Daiva Molytė-Lukauskienė

 

Poetė. Gimė 1967-10-09 Varėnos rajone. 1985 metais baigė Varėnos 2-ąją vidurinę mokyklą. Vėliau – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę. Dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 2001 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino magistrantūros studijų programą. D. Molytės-Lukauskienės poezija versta į rusų kalbą. Dirba dienraštyje „Klaipėda“ korespondente. Gyvena Klaipėdoje.

Išleido: Natiurmortas su gudobelės šaka, 2002; Baltas kvadratas juodame fone, 2006.

Apdovanojimai: 2002 m. „Natiurmortas su gudobelės šaka“ pelnė apdovanojimą Knygos meno konkurse „Vilnius 2002“; 2003 m. Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą.

 

 

Jūržolės krante

 

Suputojusio laiko paviršius-ažūriškas

smėlio audeklas po kojomis it

pleiskanojanti nuo šalčio oda.

Ta pati spengianti plokštuma

pakitusiame buvime tarp

sklandančių aitvarų, kamuolinių debesų,

tarp išėjusiųjų.

Veidas nupieštas ant

kranto apaugęs jūržolėmis.

 

Džiūstančių augalų laistymas

Dar užpilsiu vandens

ant leisgyvių ramunių.

Rūta, ta žalioji,

skaudžiai nudegina,

palikdama savąjį

veidą ant odos.

– Laiminga esi, palytėtoji, –

kužda mama,

vaistais tepdama

žydintį delną.

 

 

***

Sarkofagai,

skulptūros, biustai, reljefai ir skeletai

tekant saulei pro Herapolio kalvas

raudonas laukinio granato vaisius rankoje.

Akimirkos didybė

modernaus miesto griuvėsiuose.

 

Šiame liūdnume

Žydi bulvės

mano motinos darže:

juodžemis, durpės

ir Molis.

Sminga pirštai

į purų dirvožemį

gegužės lietuje.

– Neužmiršk atvažiuoti,

aplankysime kapą.

 

Išskrendant

dūzgia viržiai bitėmis

krūtinę palietus

plaka giliai tavyje

kai saulėtoje Nicoje

smėlėta pakrante nubėga

mintys

kylant lėktuvams

išsiskyrimų gaudesys

užgožia susitikimų džiaugsmą

---

Benediktas Januševičius

Poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas. Gimė 1973-02-02 Vilniuje. Baigė vidurinę, mokėsi Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Redagavo “Jaunimo gretų” žurnalą. Dirbo “Literatūros ir meno” redakcijoje. Vienas iš “Literatūrinės sostinės žiemos” organizatorių. Nuo 1995 m. – LRS narys.

Išleido eilėraščių rinkinius: Veidas, 1992; Šalkis, 1995; Eilėraščiai / daiktai, 1997; Buto raktas, 1999; O + 6: eilėraščiai - daiktai, 2006.

Išvertė iš rusų kalbos: Eduard Limonov. Tai aš, Edička: romanas / kartu su Dariumi Pocevičiumi, 2006.

Sudarė: Žiemos poezija: literatūros almanachas, 2001; Žiemos žodžiai: literatūros almanachas, 2002; Žiemos žodžiai: literatūros almanachas, 2003.; Žiemos žodžiai: literatūros almanachas, 2004. Apdovanojimai: 1991 m. “Poezijos pavasario” pagrindinis prizas už “Eilėraščiai per naktį” skaitymą, 1992 m. “Filologinio rudens” laureatas, 1993 m. “Poezijos pavasario” debiutas.

 

 

* * *

sustirusios mano ausys slenka gatve

melsvas lietus tyliai dulkia į veidą

aš stoviu pačiam dienos pakrašty

man į nosį laša mėlynas kraujas

o gal tai tik rūkas ar likeris

kur dienos

bedugnės

dugne

šaukiuosi paukštį

žvelgdamas į parketą

kuris man atstoja gražiausias pasaulyje lubas

rytojaus sąskaita

aš gyvenau vakar

o kas bus šiandien?

viena žinau – noriu valgyt

bet gal tai tik prisiminimas miesto

kurį kadaise stačiau...

aš stoviu pačiam dienos pakrašty

ieškodamas tilto

kurį būtų galima sudegint

ar susprogdint

kad

niekas neitų paskui mane

kad

nerasčiau kelio namo

kad

man išoperuotų skrandį

kad

nebūtų rytojaus nes šaknys supuvę

kad

kas nors prasidėtų vardan pabaigos

kad

miestas sugriūtų nebaigtas statyti

kad

nebūtų pradžios ar galo

kad...

aš prisimenu...

aš prisimenu miestą

rytojų

pasaulį

pabaigą

skrandį

ir anginą

kurią man padovanojo

 

 

1991 rugsėjo 18

---

Petras Palilionis

Poetas. Gimė 1940-09-06 Pabuojuose (Pasvalio r.). 1961 m. baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, 1969 m. baigė VU teisę. 1966-89 m. radijo ir televizijos žurnalistas. Nuo 1989 m. LRS Kauno skyriaus pirmininkas. Šiuo metu P. Palilionis yra Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas ir LATGA Kauno filialo direktorius. Išeido: Atolas, 1972; Mažosios poemos, 1979; Vasara už debesų, 1981; Su baime ir viltimi, 1986; Motinos epas, 1991; Išlikę savimi, 1997; Vėjuota saulė, arba Adomas Mickevičius Kaune, 1998; Praeivių miške, 2000; Kiškio ūsai, 2001; Svajojęs gražų gyvenimą, 2001; Kelionė į Autorių šalį, 2005.

Apdovanojimai: 1980 m. “Poezijos pavasario” laureatas, B. Dauguviečio premijos laureatas už dramines poemas, 2001 m. įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už knygą “Svajojęs gražų gyvenimą” (Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2001).

 

PO VIEŠPATIES KRYŽIUM

 

Jų lauki, nelauki: ateina.

Apšviečia tarytum Atėnė

Sapnuos besiblaškančią širdį.

Kalėdos – tai metų palydos.

Kalėdos – tai metas, kai lydos

Likimų įbaugintas švinas.

Kalėdos – tai Kristaus gimimas.

Tai meilės ir Saulės grįžimas

Į žemę po Viešpaties kryžium.

Kalėdos – tai mūsų betliejai.

Gyvenimo džiaugsmas, bet liejam

Vilties ir tikėjimo ašaras.

Per juodo ir balto aršumą,

Pražydus šaknim, ne viršūnėm,

Dar kartą kartojas gyvybė.

Buvimo laimė

Skubu gyventi.

Ir mylėt skubu.

Skubu į žvaigždę naktimis žiūrėti,

virš mūsų nepabaigiamų darbų

išskleidusią pavasarį dėmėtą.

Skubu kalbėti.

Ir mylėt skubu,

užspaudęs dienai triukšmo pilną burną,

kuris ilgai augino mus abu

ir visą mišką dėl koturnų.

Skubu pralenkti.

Ir sustot skubu,

kada įkaitęs švilpia kraujas, oras,

kai vakarykštės ribos ir tabu

įtartinai žaliuoja šviesoforais.

Skubu atrasti.

Ir paslėpt skubu

kaip paukštis – savo gūžtą, savo girią.

Nes kibirkščiuoja akys apkalbų

iš purvino filisterių akiračio.

Skubu žodžiu,

kurio nepasakei.

Nes dažnas žodis, širdimi sakytas,

sugrįžta išdaužytais paakiais.

Buvimo laime, kam akis suki tu?

 

 

 

Dingstis

 

Atsišokus vasara jau avėsi

Ilgas kojas, nuo karštų akių apskrudusias.

Tu turėjai paskutinio žavesio.

Aš turėjau pirmutinio liūdesio.

Naktimis girdėjo skliauto lentos

Nuo sunkių, vėjuotų gervių žingsnių.

Kuo širdis ilgiau gyvena ir supranta,-

Tuo švelniau globoja tokią dingstį.

Per rudens sudegintą peizažą,

Per trumpų dienų prieš naktį gūžėsį

Mumyse kažkas taip pasirąžė,

Kad žvaigždė nukrito ir sudužo.

---

Paulina Žemgulytė

Poetė. Gimė 1942-02-07 Landžiuose, Klaipėdos raj. 1966 m. baigė VU lituanistiką. Dirbo redaktore Lietuvos kino mėgėjų draugijoje, “Literatūros ir meno” redakcijoje. Nuo 1993 m. – LRS narė.

Išleido: Iš žilvičio šakos: eilėraščiai, 1983; Lietūs pavasarį rudenį: eilėraščiai, 1990; Rugsėji, šermukšnio uoga, 1997; Nubėgantys vieškeliais, 2006.

Sudarė: Prakalbintos akimirkos – neįgaliųjų kūrybos almanachas, 2001.

 

NETYČIA ATRASTAS ATVIRUKAS

 

Penkiolika metų

Su tuo pačiu rūbu

Skuba nesenstanti moteris

Karlo tiltu.

Gilyn nunyra

Šešėliuota gatvelė

Su žalvario žibintais.

Žydras atviruko pasaulis,

Jau blunkantis,

Užsimetęs tarp knygų –

Tiek ir liko iš tavęs man,

Žaliabokšte Praha.

ŽODŽIŲ SODINIMAS RUDENĮ

Raudonų rūgštynių lauke,

Seniai nešienautoj pievoj,

Pasodinau žodžius.

Tie žemaitiški žodžiai –

Nuo Šalpės, nuo Aisės, Veiviržo,

Nuo Minijos kranto

Surinkti po vieną.

Sako, buvo žiemkenčiai.

O dabar – ar sudygs

Taip ilgai tylėti kaimietiški žodžiai

Aukštaitijos smėly?

 

 

PAVASARIS

 

Nudėvėtą

Kasdienybę

Padedu į šalį

Įgriso

Apsivelku

Šviesia mintimi

Saulėta

Prisimenu

Kalvų bangom

Kartojasi

Vasaros

Vėl

Gal paukštis

Gal vėjas

Gal nuojauta

Iš tolo

Šmėsteli sparnu

Virš mano namų

Stogo

Prisikeliu

 

 

 

ŽODŽIŲ GANYMAS

 

Nubėga

Mano žodžiai

Per snieguotą lauką.

Glaudžiasi

Prie pernykštės smilgos,

Pavėjui linkstančios.

Toks neryškus pėdsakas –

Lyg žvėrelio,

Lyg paukščio.

Kylant raudonai

Rytmečio saulei,

Sugrįžta

Iš ganyklos

Ir jaukiai sutupia

Eilėrašty

Aukštaitiškai žemei.

 

 

BUS RUDUO

 

Apauga

Žmogus reikalais

Kaip lapais.

Šlama, šnara, siūruoja

Tankiausia laja.

Ir vis tikisi:

Štai tuoj ims kristi –

Po vieną, po vieną…

Bet tada

Jau bus ruduo –

Įspys saulė

Pro išretėjusias šakas,

Tik ar besušildys

Aprembėjusią šerdį?

Bus vėlyvas ruduo…