Kovo 11-oji „Lietuvių namuose“

2007 m. kovo 10 d. Seinų „Lietuvių namuose“ įvyko renginys, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms paminėti. Atidaryta mokytojos Nastutės Sidarienės ir jos mokinių juostų paroda (remiama pagal Europos Sąjungos projektą). Dalyvavo Navinykų ir Seinų „Žiburio“ mokyklų mokiniai su savo pintomis ir austomis juostomis.

M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, tęsdamas projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, Seinams atvežė Kauno veterinarijos akademijos folkloro ansamblį „Kupolė“ (vadovas Antanas Bernatonis). Svečiai atliko jaudinančią programą „Partizanų dainos“.

Ansamblio dalyviai dešimt metų dalyvaudavo ekspedicijose, patys rinko 1944 m. kraupią istorinę medžiagą: dainas, pasakojimus, eilėraščius, artimųjų prisiminimus.

Plakatus piešė Mindaugas Titas, dailininkas, maketuotojas-dizaineris.

Renginyje dalyvavę žiūrovai su ašaromis klausėsi partizanų laiškų mylimosioms, mamoms, seserims. Kraupią istorinę tiesą, graudžiai lyrišką meilę, dramatišką būseną kovojant iliustravo partizanų dainos ir eiliuoti pasakojimai.

Juostų parodą pristatė Nastutė Sidarienė. Ji audžia jau 25 metus. Šio meno išmoko iš gimtojo Vaitakiemio kaimo gyventojo Petro Kuosos. Demonstruotos taip pat Navinykų ir Seinų „Žiburio“ (IV–VI klasių, gimnazijos) moksleivių austos ir pintos juostos. Mokytoja pasakojo: „Juosta nuo seno susijusi su lietuvių papročiais. Ji lydėdavo žmogų nuo gimimo dienos iki pat mirties.

Vos gimusį kūdikį močiutė vystydavo į vystyklus, o paskui apjuosdavo juosta, kad blogos akys vaiko nenužiūrėtų, kad ligos neprikibtų ar kas neužburtų. Tam tikslui naudodavo siaurą juostą su raudonais ir tamsiai rožiniais raštais šviesiam fone. Kelerių metų vaikas piemenaudamas ausdavo ir pindavo juostelę, kad turėtų kuo marškinius susirišti, apsijuosti. Jaunimas ausdavo daug juostų, kadangi privalėjo sau kraitį susiruošti. Juostą mergelė dovanodavo savo mylimam berneliui – ir ne su bet kokiu raštu. Meilės simbolis buvo „roželė“.

Dažnai būsimąjį vyrą merginai išrinkdavo tėvai. Jis ne visada merginai būdavo prie širdies, tai dovanodavo jam juostą su „varliukais“, “vėželiais“ ar kitais nepalankumą reiškiančiais raštais. Juostoje raštais žmonės „užrašydavo“ jausmus ir kitą informaciją. Svarbi būdavo raštų spalva.

Jaunoji prisiausdavo daug juostų, nes jomis arba rankšluosčiais reikėdavo apdovanoti pabrolius, piršlį, vyro gimines. Jaunoji, vestuvių dieną atvykusi į vyro namus, juostą užmesdavo ant krosnies, šulinio ar slenksčio, kad aplinka taptų jai palanki. Moterys ausdavo juostas visai šeimai, kad kiekvienas turėtų kuo marškinius susijuosti. Ant juostos palubėje buvo pakabinamas naujagimio lopšys. Mirusiojo karstą į duobę kartais nuleisdavo ant juostų. Prieš gerą pusmetį su Seinų „Žiburio“ mokyklos mokiniais pradėjome austi, pinti, nerti juostas. Prieš
25-erius metus šį darbą pradėjau dirbti su Navinykų mokyklos mokiniais. Kartais vesdavau apmokymus Punsko, Vidugirių, Krasnagrūdos mokyklose ir Kalvarijos tautodailininkų sambūryje „Šešupė“.

Esu dėkinga sumaniems Vaitakiemio mokyklos mokytojams, kurie pakvietė poną Antaną Kuosą iš Vaitakiemio, kad pamokytų mergaites audimo. Nuo tų laikų, kai lankiau penktą klasę, audžiu iki šiandien. Labai džiugu, kad Seinų „Lietuvių namai“ skyrė dėmesio mano ir mano mokinių juostoms. Dėkoju visiems organizatoriams ir pagalbininkams, surengusiems šią parodą“.

Eugenija Pakutkienė