Norėčiau išpildyti mūsų visuomenės lūkesčius

Punsko Dariaus ir Girėno mokyklų komplekso direktorius Jonas Vydra savo kabinete

Naujai išrinktą Punsko Dariaus ir Girėno mokyklų komplekso direktorių Joną Vydrą kalbina Sigitas Birgelis.

Sigitas Birgelis: Pakal-bėkime apie Tavo karjeros pradžią. Kodėl ir kada nusprendei tapti sporto mokytoju?

Jonas Vydra: Kiek prisimenu, sportuoti mėgau nuo mažens. Trečioje pagrindinės mokyklos klasėje mokytojai, pastebėję mano sportinius sugebėjimus, ėmė mane siųsti į sporto varžybas. Pirmiausia susidomėjau tinkliniu, kiek vėliau krepšiniu. Komandinėse varžybose didelių laimėjimų neturėjau. Kartą rimtose varžybose buvome ketvirti. Individualiai sekėsi šiek tiek geriau. Lengvojoje atletikoje atstovavau Suvalkų vaivadijos komandai ir šuolyje į aukštį (rezultatas 1,9 m) buvau vaivadijos vicečempionas. Žiemą daug važinėdavau slidėmis, pačiūžomis, o Punsko mokyklos sporto salėje žaidžiau tinklinį ir krepšinį. Pažinau svarbiausias sporto šakas.

Licėjaus laikais man patikdavo vaidinti. Vaidinau keliuose spektakliuose. Aktoriaus dvasią turėjau nuo vaikystės. Nebijodavau išeiti į sceną, prajuokinti publiką ar atlikti rimtą vaidmenį.

Labai domėjausi geografija. Iki šiandien renku žemėlapius tų vietų, kuriose teko lankytis. Turint žemėlapius man lengviau prisiminti kelionę, pagalvoti, ką būtų galima dar aplankyti. Mėgau ir istorijos pamokas, bet daug kas priklausė nuo mokytojo gebėjimų sudominti moksleivius. Į fizinio lavinimo akademiją mane paragino stoti sporto mokytojas Vytautas Budzeika.

Ar sunkūs buvę egzaminai stojant į fizinio lavinimo akademiją?

Egzaminai tuomet buvę sunkūs ir labai sudėtingi, palyginti su nūdienos egzaminais. Nuvykau į paruošiamuosius kursus Varšuvoje. Egzaminų rezultatai buvo įvairūs: vieni geri, kiti blogesni. Deja, kelių taškų pritrūko. Nepasirūpinau anksčiau liudijimu, kad esu kilęs iš kaimo. Tada be jokių problemų būtų mane priėmę. Buvau priimtas į Bialos Podlaskos fizinio lavinimo akademiją kaip atsarginis. Laikėme egzaminus lenkų ir užsienio kalbos, biologijos bei praktinių užsiėmimų: lengvosios atletikos, gimnastikos, tinklinio, krepšinio ir plaukimo. Visą savaitę ruošėmės praktiniams egzaminams. Kitą visą savaitę mus egzaminavo. Dabar jau nėra tokio maratono.

Ar sunku buvo studijuoti?

Studijos nebuvo sunkios, išskyrus pirmuosius metus, kai buvo dėstoma žmogaus anatomija _ man sunkus ir komplikuotas dalykas. Daug reikėjo įsisavinti medžiagos, o dėstytojai buvo griežti. Studentai sakydavę, kad čia išlaikę anatomijos egzaminą ketvertui galės pereiti į Liublino medicinos akademiją. Žinoma, tai buvęs tik humoras, bet mūsų mokyklos anatomijos mokymo lygis tikrai buvo aukštas. Šiek tiek vargo turėjau su lotynų kalba, o per praktinius užsiėmimus jokių problemų nekildavę. Reikėjo gauti beveik visų sporto disciplinų įskaitas, išmokti metodiką, pratimus, kaip ateityje mokyti jaunimą. Turėjome kiekvieno praktinio užsiėmimo metodinį egzaminą. Nemėgau politinių mokslų, kurių dabar aukštosiose mokyklose jau nėra.

Kuo gali dirbti fizinio lavinimo akademijos absolventai?

Mano kryptis buvo pedagoginė, tad aš galėjau būti tik mokytojas. Žinoma, buvo galima įsigyti papildomas: masažuotojo, gelbėtojo ar įvairių instruktorių, specialybes. Aš įsigijau krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos ir plaukimo instruktoriaus laipsnius.

Papasakok apie savo pirmą darbą mokykloje.

Jau ketvirtame kurse susitikau su tuometiniu Punsko mokyklos direktoriumi Jonu Nevuliu. Jis man pasiūlė ateiti dirbti į jo vadovaujamą mokyklą. Baigęs studijas šiuo kvietimu pasinaudojau. Dirbti pradėjau 1990 m. rugsėjo pirmą dieną Punske ir Navinykuose. Darbas Navinykuose man labai patiko. Nuostabūs vaikai! Ten dirbau net 9-erius metus. Nuo 1997 m. teko dirbti trijose mokyklose: Punsko pagrindinėje, licėjuje ir Navinykuose. Turėjau ne tik daug pamokų ir važinėjimo, bet taip pat nemažai laiko reikėjo skirti posėdžiams.

Kam mokykloje reikalingos sporto pamokos?

Kad jos reikalingos _ akivaizdu. Apie tai net kalbėti nereikia. Mano galva, sporto pamokų yra šiek tiek per daug. Užtenka pasižiūrėti, kokią turime sportinę bazę, kaip yra dideliuose miestuose. Būna ir taip, kad 20 sporto mokytojų turi vieną sporto salę. Dėl perpildytų sporto salių vaikams ir jaunimui negalima nieko įdomaus pasiūlyti. Yra mokyklų, kuriose ketvirtoji sporto pamoka vyksta po pietų ar skiriama išvykoms ir rekreacijai.

Ar mūsų jaunimas per sporto pamokas mokosi lietuviškos terminologijos? Ar kreipiate dėmesį į lietuvių kalbos švarinimą?

Esu dėkingas mūsų lituanistams ir sporto mokytojams, kurie mus išmokė lietuviškos terminologijos. Dabar sporto pamokos yra vedamos lietuviškai. Stengiamės, kad vaikai vartotų taisyklingą sporto terminologiją, kad nesakytų "faul" vietoj "pražanga". Mes į tai kreipiame daug dėmesio. Norime, kad vaikai sportuodami kalbėtų taisyklingai. Mūsų jaunimas vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio. Kai kurie tėvai skundžiasi, jog jų atžalos per daug "apkrautos". Ypač sunku ketvirtokams, kurie turi priprasti prie naujo mokymo būdo, prie to, kad kiekvieno dalyko moko kitas mokytojas. Daug laiko turi skirti pamokoms ruošti. Kaskart rečiau išeina į lauką. Mokykloje vykstančios sporto pamokos priverčia mokinius šiek tiek pasimankštinti.

Ar per sporto pamokas mokiniai turi galimybę sužinoti apie įvairias sporto šakas, pvz., paskirų disciplinų istoriją, jų raidą ir pan.?

Neturime galimybės plačiai pristatyti sporto šakų istoriją, ir gal tai nėra gerai. Sporto taisykles stengiamės jaunimui pristatyti, nes kitaip juk neįmanoma pradėti žaidimo. Punsko krašto jaunimas, palyginti su kitų mokyklų moksleiviais, mėgsta krepšinį ir nemažai apie jį žino. Tai natūralu, nes krepšinis yra mūsų tautinis sportas. Stengiuosi priartinti mokiniams labai aukšto lygio krepšinį, organizuodamas išvykas į Kauno "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" Eurolygos varžybas ar į Žvaigždžių dieną. Kitos mokyklos mus vertina taip, kaip žaidžiame krepšinį, kokių šioje srityje turime pasiekimų. Nuo pačios mokyklos priklauso, kokias sporto šakas pasirenka ir kokias puoselėja. Visko išmokyti neįmanoma. Per sporto pamokas jaunuolis visko paragauja, bet krepšinis mūsų mokykloje visada yra svarbiausias.

Ar Punsko mokyklos sporto salės užtenka ir pradinukams, ir pagrindinei mokyklai, ir gimnazistams, ir licėjaus moksleiviams?

Toli gražu _ visiems neužtenka. Mokinių yra per daug. Vienu metu pamokas veda 4 sporto mokytojai. Kai oras gražus, su jaunimu galima išeiti į lauką. Žiemą irgi galima pasportuoti lauke. Džiaugiamės, kad už lango auga Punsko Kovo 11-osios licėjaus pastatas su nauja sporto sale. Kai ji bus pastatyta, pasidarys žymiai lengviau.

Papasakok apie savo popamokinę veiklą.

Pernai mūsų mokykla laimėjo projektą "Svajonių mokykla". Kai buvo lėšų ir mokytojams galėta sumokėti už papildomus užsiėmimus, suaktyvėjo popamokinė veikla. Buvo krepšinio, gimnastikos, aerobikos užsiėmimai. Žinoma, veikė taip pat matematikos, teatro, informatikos, šokių ir kt. būreliai. Džiaugiuosi, kad šiemet tie būreliai nenustojo vei-kę. Savivaldybė turėtų juos paremti finansais, nors žinome, kad valsčiui pinigų trūksta.

Mano gyvenimas visiškai susijęs su mokykla. Išvažiuoju ankstų rytą, grįžtu vėlų vakarą. Aš tuo gyvenu, tai mėgstu. Mėgstu vesti sporto pamokas, vadovauti varžyboms, dalyvauti krepšinio rungtynėse. Punske turime grupelę studentų, kurie savaitgaliais susirenka žaisti krepšinį. Kartais važiuojame į suaugusiųjų krepšinio turnyrus.
Kokiais moksleivių arba studentų sportiniais pasiekimais galima pasigirti?

1997 metais Punsko pagrindinės mokyklos mokiniai tapo vaivadijos vicečempionais. 2000 m. berniukų komanda Palenkės vaivadijoje iškovojo bronzos medalį. Pernai tik per plauką nepatekome į vaivadijos krepšinio ketverto varžybas. Licėjaus berniukai dažnai laimėdavo prizines II ar III vietas. Pernai jie pateko į krepšinio aukščiausiąją lygą. Tai labai dideli pasiekimai, turint omeny, kad esame tik kaimo mokykla.

Kas pasikeitė Tavo gyvenime 2006 m. rugsėjo pirmą dieną?

Labai daug kas pasikeitė. Pirmiausia sunku buvo priprasti, kad įeidamas į mokyklą turiu pasukti į kairę, o ne eiti tiesiai, sporto salės link. Per 16 metų buvau pripratęs dirbti vienoje vietoje, dabar stengiuosi priprasti prie kitos. Žinojau, ką darau, kokio darbo imuosi. Stengiuosi jį daryti geriausiai, kaip tik sugebu. Esu atsakingas už mokyklos darbą, už to darbo organizavimą. Tai man didelis iššūkis. Nežinau, kaip man tai pavyks.

Kokia yra mokykla, kuriai Tu vadovauji?

Tai mokykla, o iš tiesų mokyklų kompleksas (pagrindinė mokykla ir gimnazija), kuri turi savo patalpas. Čia dar veikia licėjus ir popietinė muzikos mokykla. Deja, mums trūksta patalpų. Integruoto mokymo lenkiškos klasės mokosi bendrabutyje, o lietuviškos _ vaikų darželyje. Tai sukelia daug organizacinių problemų.

Ar, Tavo nuomone, nebūtų geriau, jei turėtume atskiras lietuviškas ir lenkiškas mokyklas, kaip yra Lietuvoje?

Per trumpai dirbu, kad galėčiau įvertinti, kas būtų geriau. Kai pradėjau dirbti Punsko mokykloje, sporto pamokos buvo jungtos. Man tai sukeldavo problemų, nes tą patį reikėjo du kartus aiškinti: vieniems ir kitiems. Dabar lietuviškos klasės sporto pamokas turi atskirai, lenkiškos atskirai. Proginius ir šventinius susitikimus irgi rengiame atskirai. Lenkučiams buvo neįdomu dalyvauti, pvz., Vasaro 16-osios minėjime. Dėl to kildavo nesusipratimų. Gal geriau būtų, jei lietuviška ir lenkiška mokyklos veiktų atskirai.

Kiek Tavo valdose mokytojų, mokinių, kiek iš jų mokosi lietuviškose, kiek lenkiškose klasėse?

Šiais mokslo metais sumažėjo apie 20 mokinių. Pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje mokosi 442 mokiniai (255 pagrindinėje, 187 gimnazijoje). Pagrindinės mokyklos lietuviškose klasėse mokosi 197, lenkiškose _ 58 mokiniai. Gimnazijos lietuviškose klasėse yra 132, o lenkiškose _ 55 moksleiviai. Yra A, B, C klasės. Su vaikais dirba 46 mokytojai. Visi turi kvalifikacijas pagal dabartinius naujausius reikalavimus. Tai vienas iš geresnių rodiklių Palenkės vaivadijoje. Rei-kia pasidžiaugti, kad mūsų moksleiviai, Lietuvoje baigę aukštuosius mokslus, sugrįžta į šį kraštą ir nori įsidarbinti mokyklose.

Ką naujo pasakei susitikime su moksleivių tėvais?

Kaip paprastai rugsėjo mėnesį įvyko pirmas susitikimas su mokinių tėvais. Norėjome jiems prisistatyti, išrinkome tėvų komitetą, aptarėm draudimo, tėvų komiteto mokesčio ir kitus reikalus. Aš raginau tėvus įsitraukti į mokyklos gyvenimą ir dažniau čia lankytis.

Problemų su jaunimu yra nemažai. Reikia jį gerai prižiūrėti, kad nenueitų blogais keliais. Kalbėjome, kad reikia gerinti mokymo sąlygas. Kitais metais ketiname pradėti generalinį mokyklos remontą. Mokykla pastatyta 1977 m., bet rimtesnių remontų nėra buvę. Būtina iškeisti visus langus, nes, inspekcijos teigimu, tokiomis sąlygomis jaunimas negali mokytis. Žiemą mokykloje yra per šalta.

Ketiname sujungti licėjaus priestatą su mūsų mokykla, o rūsyje po licėjaus pagrindiniu pastatu įrengti rūbinę visoms trims mokykloms. Kitados mūsų mokyklos statytojai apie rūbines visai nepagalvojo. Jos vėliau įrengtos koridoriuje, dėl to sumažėjo erdvės.

Ką nori įgyvendinti savo vadovaujamoje mokykloje, ką pakeisti?

Keisti nieko nesiruošiu. Man pačiam reikia apsiprasti su nauju darbu. Lapkritį norėtumėm pakeisti koridorių dekoracijas. Per žiemos atostogas reikėtų remontuoti mokytojų tualetus. Yra pažadėta lėšų.
Tikiuosi, kad mokinių tėvai irgi patalkins. Visų pirma stengsiuos tęsti į pensiją išėjusio direktoriaus Juozo Bliūdžiaus darbą, organizuoti įvairias šventes, konsultuotis ir mokytis, mokytis, mokytis... Norėčiau, kad direktoriaus pakeitimas nesukeltų didesnio šoko ir man, ir mokytojams, ir mokiniams.

Ką manai, kaip pedagogas ir mokyklos direktorius, apie dabartinio Lenkijos švietimo ministro siūlymus, t. y. privalomus chalatus, gydytojų kabinetų grąžinimą į mokyklas, patriotinį auklėjimą sporto pamokų sąskaita?

Kai kurie mūsų ministro potvarkiai ar ketinimai yra prieštaringi. Pats jaunimas prieš juos protestuoja. Jei jaunimą tie reiškiniai neramina, tai rimtas ženklas. Žinoma, ministras turi ir neblogų sumanymų, bet jie nelabai realūs. Tarpusavy svarstome, ar mūsų mokykloje per patriotinio auklėjimo pamokas galėtume mokyti meilės tėvynei Lietuvai. Gydytojų kabinetai turėtų vėl grįžti į mokyklas, bet tam reikia pinigų. Gal užtektų medicinos seselės, nes mokykloje būna įvairių nelaimingų atsitikimų. O dėl privalomų chalatų... Kai aš pradėjau mokslą, visi turėjo chalatus. Ar tai buvo gera, ar bloga, nežinau. Manau, kad chalatas disciplinuoja mokinį.

Baigiantis mūsų pokalbiui norėčiau už jį padėkoti bei palinkėti sėkmės šiame atsakingame poste. Tegul Tavo vadovaujamos mokyklos vardas garsėja, o jos absolventai tebūna dori, susipratę lietuviai.

Ačiū. Aš dėl to ir atėjau dirbti į šią mokyklą. Norėčiau išpildyti mūsų visuomenės lūkesčius.

Kalbėjosi
Sigitas BIRGELIS