Lietuvių pėdsakai Vygriuose

(Tęsinys. Pradžia "Aušros" š. m. 1 nr.)

Į kun. Liudviko Adomavičiaus vietą atkelta kun. Juozapą Marmą, kuris čia dirbo 1904-1908 m. Matyt, lenkai jam įkyrėjo, kad išsiveržė į Lietuvą. Gavo Veisiejus. Remontavo bažnyčią. Lenkams skyrė kas dešimtą sekmadienį. Šie greit ir to atsisakė. Vygriuose prie J. Marmos vikarai buvo lietuviai: Juozas Dičpinigaitis (vienus metus, lietuvis patriotas) ir Jonas Jurgelionis. Pastarasis - dzūkas iš Seirijų parapijos. Vikaraudamas Liubave ir Vižainyje palaikė lietuvius. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo Sibire. Pateko į lietuvių literatūrą _ į Birutės Pūkelevičiūtės romanus. Per Antrąjį pasaulinį karą traukėsi į Vakarus. Buvo sužeistas. Nesuteikus reikiamos pagalbos _ mirė. Palaidotas Lenkijoje, Bidgoščiaus mieste.

1909-1911 m. Vygriuose klebonavo Jurgis Masionis _ dzūkas iš Seinų parapijos. Dar besimokydamas kunigų seminarijoje priklausė būreliui kunigų, pasiryžusių kovoti dėl lietuvių kalbos teisių Dzūkijos bažnyčiose. Jo bendražygiai buvo: S. Leonavičius, K. Sakavičius, M. Dabrila, M. Bukšnys ir kiti. Dėl to ir buvo amžinas vikaras. Klebonauti gavo tik senatvėje. Iš Vygrių iškeltas į Krasnyborą altaristu.

Kun. Kazimieras Stankaitis į Vygrius atkeltas iš Seinų. Jis Dzūkijoje buvo žinomas. Ilgai dirbo vikaru Miroslave. Buvo pamiltas žmonių. Dėjo pastangas, kad pasiliktų Miroslave, bet į prašymą atsakyta: "Už uolų darbą paaukštinimas". Vygriuose jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Matė Vygrių sunaikinimą. Jie pradėti atstatyti tik 1972-aisiais??? (jo mirties metais. Prie jo vikaras buvo Vincas Kudirkevičius. Tai paskutiniai lietuviai Vygriuose. Jų darbų pėdsakus užtrynė naujos kartos Lomžos seminarijos auklėtiniai.

Magdalenave buvo valdiška pradžios mokykla. Čia yra dirbę lietuviai mokytojai: Vladislovas Albavičius, Simonas Starkus, Liudvikas Lisauskas. Ypač pasižymėjo V. Albavičius. Jo vadovaujama mokykla buvo geriausia iš pradinių Suvalkų apskrityje - mokinių išprusimo, pažangumo atžvilgiu. Jis buvo Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis. 1872 m. mokiniai apdovanoti pagyrimo raštais ir dovanomis. Tuo laiku Suvalkų apskrities mokyklose dirbo daug lietuvių mokytojų (K. Sakalauskas - Pavluvkoje,
K. Klimavičius _ Brode).

Maždaug per 40 m. Vygriuose dirbo 22 kunigai, dėl to jų pėdsakai negilūs. Jie buvo lietuviai, o vietos gyventojai _ lenkai. Vieni kitiems buvo svetimi. Kunigai stengėsi kuo greičiau išsiveržti į Lietuvą.

Tuo laiku buvusio vienuolyno pastatai jau buvo nuardyti, tik bažnyčia vieniša stovėjo kalvos viršūnėje, atvira visiems vėjams. Tik vasarą čia būdavo gražu ir malonu. Nuo pavasario ir rudens vėjų bei žiemos pūgų nebuvo kur užsiglausti. Zanavykams ir kapsams, nemačiusiems ežero, buvo baisu keltis per audringą ežerą, dažnai ir naktį, pas ligonius ar kitais reikalais. Mat per ežerą buvo koks kilometras, o aplink - keli ar keliolika. Ir išsinešdavo iš gražių Vygrių atšiaurius prisiminimus.

Dar vienas lietuvis, palikęs Vygriuose žymų pėdsaką _ tai Viktoras Vinikaitis, gimęs 1927 m. Navasodės kaime, neturtingoje šeimoje. Ganė gyvulius, baigė tik pradžios mokyklą, tęsti mokslą nebuvo sąlygų ir lėšų. Mėgo skaityti knygas ir drožinėti. Jo gabumus pastebėjęs kun. B. Kajkowski pasiėmė jį į Seinus, vėliau į Vygrius. Čia buvo atstatoma ir restauruojama bažnyčia. Klebonas jį pristatė restauratoriams. Šie stebėjosi V. Vinikaičio gabumais tapybai ir drožybai. Pasinaudodamas senomis nuotraukomis jis nutapė visiems altoriams naujus paveikslus (jie atrodė kaip senieji). Vėliau ėmus lankytis ekskursijoms ir turistams V. Vinikaitis tapo gidu. Išmoko rusų, vokiečių, vėliau prancūzų kalbas. Galėjo vadovauti ir užsienio turistams. Mylėjo Vygrius ir Lietuvą. Kai kalbėdavo apie Lietuvą, nušvisdavo. Mirė staiga Naujųjų metų naktį (iš 1993 į 1994-uosius) ant Vygrių ežero kranto. Palaidotas Magdalenavo kapinėse. Yra pastatytas raudono granito paminklas su lenkišku įrašu. Prie namo, kur buvo jo butelis, pritvirtinta atminimo lenta su lenkišku įrašu. Nepažinojau aš jo ir darbus mačiau tik Vygrių bažnyčioje. Nesuprantu, kodėl Seinų krašto lietuviai jį ir jo darbus, ir net kapą atidavė lenkams. Ne tiek jau daug žymių kultūros ir meno žmonių turi Seinų kraštas. Nepraraskite tų, kurie jau išėjo. Paminklai ir akmenys dažnai sunaikinami. Ir Vygriai gali būti pavyzdys - tik XX amžiuje du kartus buvo sunaikinti. Geriausias V. Vinikaičio atminimas būtų knyga ar nors knygelė, išleista kad ir nedideliu tiražu. Juk sakoma: "Kas parašyta, nei kirviu neiškirsi". Gal dar galima rasti nuotrauką, įdėti kapo paminklo, atminimo lentos, bažnyčiai nutapytų paveikslų nuotraukas. Knygelė ir būtų paminklas Dzūkijos sūnui V. Vinikaičiui. Dar yra gyvų žmonių, kurie jį buvo sutikę, pažinojo, gal yra giminių. Reikia surinkti prisiminimus, nes tuoj bus vėlu.

Alytuje leidžiamas almanachas "Dainava". Parašykite straipsnį apie V. Vinikaitį. Tegul sužino visa Dzūkija apie Jūsų krašto sūnų, kurio veidas nušvisdavo kalbant apie Lietuvą, nors jos nematė (nebent nuotraukose ar sapnuos). Kaip A. Šatas parašė himną poetui Maironiui, taip kiekvienam žmogui už jo gerus darbus galima parašyti himną. Savo darbais palikite pėdsakus.

(Pabaiga)

Juozas PETRAUSKAS

Panaudota literatūra

W. Jemielity "Szkolnictwo w Gubernii Suwalskiej", Suwałki, 1997

W. Jemielity "Schematyzm jubileuszowy Diecezji Łom-żyńskiej", Łomża, 1975

W. Jemielity "Zespół pokamedulski w Wigrach"

E. Petruškevičius "Septynis kartus tiesus ežeras", "Aušra" 3, 98 (258)

V. Strimaitis "Vilkaviškio vysk. kunigų nekrologai, 1900-1936"

Kalendoriai žinynai Seinų vyskupijos 1826???-1915

Kalendoriai žinynai, 1927-1940???