Šviesūs prisiminimai apie Vladą Pajaujienę

Centre Vlada ir Jonas Pajaujai

Prieš dvidešimt ketverius metus velionė Vlada Pajaujienė paliko Punsko mokyklą ir išėjo į tikrai užsitarnautą pensiją. Atidavė mūsų kraštui savo jėgas ir neeilinius sugebėjimus. Išlavino ne vieną kartą, o dirbo savęs negailėdama, neskaičiuodama savo darbo valandų, nesigirdama tuo, ką nuveikė net iki... 70-ies metų amžiaus. Tai tikrai neeilinis atvejis. Nepaisant to, kad ir fiziškai nebuvo labai stipri, ir niekad savęs nelepino, ir vargų daug patyrė, sulaukė 93 metų.

Jos mokiniai jau spėjo pasenti, o jaunoji karta šios mūsų krašto veikėjos, vienos iš pirmųjų Punsko ir Seinų krašte išsilavinusių moterų bemaž nepažįsta. Mažą pluoštelį dar gyvų prisiminimų bandys pateikti jos buvusi mokinė, o vėliau jos darbo tęsėja.

Man besimokant Punsko licėjuje, dar sename mokyklos pastate, Vlada Pajaujienė dirbo visų pirma bibliotekininkės darbą. Nors, kaip vėliau sužinojau, šį darbą jai skyrė" nepalankus likimas _ dėl politinių priežasčių uždrausta Pajaujienei mokyti lenkų kalbos (toks buvęs jos pirminis išsilavinimas), dėl to turėjusi įsigyti kitą specialybę. Mums, mokiniams, atrodė, kad ji turinti šiam darbui didelį pašaukimą. Pakako jai jėgų ir kruopštumo, kad sutvarkytų daugybę knygų. Mokykloms išsiplėtus jau naujame pastate ir prisijungus dar Žemdirbystės pagrindų mokyklai, darbo su kaupu buvo dviem darbuotojams, tačiau Vlada Pajaujienė tempė šį sunkų vežimą viena. Niekas nė nematė jos nuovargio, tik didelę meilę knygai ir dėmesį skaitytojui. Kiekvienam stengėsi surasti knygą pagal jo susidomėjimus, skatino perskaityti vertingiausius grožinės literatūros veikalus. Neskaitykit gerų knygų, skaitykit tik labai geras knygas, nes ir joms perskaityti neužteks gyvenimo", _ kartodavo savo autoritetingo mokytojo žodžius. O knygų žinovė ji buvo tikrai didelė _ lyg visas būtų pati perskaičiusi _ ir mokėjo įtikinamai apie jas kalbėti. Kartais kalbėdama taip įsijausdavo, jog negirdėdavo, kad jos pašnekovus skambutis šaukia į pamoką, ir tekdavo į pamoką pavėluoti.

Prisimenu Vladą Pajaujienę ir kaip mokytoją. Polonistei Onutei Gołąbek išėjus į dekretines atostogas, V. Pajaujienė mus mokė lenkų kalbos. Pasistiebusi ant katedros krašto kaip aktorė aiškino mums barokinio meno literatūroje principus. Net keista, kad po šitiek metų atmintyje taip gerai išlikusios ištisos jos ištartos frazės apie Morsztyno poeziją, Paseko atsiminimus. Jai taip įsijautus į savo pasakojimą ir sukaupus visą dėmesį į dėstomą dalyką paskutiniuose suoluose sėdintieji susigalvodavo įvairių pokštų. Iš ko tik mokiniai nepasišaipo, ypač tuo sudėtingu brendimo laikotarpiu... Tačiau ir mokinių juokeliai nebūdavo pikti. Manau, kad ir tie, nesidomintys nė knygomis, nė literatūra, ją gerbė ir vertino už gerumą, nuoširdumą, didelę erudiciją ir orią laikyseną.

1982-aisiais Vlada Pajaujienė, išeidama į pensiją, man patikėjo galbūt didžiausią savo gyvenimo turtą _ Punsko mokyklų komplekso biblioteką su beveik 20-čia tūkstančių knygų, įsikūrusią tuomet jau naujame pastate, gražioje ir erdvioje patalpoje, su skaitykla, išpuošta gražiais, dideliais, pačios bibliotekininkės išaugintais paparčiais. Gerą mėnesį abi su pagalbininkais kruopščiai tikrinome kiekvieną knygą ir rašėme perdavimo protokolą. Kai akys per daug pavargdavo nuo nuolatinio skaičių žymėjimo, laisvai paplepėdavom. Malonu ir įdomu buvo klausytis jos pasakojimų apie vaikystės ir mokyklinių laikų nuotykius, apie rašytojus, kuriuos pati pažinojo, apie kuriuos skaitė, pagaliau dalintis šeimininkavimo patirtimi. Mat Vlada žinojo ir originalių receptų, ir įvairių gėlių ar daržovių auginimo paslapčių.

Iš jos sužinojau kai kuriuos tuo metu griežtai įslaptintus, tačiau mūsų istorijai labai svarbius dalykus: apie lenkų iš Armijos krajovos nusikalstamą veiklą Vilniaus krašte, kaip jinai ir kiti slapta mokė Vilniaus krašto lietuvius gimtosios kalbos ir kaip dėl to buvo sekami. "Manęs lenkai klausdavę, kodėl aš, tokia užsispyrus lietuvė, studijavau lenkų kalbą, - pasakojo Vlada, _ o aš atsakydavau: kad priešą nugalėtum, reikia jį pirmiausiai gerai pažinti".

Vlada ir jos vyras, be galo daug nusipelnęs šio krašto švietimui, kultūrai, žemės ūkiui, buvo tikrai drąsūs, principingi kovotojai dėl tautinių ir krikščioniškųjų idealų. Dėl jų patyrė tremtinių dalią, Vladai buvo uždrausta dirbti pagal pirmąją savo specialybę lenkų kalbos mokytoja, turėjo studijuoti antrą kryptį. Abu Pajaujai patyrė politinį spaudimą ir dėl nepartiškumo, uolaus bažnyčios lankymo. Jie nemažai prisidėjo kovojant dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje _ apie slaptus susirinkimus šiuo reikalu svetinguose Pajaujų namuose man pasakojo Jurgis Skripka. Patys Pajaujai apie tai turbūt mažai kam pasakojo. Mat tokia veikla tuomet buvo labai rizikinga, ir visas jos smulkmenas galbūt sužinosime kur kas vėliau.

Sąžiningai ir daug dirbantys, turintys aukštąjį išsilavinimą Pajaujai gyveno gana kukliai, o kol pasistatė nuosavą namelį, gal net pavargo. Tačiau jų dvasiniai turtai buvo tikrai dideli. Vaikų neturėjo, tačiau abu labai gražiai sutarė. Malonu buvo užsukti pas juos į namus, pasigėrėti gražiai prižiūrimu sodu, darželiu, pasėdėti jaukiai įrengtame sodely geriant kvapnią arbatą. Jų namuose buvo nemažai retų knygų, kurias daug kas skolinosi įvairiems darbams. Jie savo namuose buvo priglaudę ir poeto Juozo Kėkšto palikimą, jam mirus Varšuvoje. Pas Pajaujus prisiglausdavo vienas kitas svečias, atvykęs iš draudžiamų Vakarų. Pas juos buvo savotiškas tautinės kultūros centras, apie kurį, be abejo, galėtų daugiau pasakyti vyresnieji jų bendražygiai.

Vlada Pajaujienė rašė įvairius straipsnius, dirbo vertėjos darbą ir bandė savo jėgas grožinėje literatūroje. Savo eilėraščius pasirašinėjo mergautine pavarde _ Vlada Rusokaitė. Keletas jų išspausdinta Lenkijos lietuvių poezijos antologijoje Būki mums motina" (Vilnius, 1995). Kai rinkdama tai knygai medžiagą užsukau pas Vladą Pajaujienę, ji aiškinosi nedaug terašanti, o tai, ką turi, sukūrusi jaunystėje. Kaip literatūros žinovė, pati sau buvo reikli ir griežta kritikė, gal net per daug, nes renkant eilėraščius iš rankraščių jai jie atrodydavo vis per mažai vertingi, nors kai kurie jai asmeniškai labai brangūs.

Nors V. Rusokaitės literatūrinis palikimas ir negausus (galbūt nemažai kūrinių dar yra rankraščiuose), jos eilėraščiai lyriški, perteikiantys gilias emocijas ir gana meniški. Per minėtos knygos pristatymą būtent jos Skausmą" pasirinko skaityti pakviestas aktorius.

Pabirusios buvusios mokinės atsiminimų nuotrupos gal pažadins ją geriau pažinojusių prisiminimus ir praturtins jos paveikslą tiems, kurie mažiau pažinojo šią taurią moterį, atidavusią savo jėgas mums visiems.

Janina MACUKONIENĖ