LIETUVYBĖS APAŠTALAS PASAULYJE

Kun. Antanas Saulaitis

Tarp lietuvių, gyvenančių užsienyje, visą laiką buvo žmonių, tikėjusių Lietuvos laisvės atgavimu ir valstybės nepriklausomybe. Vienas iš tokių buvo kun. Antanas Saulaitis. Gyvendamas užsienyje jis, kaip kunigas, darbavosi JAV, Brazilijoje, o dabar _ Lietuvoje, dėsto Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Tarp kitų pareigų, jis yra buvęs lietuvių jėzuitų vadovas, daug dėmesio skyręs ypač vaikams ir jaunimui apskritai. Nūdien tai akivaizdu Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Jį yra pamilęs ne tik jaunimas Vilniuje, bet ir San Paule, Brazilijoje, bei Čikagoje, JAV. Kun. Antanas Saulaitis, gyvendamas Brazilijoje, vadovavo III Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresui, įvykusiam net trijose Pietų Amerikos valstybėse: Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje. Kun. Antano Saulaičio veikla yra puikiai žinoma visame Pietų Amerikos kontinente.

Kas paskatino Jus būti kunigu, tapusiu lietuvybės apaštalu tarp išeivijos lietuvių?

Kunigas Antanas Saulaitis: Jėzuitu ir kunigu tapti apsisprendžiau baigdamas universitetą, manydamas, kad tuo būdu galėsiu geriausiai žmonėms padėti, tarnauti pagal būdo bruožus, polinkius, siekius. Gyvenau išeivijoje, tad savaime turėjau ryšių, o per skautus ir PLB tie ryšiai pasidarė labai platūs.

Kiek žinau, Jūs esate ne tik kunigas, bet ir chemikas. Tai Jūsų pasaulietiška specialybė. Ar teko kada nors darbuotis šioje srityje?

Chemijos magistro laipsnį įgijau 1970 metais, lygiagrečiai su seminarija. Pustrečių metų dėsčiau tiksliųjų mokslų filosofiją ir ekonominę-mokslinę plėtrą jėzuitų fakultete San Paule, buvo planų steigti laboratoriją (nuspręsta kitaip). Iki šiandien man mieli du kvapai _ chemijos laboratorijos ir kaimo rūkyklos malkų dūmai.

Brazilija ir jos lietuviai yra labai susiję su Jumis, Jūsų apaštalavimu Pietų Amerikoje. Kas lėmė tokį posūkį Jūsų gyvenime?

Labai lengva atsakyti. 1966 m. I PLJK pirmą kartą sutikau užsienio lietuvių (t. y. ne Š. Amerikos) ir 1968 PLB siuntė į P. Ameriką po stovyklas ir bendruomenes. Tuomet lietuviai jėzuitai turėjo parapijas Montevidėjuje ir San Paule, kur užstrigo širdis. Man atrodė, kad darbas P. Amerikoje sunkesnis negu geriau pažįstamoje Šiaurėje, tai norėjosi pasitempti.

III Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas įvyko 1975-1976 metais Pietų Amerikoje _ Argentinoje, Urugvajuje ir Brazilijoje. Jūs buvote to Kongreso rengimo komiteto pirmininkas arba pagrindinis organizatorius. Kokių pasekmių tas išeivijos lietuvių jaunimo renginys tuomet turėjo lietuvybei Pietų Amerikoje?

Į klausimą atsakė veiklus San Paulo lietuvis Pijus Butrimavičius, 1966 Vasario 16-osios šventėje pareiškęs: "Pamatėme, kad mes galime". III PLJK padėjo užmegzti ryšius, draugystes su kitų šalių jaunimu ir bendruomenėmis, padėjo išugdyti vadovavimo įgūdžius. Pirkome "Lituanikos" vasarvietę-stovyklavietę, kuri tebetarnauja lietuvių bendruomenei ir jaunimui. Lietuvos atgimimo laikais (1990-1991) įvyko antrasis PLJK P. Amerikoje, daugybė pietinės P. Amerikos jaunimo suvažiavimų, pasitarimų, stovyklų.

Kitas kultūrinis renginys, neapsiėjęs be Jūsų įnašo, buvo 50 metų lietuvių imigracijos į Braziliją sukaktis. Jums tuomet teko vieno iš rengėjų pareigos, paruošėte sukaktuvinį leidinį, kuriame yra surinkta daug įdomių faktų apie lietuvius ne tik Brazilijoje, bet ir Pietų Amerikoje. Kada pirmieji lietuviai pasiekė šio kontinento krantus, kur ir kaip jie pasireiškė?

Didžiosios emigracijos 50-metis padėjo gilintis į Brazilijos lietuvių istoriją, o 2005 buvo daug kartų šaunesnė 80-ies metų paroda ir programa San Paule. Pirmieji lietuviai drauge su latviais atvyko į netoli Venesuelos esančią Tobago salą apie 1625 (ten tebėra "Kuršių įlanka" ir 1974 latvių pastatytas paminklas), Biržų Radvilų tarnautojas pastatė Itamaraką, tvirtovę (pilį) XVII a. olandų valdomoje šiaurės rytų Brazilijoje. 1863 sukilimo dalyvis, ištremtas į Sibirą, pabėgo per Japoniją į Braziliją, iš ten į Čikagą (pirmasis žinomas Čikagos lietuvis, kun. Jucevičius). Po 1863 sukilimo į Argentinos Patagoniją nuvyko būrys, apie 1888 du šimtai šeimų į Pietų Braziliją, įsteigdami Ijui, Guapore miestelius. Didžioji imigracija _ iki 100 000 Lietuvos piliečių _ 1926-1929 į Argentiną, Urugvajų ir Braziliją, kol Lietuvos valdžia dėl imigrantų piktnaudžiavimo emigraciją sustabdė. (Be galo įdomu ir vertinga, kad didžiosios ekonominės krizės metais Lietuvos valdžia Brazilijoje pastatė penkias mokyklas lietuvių vaikams.) Ir po II karo nuvyko 1000 į Venesuelą, 200 į Kolumbiją, apie 2000 į pietines tris šalis (dauguma vėliau peremigravo į Š. Ameriką). Lietuviai visur vertinti kaip darbštūs šeimos žmonės, tiek mieste, tiek ūkiuose. Kur galėjo, steigė spaudą, parapijas, draugijas. Urugvajuje ir Brazilijoje kurį laiką darbininkams buvo peršama bolševikinė propaganda. Brazilijoje 1940-1947 buvo uždraustos svetimos kalbos, tai lietuviai slaptai vaikus mokė lietuviškai bažnyčioje.

Grįžus į JAV _ Čikagą _ Jums teko darbuotis tarp vietos lietuvių, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, štai matome Jus Vilniuje. Kam skiriate daugiausiai laiko?

Per tuos 8 m. Lietuvoje daugiausia laiko ir dėmesio skiriu dėstydamas krikščionybės dalykus Vilniaus universitete, socialinius _ Mykolo Riomerio universitete. Po vieną semestrą kasmet dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus dailės akademijoje. Daugiausia dirbu Šv. Jonų bažnyčioje, su kitomis plėtojame išsituokusiųjų sielovadą, tarnybą patyrusiems savižudybę šeimoje, kas savaitę pasikalbu "Mažosios studijos" radijo laidoje. Kiek spėju, vedu seminarus mokytojams, talkinu skautams ir studentams skautams, lakstau po stovyklas, kaip visi jėzuitai _ rengiame rekolekcijas, talkiname parapijose, bendradarbiaujame su kitomis vienuolijomis, talkinu šiek tiek abiejose jėzuitų gimnazijose. Šiaip _ mėgstu virti ir kepti pyragus, bet tam lieka tik naktys, po to, kai su jaunimu pažiūrime į dangų per teleskopą.

Ar yra skirtumo tarp išeivijos ir Lietuvos jaunimo? Kas labiausiai pabrėžtina?

Kuo toliau, tuo mažiau skirtumų, kai Lietuvos jaunimas laisvai auga. Lietuvoje dar yra "susikaustę", t. y. mažiau kalbūs ir veiklūs, pamažu išdrįsta viešai nuomonę pasakyti, pripranta prie savanorystės, jungtis į skautus ar ateitininkus. Vaikai yra kaip jų tėvai, sako mokslininkai, tad dar reikia padirbėti prie sąžiningumo, pareigingumo, kritinio žvilgsnio, savivertės, savigarbos, veiklumo visuomenėje. Tautinė sąmonė, teisingumas visuomenėje _ visų mūsų siekis.

Kaip apibūdintumėte savo darbą tarp išeivijos ir Lietuvos lietuvių? Ar jaučiate didelį skirtumą ir kodėl taip yra?

Išeivijoje nereikia rūpintis dėl jaunimo savivertės, veiklumo, o žiūrėti, kaip jėgas bei išteklius telkti į lietuvių bendruomenę ir lietuvių religinę veiklą. Lietuvoje darbas yra labiau bendrinis, t. y. eilinės žmonių bėdos, klausimai, galimybės. Lietuvoje dar reikia daug ką gydyti _ istorines nuoskaudas, plėsti akiratį, užpildyti 50-ies metų spragas. Kalbu apie krikščioniškąjį ugdymą, Bažnyčios plėtotę, saviraišką, visuomeninę atsakomybę. Studijos rodo, kad dar daug ko siektina bendruomeniškumui visuomenėje ir Bažnyčioje ugdyti, o išeivijoje tai eilinio žmogaus gyvenimo elementas.

Ką matote bendra tarp išeivijos ir tautos Lietuvoje?

Bendra, kad žmonės mieli, visi turi savų rūpesčių, visiems rūpi vaikai, anūkai, ateitis. Daug kam rūpi Lietuva _ jos kultūra, teisingesnės valdžios ir visuomenė.

Kas Jus labiausiai jaudino šiuolaikinėje Lietuvoje?

Labai rūpi jaunų žmonių emigracija iš Lietuvos, po daugiau nei tūkstantį kas mėnesį nuo atgimimo. Kompiuterių laikais emigruoti nėra taip būtina kaip angliakasių gadynėje. Labai rūpi 14000 vaikų namuose, toje sovietinėje atliekoje, iš kur išleidžiami gyvenimui nepasiruošę. Labai rūpi valstybės abejingumas savižudybių prevencijos reikalu. Užtruks laiko, kol Lietuva taps įstatymais grįsta valstybe, o valdžios žmonės suvoks, kad Lietuva yra valstybė, ne pigus verslas. Žodžiu, Lietuvoje turime daug darbo Dievui padėti mus ant kojų pastatyti.

Romas KASPARAS

Perspausdinta iš "Pasaulio lietuvio" 2006 m. 3 nr. Nuotraukos iš kun. A. Saulaičio albumo.