos mokslų, o mokyt. Jonas Dereškevičius vedė muzikos ir gimnastikos pamokas.

Pirmieji mokiniai buvo iš Seinų artimiausių parapijų (iš Seinų _ 26 mokiniai, Bučiūnų _ 9, Rudaminos _ 5, Lazdijų _ 4, Punsko _ 4, Leipalingio _ 3, Kapčiamiesčio _ 2, Smalėnų _ 2, Kalvarijos ir Šventežerio po 1, Veisiejų _ 1, Beržininkų _ 1). Mokinių amžius _ nuo 11 iki 16 metų.

1918 m. rugsėjį mokyklos direktorius kun. Jonas Totoraitis išvyksta į Marijampolę, kur tampa ten veikiančios gimnazijos direktoriumi. Prie Seinų "Žiburio" gimnazijos vairo stoja kunigas Motiejus Gustaitis.

1919 m. balandžio 28 d. atskirai pradėjo veikti berniukų ir mergaičių gimnazijos bei parengiamieji kursai suaugusiesiems. Vyskupo namuose įsikūrusioje mokymosi įstaigoje mokėsi 65 moksleivės. Jas mokė vedėja Jeržikevičaitė ir mokytoja Zofija Čepulytė iš Staidarų kaimo (palaidota Lazdijuose). Berniukų skyriuje mokėsi 171 gimnazistas. Tačiau neilgai buvo galima džiaugtis gimnazijos gyvavimu.

1919 m . rugpjūčio 23 d. gimnazijos darbas Seinuose nutrauktas. Tuo laikotarpiu dar nebuvo nustatyta valstybinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurioje plito idėjos atgaivinti Lenkijos ir Lietuvos jungtinę valstybę. Tuo tarpu lietuviai jau kūrėsi savo valdžios įstaigas. Abiejose valstybėse veikė savanorių būriai, vyko ginkluoti susirėmimai.
1919 m. rugpjūčio 23 d. Seinuose įvyko kova tarp Lietuvos ir Lenkijos savanorių būrių. Lenkai užėmė miestą, išvaikė mokinius, uždarė lietuviškas įstaigas. Žuvo 2 mokiniai. Kunigų seminarija iš Seinų persikėlė į Šakius, buvę gimnazistai lankė kitas mokyklas, kai kurie iš viso nesimokė.

1920 m. sausio 12 d. Seinų apskrities viršininko, buvusio mokytojo A. Kubiliaus ir komiteto pirmininko St. Tijūnaičio pastangomis Seinų "Žiburio" gimnazijos mergaičių ir berniukų skyriai buvo perkelti į Lazdijus, į Seinų gatvėje esančius M. Krupavičiaus namus.

Šios gimnazijos gyvavimas Lazdijuose suvaidino didelį vaidmenį Dzūkijos tautiniame ir kultūriniame gyvenime. Pats M. Gustaitis buvo patyręs pedagogas ir administratorius. Gilios erudicijos žmogus, atkaklus kovotojas už žmonių teises bei Dzūkijos švietimą, mokslą ir kultūrą. Sunkus darbas laukė M. Gustaičio Lazdijuose. Mokyklos pastatas buvo per mažas ir nepritaikytas mokyklai, todėl reikėjo skubiai imtis statybos ir remonto darbų.

1921 m. Lazdijuose atidaryta ir penktoji klasė. Apie tai sužinoję šeši Alytaus progimnazijos mokiniai atvyko į Lazdijus. Tarp jų _ žymūs Lietuvos žmonės K. Berulis, O. Norušytė, J. Šerkšnas ir kt. Mokykla darbą pradėjo su trimis klasėmis, kuriose mokėsi 84 mokiniai. 1923_1924 m. atidaryta septinta klasė. Gimnazija turėjo bendrabutį _ prie tuometinės turgaus aikštės esančiame mūriniame pastate.

1923 m. liepos 19 d. gimnazija vėl bando kraustytis į Seinus, bet lapkričio 3 d. galutinai įsikuria Lazdijuose. Senojo gimnazijos namo pastogėje buvo įrengti du kambariai. Vienas iš jų _ virtuvė, kitas _ direktoriaus valgomasis. Pastaruoju galėdavo pasinaudoti mergaitės: per ilgąją pertrauką pasėdėti ant plačios senoviškos sofos, pašokinėti, pažaisti kabančiais direktoriaus kailiniais. Vėliau šis palėpėje įrengtas kambarys buvo S. Nėries prieglobstis, vadintas "karstu".

Gimnazijos kieme nuo pavasario iki rudens vyko paruošiamieji darbai naujoms statyboms. Kiemo gale iškilo naujas pastatas su erdviomis, šviesiomis klasėmis, gimnastikos sale, stalių dirbtuve, o 1924 m. erdvioje pastogėje buvo kuriamas pirmasis Dzūkijos muziejus. Šiuo laikotarpiu suręstas ir pačiam direktoriui dviaukštis namelis, tarsi svirnelis su priesvirniu.

Viršuje dviejų kambarėlių butas buvo skirtas direktoriui M. Gustaičiui, o apačioje buvę raštinė, kambarys mokytojams ar administracijai.

Tėvai atveždavo mokinius į mokyklą ne tik su duonos kepalu ar su namie austais drabužėliais, bet ir su širdyje įaugusiais poteriais bei puoselėtomis dorovės normomis. Katalikų vaikų tėvus būrė didelė krikščioniškosios ideologijos ir lietuvių tautinės orientacijos ateitininkų organizacija.

Gimnazijos direktorius M. Gustaitis nuolat buvo kviečiamas į Lietuvos kultūros, meno ir literatūros konferencijas, forumus. Jo nuomonės klausėsi žymiausi Lietuvos žmonės. Gimnaziją tuo metu aplankė Švietimo ministerijos inspektoriai St. Kairiūkštis, St. Janušauskas, taip pat ministras dr. L. Bistras, literatūros ir meno kritikas Vyt. Bičiūnas, žymus pedagogai, vadovėlių autoriai Pr. Mašiotas, K. Jokantas.

1928 m. gegužės 1 d. Seinų apskrityje (pirmoje apskrityje Suvalkų krašte) buvo įvestas privalomas pradinis mokslas. Buvo įkurta meteorologijos stotis, žinias perdavinėjusi net į Kauną. Gimnazijoje įsisteigė dūdų styginis orkestras, buvo leidžiamas mokyklos laikraštis, vyko dramos būrelio vakarai, į kuriuos susirinkdavo viso miestelio bendruomenė.

Gimnazija buvo išlaikoma iš aukų, Švietimo ministerijos pašalpų ir mokesčių už mokslą. Mokestis žemesnėse klasėse _ 200 litų, aukštesnėse _ 300 litų. Gimnazijos likimu rūpinosi ne tik tėvai, bet ir visuomenė.

1925 m. gimnazija išleidžia savo pirmąją laidą. Tarp absolventų buvę: Kazimieras Berulis, vėliau tapęs vienu žymiausių Lietuvos žurnalistų, parašęs pirmąją Lietuvoje monografiją apie Motiejų Gustaitį, Elžbieta Mikalauskaitė, vėliau tapusi žymia mokslininke, parašiusi studiją apie lietuvių ir prūsų senovės raštus, tyrinėjusi fonetiką ir morfologiją. Ir šiandien gimnazijos pasididžiavimas _ Adolfas Raulinaitis, nepaprasto darbštumo žmogus, mokėjęs daugelį užsienio kalbų. Šio garbingo žmogaus vardu pavadinta viena iš Mokslų Akademijos bibliotekų, kurios fonduose saugoma unikali Adolfo Raulinaičio surinkta medžiaga apie Lietuvos architektūros paminklų ir senamiesčių restauravimą. Kartu su pirmąja laida gimnaziją baigė Petras Kadziauskas, savo širdį atidavęs žemdirbystei. Dirbo Dotnuvos bandomosios stoties direktoriumi. Ona Kubiliūtė susižavėjo pedagogine veikla ir tapo pedagoge. Juozas Goberis, kuris pradėjo dirbti kaimo siuvėju, popietėmis raštininkaudamas teisme ir studijuodamas Lietuvos universitete, išaugo iki departamento kanceliarijos viršininko. Seinų "Žiburio" gimnaziją 1925 m. baigė ir Ona Norušytė iš Seirijų. Tai žymi mokslininkė.
1935 m. baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Vienoje apsigynė daktarės disertaciją. Parašė 4 knygas vaikų auklėjimo, mokymo ir lavinimo temomis. Ji ir pirmoji Lietuvos katalikių moterų sąjungos pirmininkė. Ir kiti, iš viso 11 abiturientų. Seinų "Žiburio" gimnaziją baigė žymūs punskiečiai Jonas Stoskeliūnas (1932 m.) ir Jonas Pajaujis (1927 m.).

Šių mokinių gyvenimas buvo nuostabiai nuoseklus ir vientisas. Jų tėvai, dauguma kilę iš prastuomenės šalyje, garbino tą patį Dievą, mylėjo tą pačią Tėvynę.

1927 m. gruodžio 23 d. Lazdijų bendruomenę ištiko skaudi netektis. Sunkiai ir įtemptai nuolatos kovojusį dėl gimnazijos išlikimo Motiejų Gustaitį ištiko mirtinas širdies priepuolis. Liko gimnazija be šviesios atminties asmenybės, skaidriai spinduliavusios vos bešviečiančioje Lietuvos padangėje. Minėdami M. Gustaičio vardą, mes dar ir dar kartą turime jam dėkoti už tą užuomazgą, kuri taip išsiplėtė ir suvešėjo Dzūkijos pietvakariuose. M. Gustaitis, būdamas filosofijos ir teologijos daktaras, parašęs 21 knygą, išvertęs antikos, graikų ir romėnų poetus ir mąstytojus, pirmasis "Stilistikos" vadovėlio autorius, muzikologas, mokslininkas, gyveno ir kūrė Lazdijuose iki pat mirties. Pakviestas Kauno universitete dėstyti lietuvių literatūrą, atsisako, sakydamas: "Kas gi švies Dzūkijos kraštą, geras dzūkiškas širdis". Lieka dirbti Lazdijuose, už tai dėkodamas Viešpačiui:

"Ačiū Tau, Viešpatie, jogei apsaugojai

Mano gyvenimą ir nuo politikos

Ir nuo visuomenės dūminio aukuro,

Jogei atkreipei Tu mano žvilgsnį

Šaliai nutolusiai, vargo nualintai,

Darbą pasiūlei prastą kasdienį,

Kad ir negarsų, bet šviesų kūrybinį".

(M. Gustaitis)

Po M. Gustaičio mirties jo pradėtus darbus tęsė kunigas Jonas Starkus.

1928_1931 m. "Žiburio" gimnazijos istorija paženklinta dar vienu įvykiu. Gimnazijoje dirbti pradeda žymi poetė Salomėja Nėris. Čia ją pasitinka jos buvęs mokytojas, tuo metu gimnazijos direktorius kunigas Jonas Starkus. Apie S. Nėries gyvenimą ir kūrybą Lazdijuose poetės draugė Petronėlė Orintaitė rašė: "S. Nėris, gyvendama Lazdijuose, išspausdino drąsųjį eilėraštį "Be bažnyčios, be altorių". 1931 m. poetė savo noru, kaip rašo P. Orintaitė, ryžosi nusikratyti nuo batų Dzūkijos balto smėlio dulkes. Šis užmirštas Dievo kampelis poetei buvo per ankštas.

1936 m. Lazdijuose, Vytauto gatvėje, šalia bažnyčios, buvo pastatyti nauji gimnazijos rūmai. Statybai vadovavo inžinierius Garmus. Tai buvo didelis įvykis Lazdijams. Mokykla dažnai keitė savo pavadinimą, 1936 m. ji tapo Seinų valstybine gimnazija. Direktorių J. Starkų atleidus iš pareigų ir jam išvykus į JAV (prieš tai išleidus knygą "Seinų "Žiburio" gimnazija", kuria remdamasi parašiau ir šį pranešimą), gimnazijai vadovauja: tautininkas Antanas Lakiūnas (1936_1940), Juozas Treinys (1940_1941), Antanas Masionis (1941_1944), Albinas Stanulis (1944_1946), Antanas Urbanavičius (1946_1947), Morisas Zefas (1947_1948), A. Laurinaitis (1948_1950).

Per ilgus 85 metus mokykla keitė pastatus, keitėsi mokytojų ir mokinių veidai, bet ji buvo ir išliko žinių šventovė.

Daiva Mikalauskienė