Penkiolika minučių, kurios užtruko kelerius metus

rtėjant pakartotiniams rinkimams į Palenkės vaivadijos seimelį (jie vyks jau š. m. gegužės 20 d.) į vaivadijos miestus ir miestelius suvažiavo didžiausių partijų lyderiai, bandydami agituoti už savo partijų kandidatus. Net mažas Seinų miestelis sulaukė Savigynos (Samoobrona) lyderio ir šiuo metu vicepremjero A. Leppero vizito. Daugeliui jų šie rinkimai – lyg populiarumo politinių skandalų krečiamoje šalyje pasitikrinimas. Rinkimų rezultatai visuomet parodo tam tikrą žmonių požiūrio kitimą ir leidžia politinėms partijoms atitinkamai koreguoti veiklos būdus. Net vietinių rinkimų rezultatai veikia visos šalies piliečių nuomonę, todėl natūralu, kad iki gegužės 20 d. Palenkės vaivadijos miestuose ir miesteliuose bus išsakyta nemažai pažadų ir deklaracijų. Politologai pažymi, kad rinkėjų aktyvumas šiuose rinkimuose bus ypač mažas, todėl nusišypsojus laimei sėkmė gali lydėti tuos kandidatus, kurie nesusiję su jokiomis politinėmis partijomis, juolab kad didelė rinkėjų dalis jau seniai jomis nusivylusi. Tokią nuomonę dar labiau sustiprino liūdnai pasibaigusi praėjusių rinkimų į seimelio tarybą kova. Mat daugiausia dėl asmeninių ambicijų įstatyme numatytu laiku nepavyko išrinkti seimelio vadovo ir valdybos narių. Pakartotiniai rinkimai nėra blogas dalykas, bet šį kartą mums visiems jie kainuos kelis milijonus zlotų. Tačiau dar daugiau kainuoja seimelio vadovybės stoka. Nors iki pakartotinių rinkimų buvo paskirtas laikinasis komisaras – valdytojas, tačiau akivaizdu, kad per tą laiką jis negalėjo priimti esminių sprendimų ir vykdyti visos vaivadijos plėtros strategijos. Šiuo metu, kai skubiai reikia priimti atsakingus sprendimus dėl ES lėšų panaudojimo, projektų tvirtinimo ir pan., praėjusių nesėkmingų rinkimų kaina išauga keleriopai.

Patvirtintais duomenimis, rinkimuose dalyvaus 16 komitetų. Savus kandidatus pateikė visos svarbiausios šalies partijos, bet taip pat rinkėjų komitetai. Tarp jų, turbūt daugiau reklamos sumetimais, atsirado Augustave įkurtas komitetas “Aplinkkelis–Taip, Ekoteroras–Ne”. Taip, atrodo, buvo rastas dar vienas būdas kovoti dėl Augustavo aplinkkelio spartesnio tiesimo.

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną komitetą, kuris tiesiogiai susijęs su Palenkės vaivadijoje gyvenančių tautinių mažumų reikalais. Tai Baltarusių rinkimų komitetas. Jo sąrašuose yra taip pat Lenkijos lietuvių bendruomenės rekomenduoti kandidatai. Taigi sąrašo Nr. 2 lape rasime lietuvių pavardes: Irenos Gasperavičiūtės, Romo Paškevičiaus, Petro Vitkausko ir Jono Bobino. Šis komitetas iš kitų išsiskiria tuo, kad nėra susijęs su jokia politine partija, o nori atkreipti dėmesį į tautinių mažumų reikalus, kurie, beje, glaudžiai susiję su viso regiono plėtra.

Palenkės vaivadijos geopolitinė padėtis turėtų lemti ir jos strateginės raidos kryptis. Sunku įsivaizduoti, kad tolesnė Palenkės vaivadijos plėtotė nepriklausytų nuo jos santykių, ryšių, bendradarbiavimo su Lietuva ir Baltarusija. Atkeliaujančios iš ES didžiulės dotacijos jau paskatino kurti bendrus projektus su partneriais Lietuvoje. Šios tendencijos tik stiprės, nes kitaip ir minėtų lėšų, skirtų regionų bendradarbiavimui plėsti, nepavyks panaudoti. Taip pat santykiuose su Baltarusija anksčiau ar vėliau turės įvykti esminių pokyčių, kurie atvers plačias perspektyvas ekonominiam ir kitokiam bendradarbiavimui. Jaunieji Balstogės baltarusiai, kurie ryžosi šį komitetą įkurti, galėtų tapti tokios politikos varomąja jėga. Mat dažniausiai stinga ne gražių ir pakilių deklaracijų, bet sugebėjimo “kitaip mąstyti”, suprasti abipus sienos gyvenančių žmonių mentalitetą, kalbą, siekius. Pastaruoju metu vis daugiau Lietuvos firmų kreipiasi į lietuvių draugijas, redakciją, kultūros namus, ieškodamos ne tik pigesnės darbo jėgos, bet visų pirma informacijos apie vienos ar kitos veiklos srities specifiką. O kas kitas, jeigu ne vietos lietuviai, gali geriau suprasti čia gyvenančių žmonių mentalitetą, bendravimo niuansus? Juos suprasti galima tik po daugelio čia gyvenimo ir darbo metų. Baltarusių rinkimų komiteto įkūrimas ir išplėtimas („priimant“ ir kitas tautines mažumas) turi ir kitą nepaprastai svarbią reikšmę – neleidžia užmiršti, kad Palenkės vaivadija tautiniu atžvilgiu nėra monolitas. Aišku, jokia politinė partija to neteigia. Paprastai “giriamasi” vaivadijos kultūriniu turtingumu. Tačiau visi suprantame, kad didelės meilės nėra ir ilgai dar nebus – veikiau konkretūs interesai. Paprastai interesų atsiranda rinkimų metu, kitaip sakant – vienai dienai. Teisūs tie, kurie teigia, kad lietuviai, net ir neturėdami didesnių šansų patekti į seimelį, turėtų labiau reikalauti konkrečių įsipareigojimų, kalbant apie jų interesus, o kartą vienos ar kitos partijos apgauti – nebebūti “vienadieniais partneriais”. Juk dalyvaudami konkrečių partijų sąrašuose toms partijoms ir surenka daugiau balsų, sukuria jų nariams patogias darbo vietas įstaigose, labai madingose bendrovėse su valstybės kapitalu, fonduose. Deja, neteko girdėti, kad laimėjusios partijos po rinkimų būtų pasiūliusios lietuviui nors vieną vietą ministro, vaivados ar bent vaivadijos maršalkos politinio pasitikėjimo komandoje, skatinusios siekti kurio nors departamento direktoriaus posto ir pan. Taigi dalyvavimas tautinių mažumų įkurtame komitete net ir visiško pralaimėjimo atveju bent parodo tvirtą nuostatą ir aiškios nuomonės turėjimą.

Susiklosčius palankioms aplinkybėms Baltarusių rinkimų komitetas turi šansą laimėti bent vieną vietą Palenkės vaivadijos seimelyje. Šiuo atveju nesvarbu, ar tai bus viena vieta, ar dešimt, ar tą vietą laimės lietuvis, ar baltarusis. Svarbu tai, kad išrinktas tarybos narys įvykdytų savo įsipareigojimus. Tie įsipareigojimai labai paprasti – esant reikalui tiesiogiai padėti mūsų reikalus tvarkyti vaivadijos įstaigose, teikti informaciją apie seimelio priimamus ar ketinamus priimti nutarimus, informuoti apie vis naujai atsirandančias galimybes siekti ES finansavimo mūsų kultūros namams, švietimo įstaigoms, savivaldybėms. Juk turime suprasti, kad (kaip ir visame pasaulyje) tikroji politika vykdoma ne posėdžių salėse ir kabinetuose, bet... koridoriuose. Todėl svarbu, kad tais koridoriais vaikščiotų bent vienas žmogus (vieno visiškai pakaktų), kuris jaustų pareigą nuolat palaikyti su mūsų organizacijomis ir įstaigomis ryšius ir po rinkimų neužmirštų ankstesnių susitarimų. Prisiminkime vieną iškalbingą pavyzdį – “žemės mokestį” už sklypą, kuriame šiuo metu pastatyta Seinuose “Žiburio” mokykla. Per dešimtį metų fondui būtų tekę sumokėti daugiau kaip 100.000 zlotų. Vienintelis asmuo, kuris šį mokestį galėjo panaikinti, buvo buvęs Palenkės vaivadijos maršalka. Klausimo sprendimas (susirašinėjimas, vizitai, privatūs pokalbiai), net įsijungus aukščiausioms Lietuvos ir Lenkijos valdžioms, užtruko daugiau kaip 2 metus. Po paskutinių savivaldybių rinkimų teigiamas sprendimas buvo rastas per (sic!) 15 minučių. Ir už ką reikėjo mus taip bausti? Už paramą rinkimuose? Tad ar vertėjo prieš 4 metus remti tuos, kurie net 15 minučių nerado mūsų reikalų sprendimui? Todėl lietuviams šie rinkimai svarbūs. Mažai savo balsais galime nulemti, tačiau galime bent garbingai pabrėžti, kad atsimename tas “neskirtas”, bet mums Seinuose nepaprastai daug kainavusias minutes.

Petras MAKSIMAVIČIUS