Su daina per gyvenimą

Su Viktoru Murausku kalbasi Petras Vitkauskas.

P. Vitkauskas: Kaip prabėgo Jūsų vaikystė?

V. Murauskas: Vokiečių okupacijos metais, kai man buvo 5-eri, mus repatrijavo į Lietuvą (1941 m. kovą). Leido išsivesti porą arklių, vieną kiaulę, karvę, o visa kita liko. Iš Vaiponios išėjo į Lietuvą dar Bliūdžiai, Kereišis, beveik pusė kaimo. Mes Lietuvoje išbuvom apie 4 metus. Šakių rajone gyvenome vokiečio ūkyje, Lazdijų rajone lenko ūkyje. Vokiečių puolimą mačiau savo akimis. Vieškeliu pro mūsų sodybą traukė vokiečių šarvuočiai. Jų kariuomenė, palyginti su bėgančiais rusais, buvo puikiai apsiginklavusi.

Lazdijuose 1943/44 m. pradėjau lankyti pradžios mokyklą. Kai užėjo rusų frontas, praėjus kariuomenei sugrįžome į Vaiponią. Lietuvoje liko mano visi giminės. Tėviškėje buvo likusi senutė – mamos teta. Namai išliko, bet jau tušti, be jokio turto, tik sienos. Laimė, mes parsivežėme patalus, tai nors buvo kuo užsikloti. Aš buvau vienturtis, o ūkis gana didelis – 32 ha.

Tai buvo mano senelio ūkis. Senelis sulaukė 6 dukrų. Juozas Murauskas atėjo į žentus, o vėliau trys broliai susituokė su seserimis Kūdžiūtėmis (mano tėvas taip pat).

Po karo mokykla Pavaiponėje buvo pas Kazimierą Slivinską. Teko kelerius metus lankyti. Vėliau, apie 1948 m., mokyklą perkelta pas Juozą Virbylą į Vaiponią. Būdama medinė, 1960 m. sudegė.

Kada ir iš ko išmokote dainuoti?

Čia, kaimynystėje, pas Virbylas, ant kalno, iš Lietuvos atėjo toks piemenukas – Algirdas Virbyla. Metais už mane vyresnis. Nors man nereikėjo ganyti, mėgau kartu ganyti ir pradėjau su juo dainuoti. Mes dainuodavom atsisėdę senose Vaiponios kaimo kapinėse. Taip išmokau dainuoti. Mūsų kaimo saugusios merginos praeidamos vis stebėjosi, kokie ten bernai gražiai dainuoja ant kalno. O man buvo apie 10 metų. Kapinėse per I pasaulinį karą palaidota apie 15 rusų, pastatytas medinis kryžius, bet vokiečiai 1941 m. jį nupjovė. Vokiečiai karo metais ant Virbylos kalno buvo įsirengę stebėjimo punktą, bunkerius. Pokariu rusai palaidotų karių palaikus išsikasė ir išsivežė (kaip ir per II karą žuvusių rusų kareivių: 16 vyrų ir 1 leitenantės).

Nuo kada giesmė – geriausia Jūsų gyvenimo draugė?

1952 m., kai man buvo kokie 16 metų, siuvėjas buvęs dėdulė Judickas iš Punsko pakalbino mane į bažnytinį chorą. Jis sakė: “Tu, Viktoriuk, ateik pagiedot, balsą turi, gražiai giedi...“ 1952 m. spalio 15 d. Punsko bažnyčioje sugiedojau pirmą rožančių. Atsimenu, lyg tai būtų buvę šiandien. Ir nuo to laiko iki šiol giedu tenoru.

Labai gerai giedojo Julijonas Babkauskas, Vincas Valinčius. Vargonininkas tuomet buvo Pacevičius, lenkas, geras žmogus. Jis vadovavo bažnytiniam chorui. Mišias giedojome lotyniškai, o giesmes lietuviškai.

Papasakokite apie dalyvavimą ansambliuose.

Kai Konstantinas Sidaris pradėjo vadovauti chorui naujai atidarytuose Punsko kultūros namuose, jau tada jis vadinosi „Dzūkija“. O ar anksčiau taip vadinos – nežinau. Vincas Valinčius chorui dirigavo per I LVKD suvažiavimą. Vėliau jį perėmė K. Sidaris. Jis prijungė ir Vaitakiemio chorą, kuriam pats vadovavo. Vaitakiemiokai labai gerai dainavo. K. Sidaris vadovas buvo gana ilgai. Rinkomės į repeticijas kartą arba du per savaitę. Kai dar vadovavo Valinčius, repetuoti daugiausia rinkomės pas Sigitą Vaičiulį (Ožkinių), prie pat dabartinių Lietuvių kultūros namų. Ten, be dainų, dar mokėmės šokių (daugiausia mokė Juozas Maksimavičius). Į Vaičiulius jaunimas numynė takus. Kartais po šokių jaunimas iš toliau ir nakvodavo, nes nenorėjo tamsoje per purvyną bristi. Kai jau atidarytos naujos patalpos, rinkomės Punske.

Pirmą kartą su „Dzūkija“ toliau išvykome į derlines į Liubliną, dar su Vincu Valinčiumi (buvau nevedęs), vėliau – į Varšuvą (važiavome traukiniu dvi dienas į vieną pusę, nes geležinkelis vis buvo užimtas). Lankėmės Balstogėje. Koncertavome ir mūsų krašto kaimuose. Į sąskrydį prie Klevų piliakalnio važiavome dviračiais, vežimais arba ėjome pėsčiomis.

Kapeloje “Klumpė“ pradėjau dainuoti, kai Jonas Vaina tapo direktoriumi. „Klumpėje“ dalyvauju iki dabar. Buvau nustojęs dainuoti, kai žuvo mano sūnus a. a. Jonas. Po 2 metų atvažiavo kultūros namų dir. Jūratė Kardauskienė ir prikalbino mane vėl dainuoti. Žmona nelabai norėjo, tai nedainavo, o man pasakė: „Daryk, kaip nori“. Aš dainuoju „Dzūkijoje“, kapeloje, giedu bažnyčioje bei prie mirusiojo laidotuvėse.

Kada pirmą kartą išvykote koncertuoti į Lietuvą?

Tautinių drabužių „Dzūkija“ gal greit būtų neturėjusi, bet mums prireikė važiuoti į Lietuvą – pirmą kartą. Tuomet vyrams pasiūta kostiumus. Į Lazdijus vykta kokiais 1971 ar 1972 metais, dar vadovaujant K. Sidariui. Man neteko važiuoti, nes motina buvo mirusi. Tuomet Lazdijų partijos sekretorius buvo Kazimieras Stoncelis. Kai vėliau važiavo kapela, tai manęs nenorėjo leisti, nes aš buvau nepartinis. Bet Jonas Vaina pabrėžė: „Be Viktoro mes nepadainuosime, nebus koncerto“. Suvalkų partijos valdininkai sutiko leisti. O a. a. Jonas Gasparavičius, atėjęs į kultūros namus, juokavo: „Leidžiame, bet žinokite, ko ten važiuojate...“ Taip pirmą kartą nuvykau į pokario Lietuvą. Vis važiuodavome į Spalio šventę – į Lazdijus, Kauną, Marijampolę. Pirmą kartą manęs Lazdijuos laukė 7 pusbroliai su gėlėmis. Prieš kelionę po Lietuvą Lazdijuose reikėjo pasikalbėti su partijos sekretoriumi. Jis pamokydavo, kaip tinka elgtis. Be ansamblio manęs į Lietuvą neišleisdavo. Nors gaudavau kvietimus, bet saugumas neleido. Mat žinojo, kad ten labai daug mano giminaičių.

Ėmus vadovauti Pečiuliui, chore buvo apie 10 tenorų, bet vėliau iškriko. Likom tik keli tenorai. Ilgiausiai iš vyrų dainuoju aš, o iš moterų dainavo Genutė Degutytė-Vaičiulienė (dabar „Gimtinės“ dalyvė).

Kada pamėgote arklius?

Tėvas mėgo laikyti arklius. Kai 1944 m. rudenį sugrįžome iš Lietuvos, ūkyje arklių nebuvo. Trobesiai buvę seni, dengti šiaudais. Teta dar buvo išlaikiusi ūkyje karvutę ir porą paršiukų. Tėtė nusipirko arkliuką. Išmokau ir aš arti. Po to nusipirkome kumelaitę ir prisiauginome daugiau. Mat reikėjo dirbti, o ir pardavus galima buvo gauti daug pinigo. Laikėme po keturis darbinius arklius ir dar kelis atsargos, dėl malonumo.

1958/59 m. kaip buožės sūnų mane paėmė į kariuomenę, į akmens anglies kasyklą Bytomio apylinkėje. Bet aš nesigailiu – dabar yra priedas prie pensijos. Dirbau 900 m po žeme, o į darbą važiavome traukinukais apie 5-6 km požeminiais koridoriais. Iš kariuomenės užsidirbęs parsivežiau naują dviratuką, tai jau buvau „vyras“. Mat dviračių dar mažai buvę. Pinigų pokariu nelabai buvo kaip užsidirbti.

Kada sukūrėte šeimą?

Sugrįžęs iš kariuomenės dar padraugavau su būsima žmona Genute Markevičiūte iš Punsko kaimo. Ji giedojo altu. Mes susidraugavome. Susituokėme 1960 m. vasario 17 d. Žiema buvo gili, daug sniego. Į Punską reikėjo prisibrauti, o čia kelių nebuvę.

Pradėjome iš naujo kurti ūkį, statyti trobas. Mašinų trūko, reikėjo rankomis, arkliais dirbti.

Sulaukėme trijų sūnų ir dukros bei keturių anūkų. Žentas Adas Zimnickas taip pat dainuoja kapeloje.

Dėkoju už pokalbį.

Petras VITKAUSKAS