VYTAUTO JARUČIO KRYŽDIRBA

Atėjęs į parodą ir pamatai žmogus, kad viskas čia prasidėjo nuo saulės ir aukštai ištarto žodžio. O kas ta saulė ir ką reiškia aukštai ištartas žodis? Kokia kančia privertė aukštai iškelti tarimui rengiamą žodį? Ir kiek tai turi bendro su sunkiu kūju ir juodo metalo luitu? Kas gi pagaliau tasai kalvių kalvis?

2006 metų rugsėjo 15 dieną Lietuvių kultūros namuose Punske buvo atidaryta lietuviškų kryžių meistro Vytauto Jaručio asmeninė kalybos darbų paroda. Parodą apžvelgusi mkt. R. Kulokienė sako: "Manoma, kad saulė visatoje atsirado kalvio dėka. Šildykite, mielasis Vytautai, žmonių sielas savo darbais". Ir kiek tam Kalviui kainavęs šitas darbas? Pagal graikų mitologiją dievų kalvis Prometėjas žmonėms ugnį išpirkęs savo sveikata ir baisiomis kančiomis. O čia visą Saulę kažkas nukalęs. Koks tai turėjęs būti Kalvis? Kokio užmojo ranka? Ir kiek turėjęs sverti kūjis, kad galėtų nukalti tokį ugnies ir šviesos rutulį, kurį pavadino Saule? Čia galima priminti, kad lotyniškai "sol" reiškia saulę, o su juo giminingas žodis "solus" reiškia "tik vienas". Tai irgi padeda suvokti saulės vertę, kaip ją kitados supratę buvo senovės romėnai.

Tautodailė yra meno šaka, tautinis menas. "Lietuvių liaudis savo estetinę atmintį geriausiai išsaugojo tautosakoje ir tautodailėje", _ teigia garsusis nūdienos lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius. Užeiname į Punsko lietuvių kultūros namų antrame aukšte esančią menę, kur iškabinti į parodą atvežti autoriaus sukurti dailės darbai. Visus juos iš didumos galima nusakyti vienu žodžiu _ kryžiai. Tai nepaprasti kryžiai. Ties jais stovėdamas mūsų krašto gydytojas Petras Zimnickas atsidusdamas taria: "Yra noras visus juos turėti arčiau savęs, bet, laimei, atsiranda geismas dalintis jais su kitais. Tokių kryžių nebuvo net mano vaizduotėje, o ne tik tikrovėje".

Pažvelgę į darbų galeriją pirmiausia pastebime saulės simbolį _ simbolį šviesos, gėrio, tiesos, dorybės. Ir visa, kas šioje žemėje yra gražaus, būtinai yra susiję su saulės šviesa. Be jos nei kūno, nei sielos sveikatos nebūtų. Be jos ir pats pasaulis veikiai priplėktų. Saulė sugeba ir gėlių žiedus prakalbinti, kad jie atviromis akimis pažvelgtų į mus ir susižavėtų mūsų akių mėlynąja gelme. Ir tie žiedai išdygsta ir kalviui po kūju. Kaip jų tas kūjis ir nesutrynė? Ar tai ne stebuklas? Ar kūjį valdanti ranka nėra švelnutėlė?

Iš saulės kamuolio nuvingiuoja skaidrūs spinduliai. Juos mėgdžiodamas lygiai taip rangosi ir lietuvių mitologijos žaltys _ gėrio simbolis. Visatos sfera, kokią įvaldo kalvis, yra prisėta ir žvaigždžių. Gal tik paukščių tako čia neišryškinta. Bet paukščių čia aptiksime. Jie įsitaisę centrinėje kryžiaus vietoje ir užima širdies vietą. O širdis tai giesmė, kuria pračiulba visa kosminė visata. Šventajame rašte pati gražiausia giesmė yra pavadinta Giesmių giesme. Ar tik ne tą Giesmių giesmę ir bando pratęsti Vytauto Jaručio paukščiai, prisiglaudę tarp kryžių ir kosminių medžių?

Atnešus primityvią širdį į parodą būtų galima sušukti _ tai pagonybė _ tik saulės, mėnuliai, žvaigždės, o kur Nukryžiuotasis? Labai trumparegiška būtų tokia mūsų filosofija. O kieno proto, rankų ir širdies produktas yra visa šita didžioji, begalinio užmojo visata _ ar ne Kalvių Kalvio? Kieno mintis čia yra liaupsinama? Kokiu vardu pavadinti šitą didžiosios Kūrybos Autorių? Štai kokios sąsajos susipina pateiktų kryžių sistemoje.

Tokia išmonė dar taip neseniai buvo griežtai sovietinių apologetų persekiojama. Bet kai nuožmioji ranka žmones trėmė į atšiaurias Sibiro platybes, į ten pakliuvęs tautos poetas Vytautas Cinauskas rašo:

_ Iš kur atkeliavai, Rūpintojėli,

Prie šiaurės upių negyvų krantų?

_ Ėjau per kalnus, per miškus, per slėnius

Iš Lietuvos, su žmonėmis kartu.

Ir kai atkentėję savo baisią dalią po "didžiojo mokytojo" mirties ėmė žmonės pamaži grįžti į namus, kai tokią teisę grįžti gavo ir poetas, jis nepamiršo kreiptis ir į didžiausią savanorį Vargšą:

_ Sugrįžkime namo, Rūpintojėli,

Gana Tau šalti amžinuos snieguos!..

_ O kaip čia liks vaikelių mano vėlės?

Kas jas padrąsins, kas paguos,

Kas jas suras ir kas suruoš į kelią,

Kada trimitai mirusius pakvies?..

Ar ne tokia misija glaudėsi ir prie Vytauto Jaručio rankų, kai šis kalė kryžius ir slėpė juos nuo nepadorios akies žvilgsnių?

Parodoje išrikiuoti kryžiai šaukia mus prie kilnių darbų. Visus ragina įminti smėlyje pėdą, kurios iš jūrų atplaukusi banga nenuplautų, kad toje pėdoje išliktų mūsų kančių ir gerų darbų atmintis. Tai didžioji gyvenimo prasmė.

Vytautas Jarutis gimė 1936 metais Žagarėje, Joniškio rajone. Bet greit su tėvais persikėlė į Žemaitiją, ten ir užaugo. Mokėsi tik pradinėje Užvenčio mokykloje. Ir tos nebaigė. Ne todėl, kad buvo negabus mokslui. Tėvas slapstėsi nuo sovietų, vėliau buvo sugautas ir ištremtas. O jam mokykloje prievarta užrišo raudoną pionieriaus kaklaraištį. Vaikas atsisakė toliau mokyklą lankyti. Motina niekaip negalėjo jo priversti. Kalvėje vaikas klausydavosi vyrų kalbų apie esamą padėtį Lietuvoje. Girdėjo kalbant ir apie pažadus iš Amerikos. Deja, gyventi reikėjo realybe ir sunkiomis sąlygomis pelnyti duoną. Į Lietuvą atėjo spengianti tyla. Visi žmonės užsidarė savo namuose ir laukė, ar nakčia nepasibels stribų ir enkavedistų šautuvų buožės į duris ir nelieps ruoštis ilgai kelionei. Kraupu buvo žiūrėti, kai žmones suvarius į kolchozus ten iki pavasario gyvuliai badumi išdvėsė.

Šeima su motina ankstyvą pavasarį trečią valandą nakties keldavosi ir pasiėmę iš kolchozo arklius savo aruose sodindavo bulves, kol kiti nieko neįtarę miegodavo. Kai pagaliau vadovybė susigaudydavo, kad dingę arkliai ir ratai, bulvės jau buvo susodintos Taip gintasi nuo bado. Taip brandinta ir požiūrį į realybę. Tėvas kurį laiką slapstėsi. Bet 1946 m. jį suėmė, peršovė ir ištrėmė į sovietinius lagerius.

1955 metais Vytautas Jarutis pateko į sovietinę kariuomenę. Pirmiausia tarnavo Vilniuje, vėliau Latvijoje. Čia įsigijo staliaus_dailidės specialybę. 1960 metais sukūrė šeimą. Staliumi_modelistu dirbo Zoknių kariniame aerodrome. Laisvalaikiu dirbinėjo įvairius niekelius. Pasiūlė jam savo gaminius parodyti rankdarbių ir dailės parodoje Kaune. Bet ten kažkoks vyriškis _ komisijos narys _ jo darbus supeikė ir liepė nekvaršyti sau galvos. Tačiau buvo lemta Vytautui susibičiuliuoti su dailininku baldžiumi Jonu Prapuoleniu. Tai buvo tas pats žmogus, kuris pirmuosius darbus patarė jam išmesti. Dabar iš jo Vytautas sužinojo, kad užmiršę, iš kur esame atėję, išnyksime kaip rūkas didelės tautos kaimynystėje. Tie žodžiai kvėpė semtis drąsos. Prapuolenis patarė dažniau lankytis muziejuose. Jam leido pasižvalgyti po M.K. Čiurlionio muziejaus fondus, kas nebuvo viešai eksponuojama. Vytautas suprato, ką prarado, apleisdamas mokyklą. Bet iš šalies kaltinti norisi ne jį _ vaiką, o baisią sistemą, atgrasusią berniuką nuo mokyklos.

1967 metais mirus mamai Vytautas ėmėsi pats daryti paminklą. Nuo čia ir prasidėjo tikroji aistra ir kelias į kūrybinį pasaulį. Kalvis sako: "Žinau gerai, kad turiu savo gerąjį angelą, kuris mane saugo ir manimi rūpinasi. 1975 m. jis atvedė į Alytų, kur sutikau nuostabų žmogų, suteikusį man būstą (tą pačią dieną gavau raktus nuo buto!), mėnesinį atlyginimą, erdvią kalvę ir visišką kūrybinę laisvę. Sunku buvo patikėti, kad nesapnuoju... Niekada nelaikiau savęs menininku. Visada tobulinau savo amatą. Prisiliesdamas prie tautos ištakų per kalvystę, pasijausdavau laimingas. Esu dėkingas savo tautiečiams, išleidusiems knygas apie tautodailę, iš kurių ir mokiausi".

Labiausiai Vytautas Jarutis jautėsi laimingas, kai likimas leido tapti realybe nedrąsiai minčiai _ surengti jo darbų parodą Lietuvos širdyje, pačioje Gedimino kalno papėdėje _ ten, kur veržli Vilnia susilieja su plačiosios Neries vandenimis.

Čia verta pridurti dar vieno _ Zenono, pavardės nepateikusio, parodos lankytojo mintį: "Nelengvas visgi, mielas Vytautai, Tavo kelias, kai pagalvoji _ kryžiais nuklotas". Taip, kryžiais nuklotas ne tik Vytauto Jaručio, bet ir visos Lietuvos, ir mūsų tautos kelias. Užtat ir negalima suprasti, kaip kartais lengvai mes paliekame jos iškentėtas kančias, net nepabandę žaizdų aptvarstyti.

Smalsuoliams belieka tik apsilankyti Vytauto Jaručio autorinių darbų parodoje, kuri šiuo metu veikia ir veiks iki spalio 15 dienos Lietuvių kultūros namuose Punske. Ateiti atviromis akimis ir gerai pro jas įsižiūrėti į juodą metalą, kol jis ims iki baltumo kaisti ir spinduliuoti kalvio širdimi, užliedamas mus gerumu ir didžiu tautos nešto kryžiaus viltimi, kad ir mes galime kažką iš parodos sau pasiimti _ vieni kryžius, kiti norą gyventi, treti pervertinti savo vertybių sampratą. Belieka tik pridurti, kad šitais kryžiais domisi pasaulis, ne tik Lietuva, nes tokie kryžiai tik Lietuvoje galėjo gimti ir tik iš jos galėjo išeiti į platų pasaulį.

Algis Uzdila