Disidentų trio

„Esame amžini disidentai. Būtume mielai seniai pasitraukę, tačiau taip susiklostė mūsų gyvenimas. Taip gyvenome, nes mylėjome tautą ir žmones. Ir kalėjimuose ilgėjomės savo krašto“, – pristatant disidentų kūrybą kalbėjo vienas autorių Stasys Stungurys.

Aleksandras Bendinskas, knygos „Be pagražinimų“ autorius, kaip sakė jo pažįstamieji – sudėtingos biografijos žmogus. Politikoje jis – dar nuo prieškario laikų. A. Bendinskui teko būti sulaikytam ir vokiečių, ir tarybų valdžių. Net ir nepriklausomoje Lietuvoje porą kartų buvo sprogdintas.

Kaip pasakojo pats A. Bendinskas, knygą „Be pagražinimų“ parašė priverstas draugų. „XX amžiaus daug pragyvenau, tad ir šiokia tokia patirtis yra. Nusinešt į kapus būtų nepadoru, – lyg juokaudamas, lyg rimtai kalbėjo A. Bendinskas. – Į daug klausimų toj knygoj liko neatsakyta. Jei bus susidomėjimas, gal kaip nors išstenėsiu ir antrą knygą“.

Savo knygoje autorius rašo apie valstiečio gyvenimą, prisimena 1940 metų aneksiją. „Antrojo pasaulinio karo metu buvau studentas. Nežinau, laimė ar nelaimė – teko pragyvent tą laikotarpį. Jaunam žmogui susiorientuoti XX amžiaus vingiuose buvo sunku. Atėjo rusai, žadėję neturintiems duoti žemės, nemokamą mokslą. Vokiečiai atsinešė savo filosofiją: vokiečiai virš visų“, – kalbėjo A. Bendinskas.

Knygos „Be pagražinimų“ autorius apie dabartinę Lietuvos valdžią teigia nieko naujo negalintis pasakyti. „Rašo, jog jie pasisemia rieškučias purvo ir drebia kitam. Bet ir pats besemdamas purvą jau būna susipurvinęs“, – svarstė autorius.

Vytautas Skuodis, kaip ir A. Bendinskas – rezistentas. Neseniai V. Skuodis išleido knygą „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika 1993–1997“. Joje autorius pasakoja apie tuos laikus, kai jis pats dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu. Prisimena, kaip jis buvo puolamas. „Knyga 100 procentų dokumentinė. Joje nieko neapibendrinu, nekaltinu. Tikiu, kad ji sudomins istorikus, o jiems reikia detalių, todėl knyga stora“, – apie savo kūrinį kalbėjo autorius.

Išleidęs 12 knygų V. Skuodis pasakojo, jog dirbdamas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete nuo 1972 metų įsitraukė į Lietuvos pogrindžio veiklą, platino Lietuvos spaudą. Pats pradėjo leisti žurnalą „Perspektyvos“.

„Pogrindyje veikiau iki 1979 metų rudens, kol mus išaiškino saugumiečiai. Dar iki to pradėjau jausti, kad prieisim liepto galą“, – sakė V. Skuodis.

Po suėmimo jį vienus metus tardė, teisė, o paskui vežė į Magadano lagerius atlikti bausmės. Tačiau pusiaukelėje buvo pranešta, kad V. Skuodis atleidžiamas nuo bausmės. Jam pasiūlyta išsinešdinti iš valstybės. Dėl to knygos „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika 1993–1997“ autorius su šeima penkeriems metams išvažiavo į JAV. Lietuvon grįžo, kai Vilniaus universitetas pakvietė dirbti ankstesnį darbą. Grįžus į tėvynę, po metų jam pasiūlyta darbą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

„Po tremties jaučiau nuovargį. Aktyviai veikiau išeivijoje, didelį krūvį turėjau Vilniaus universitete. Tačiau įkalbėjo tapti centro vadovu. Jei būčiau žinojęs, kokia dėl to kils audra, nebūčiau sutikęs. Buvau terorizuojamas“, – prisiminė V. Skuodis, kuriam teko kalėti dėl kaltinimų ketinant sunaikinti KGB archyvus.

Apybraižų rinkinį „Rūškano laiko godos“ parašė taip pat rezistentas Stasys Stungurys. Pažįstamieji šį autorių apibūdino kaip vieną tų šiandienos inteligentų, kurie ne tyli, bet dirba. S. Stungurio plunksną aštrina ir skatina kovingai rašyti supuvęs elitas.

„Tarybiniame gyvenime turėjome galimybių, galėjome padaryti karjerą. Bet ką nors pasiekti galima, kai esi laisvas, todėl ir pasirinkome pasipriešinimo kelią. 1972 metais prasidėjo naujas pasipriešinimo etapas. Tuo metu buvo leidžiama apie 16 leidinių. Mūsų tikslas buvo, kad jie pasiektų užsienį, būtų išversti į kitas kalbas, o radijo bangomis, per „Laisvosios Europos“, „Vatikano“ radiją, „Amerikos balsą“ grįžtų į Lietuvą“, – tuometes idėjas pagarsino S. Stungurys.

Kaip pasakojo rezistentas, 1988 metais atėjus pavasariui imta kurti sąjūdį. „Pakilo visa tauta, nes per tiek metų ji buvo pamiršusi, kas yra laisvė, atkurta nepriklausomybė. Deja, mūsų nepriklausomybės metai parodė, kad kuriame valstybę elitui. Į valdžią atėjo ne tie žmonės, kurie turėjo ateiti, tad tikslai sukurti aukštos kultūros švietimo ir mokslo valstybę nebuvo įgyvendinti, – mintimis dalijosi S. Stungurys. – Mes buvome naivūs ir manėme, kad už laisvę reikia kovoti ir nieko už tai nereikalauti. Tai – primityvusis patriotizmas. Dabar įsigalėjęs fiktyvusis patriotizmas, kai žmonės į valdžią ateina susitvarkyti reikalų“.

S.V.