Lietuvių pėdsakai

Maironis tautai laisvės žodį nešė,
Lietuvą iš vergijos kėlė.
Jis žemę savo dainomis išrašė,
Mylėjo ją kaip motinėlę.

(Alf. Šatas "Himnas Maironiui")

Pietų Sūduvoje pirmiausia sulenkintos Vygrių apylinkės. Vienuoliai kamenduliai buvo svetimtaučiai, daugiausia lenkai, į savo valdas kviesdavosi lenkus, jiems net įkūrė Magdalenavo kaimą. Apgyvendino čia ir gudų, ir lietuvių, bet lenkų buvo dauguma. Vienuoliai šeimininkavo, reikėjo su jais bendrauti. Jie nenorėjo ir nematė reikalo išmokti lietuviškai. Taigi gudai ir lietuviai norint nenorint turėjo išmokti lenkiškai, o laikui bėgant visai užmiršo savo tėvų kalbą. Kai Vygrių apylinkėse lietuvių kalba buvo užgesusi, Krasnapolio, Kolietnyko, Jeleniavo apylinkėse ji vyravo.

Panaikinus vienuolyną ir 1800 metais vienuoliams išsikėlus, čia įsikūrė Vygrių vyskupijos centras. Vyskupas Mykolas Karpavičius greičiausiai nemokėjo lietuviškai (gal kiek suprato). Jo svitoje tik Polikarpas Marcijevskis (vėlesnis Seinų sufraganas) mokėjo lietuviškai, šios kalbos neniekino ir mielai lietuviams patarnaudavo. Jo lietuviška veikla susijusi su Seinų vyskupija. Vygriams tapus eiline parapija, jos pirmieji klebonai (Kanopka Papuncijus, Naruševičius Feliksas ir Olševskis Adalbertas) buvo lenkai. Ilgus metus klebonaudami čia nieko nedarė. Laiko ir gamtos liečiama bažnyčia nyko. Suardyti buvo vienuolyno pastatai. Tad didžiulė bažnyčia stūksojo ant nusiaubto kalno.

Į Vygrius kunigai nenorėjo keltis. Tik prispirti kėlėsi klebonauti ar vikarauti ir stengėsi kuo greičiau iš ten ištrūkti. Ir ėmė dvasinė vyresnybė ten siųsti jų nuožiūra kuo nors neįtikusius kunigus. Lenkai klebonai vikarų neturėjo, tik senatvėje A. Olševskiui paskirta kun. Vincą Bukotą, bet jis čia neužsibuvo. Po metų iškeltas, vėliau klebonavo Liškiavoje, Pakuonyje. Buvo lietuvis. Per metus Vygriuose nepaliko gilaus pėdsako.

1876-1880 m. vikaravo kun. Silvestras Leonavičius. Jis vikaraudamas Veisiejuose dar 1869 m. mokė vaikus katekizmo lietuviškai, sutaręs su klebonu Kazimieru Sakavičiumi, pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, vėliau buvo "aušrininkas", lietuviškos spaudos platintojas. Žinoma, jo lietuviškai veiklai Vygriuose nebuvo dirvos.

Kun. Izidorius Sniečkus (g. 1844 m.) Vygriuose keletą metų vikaravo, o vėliau buvo paskirtas klebonu. Apie jo lietuvišką veiklą nežinoma, bet jis susirūpino bažnyčios likimu ir negailėdamas jėgų gražiai suremontavo jos išorę, sutvarkė būstą klebonui gyventi.

Kun. Jonas Žvingilas iš Krokialaukio, nukeltas į Vygrius, darbavosi 1883-1886 m. Šis kunigas pagarsėjo 1900 m. Veisiejuose _ kivirčų su lenkais metu palaikė lietuvius. Buvo nubaustas mėnesio pobūviu vienuolyne ir iškeltas į lenkišką parapiją. Jis buvęs spaudos platintojas. Mirė Posviatne 1910 09 17 d.

Kun. Kazimieras Slepšys Vygrių klebonas buvo 1876 -1880 m. Mirė Mažajam Plocke (1904). Dvejus metus (1889 -1891) vikaravo kun. Simonas Pautienius. Kun. Jurgis Urbanavičius Vygriuose klebonavo 1891-1893 m. Trumpai, po metus ar dvejus, darbavosi: Matas Olekas, Juozas Bacevičius, Jonas Kimas.

Kun. Jonas Užupis Vygrių klebonas buvo 1894-1896 m. Jis žinomas kaip to meto rašytojas (slapyvardis "Šerenga"). Mirė Seinuose kaip altaristas. Vikaras kun. Juozas Jurgilas dirbo 1894-1900, čia susirgo džiova, tai brolis kun. Vincas Jurgilas, Metelių klebonas, pasiėmė jį pas save ir ligino, o mirus palaidojo Metelių kapuose ir pastatė gražų paminklą su nuotrauka. Paminklas išlikęs iki mūsų dienų.

1896-1904 m. Vygriuose klebonavo Liudvikas Adomavičius. Jis atsikėlė iš Lazdijų, kur pastatė gražią bažnyčią, palaikė lietuvybę. Už tai buvo lenkų nekenčiamas ir, sakyčiau, nubaustas iškėlimu į Vygrius. Čia gerokai pasidarbavo. Suremontavo bažnyčios vidų, išpuošė. To meto spauda jį prilygino Čenstakavo paulinų priorui Rejmanui už jo darbus ir pasiaukojimą puošiant ir tvarkant Vygrių šventovę, bet ir čia kun. L. Adomavičiaus nuopelnų neįvertinta. Jis iškeltas į tolimas mozūrų parapijas. Ten ir atgulė amžinam poilsiui.

(Bus daugiau)

Juozas Petrauskas