LIETUVOS ŽINIASKLAIDA

2007 04 16 - 04 26

 

Be abejo, svarbiausias praėjusio laikotarpio įvykis - šalies prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas Seime.

Po perskaityto pranešimo žiniasklaida prapliupo politikų, politologų, apžvalgininkų komentarais. Beveik visi komentatoriai šiemetinį pranešimą įvardijo kaip vieną niūriausių, kritiškiausių, o kai kas - ir nuobodžiausių iš visų lig šiol girdėtų. Beje, žiniasklaida pažymėjo, kad kuo toliau, tuo mažiau Seimo narius domina metiniai prezidento pranešimai. Šįkart jiems nerodant pagarbos ir dėmesio šalies vadovui, neišlaikė ir pats V. Adamkus. „Gal man nekalbėti, jei manęs neklauso“, – pyktelėjęs klausė prezidentas parlamentarų.

Prezidento kalbos reziumė, kaip rašė „Lietuvos rytas“, – šalyje įsigali visų nepasitikėjimas visais, vyrauja valdžios susipriešinimas, visuotinė nepagarba, agresija ir susvetimėjimas. Pranešime buvo gausu kritikos valdžios institucijoms, tačiau, kaip rašė internetinis dienraštis Alfa.lt, politikai skirtingai išgirdo prezidento žodžius. „Esame kritiška tauta, ir mūsų prezidentas yra kritiškas. Manau, kad kritika yra pažangos variklis ir visuomet ją vertinu teigiamai, ypač jei pasakyta teisybė. Nors, atvirai kalbant, nei Seimas, nei Vyriausybė atskirai nedirba. Seimas turi priimti įstatymus, kad Vyriausybė galėtų vykdyti reformas“, – cituojamas ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas. Tačiau opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas Eligijus Masiulis mano, kad po tokios prezidento kalbos G. Kirkilui belieka palikti postą. “Jei būčiau premjeras G. Kirkilas, atsistatydinčiau“, – sakė Seimo narys.

„Kalba reiškia tik viena – ši Vyriausybė turėtų būti performuota sustiprinant politinę daugumą ir jos palaikymą Seime, kad pagaliau atsirastų aiški politinė dauguma Seime, kuri prisiimtų atsakomybę už savo darbus, ir baigtųsi ši neapibrėžta situacija, kurioje mes visi esame“, – tikino E. Masiulis. Seimo narys kritikavo ir pasyvią prezidento poziciją. „Kalbos yra labai gerai, bet turi būti ir aktyvi politika. Prezidentas turi visas galias inicijuoti pokyčius Vyriausybėje. Jei šalies vadovas labai aiškiai pasako, kad jo netenkina švietimo, aukštojo mokslo situacija, ir jei ministras, atsakingas už šitą sritį, nesiima veiksmų, prezidentas turi visas galimybes pareikalauti, kad ministras pasitrauktų iš užimamų pareigų“, – kalbėjo liberalas.

Apžvalgininkai atkreipė dėmesį, kad šių metų pranešime V. Adamkus buvo negailestingas visoms valdžioms, bet tik ne sau, ne prezidentūrai. Apie tai apžvalgininkas Vladimiras Liaučius ironiškai rašė: “Geriausią savo kalbą prezidentas V. Adamkus pasakė užpernai, kai ragino nepamiršti klasikinės politikos sampratos ir nurodė į oligarchijos grėsmę. Tačiau nei pernai, nei užpernai prezidentas piliečių neinformavo, kaip sekasi priešintis tai negandai. Ar oligarchijos grėsmės nebėra? Kada ji spėjo išnykti? Matyt, pražiopsojome svarbų įvykį. Arba valstybės vadovas tiesiog pamiršo, ką yra sakęs. Žinote, tiek darbų. Nors V. Adamkus šįkart kaip reta nepagailėjo akmenų Seimo ir Vyriausybės daržui, viena svarbiausių valdžios institucijų – prezidentas – kritikos kažkodėl išvengė. Tiesiog V. Adamkui prezidentas patinka, o parlamentas ir Vyriausybė – ne. Kam reikalinga ta savikritika? Reikia permainų, bet reformos nevyksta, sako V. Adamkus: „Akivaizdu, kad nepajudėjome nė per žingsnį“. Pagaliau – „mes“! Bent vieną kartą – „mes“, o ne „jūs“. Tačiau kitas sakinys išsklaido solidarumo iliuziją: „Be jūsų ryžto įsitraukti į reformų procesus šios permainos liks tik kalbos“. Žodžiu, nepajudėjome mes, o atsakingi, kad pajudėtume – jūs. Prezidentas kaip paprastai susirūpinęs. Tuo, kad kiti nedirba. Toks ekscelencijos darbas”.

„Klausant kalbos atrodė, kad prezidentas pastaruosius metus gyveno Meksikoje, o dabar staiga atvažiavęs pamatė, kas vyksta Lietuvoje“, - savo nuomonę „Lietuvos žinioms“ išsakė vienas liberaldemokratų lyderių Valentinas Mazuronis. Jis taip pat prisipažino pasigedęs prezidento atsakomybės įvardijimo. „Po tokios kalbos Vyriausybė turėtų nedelsdama atsistatydinti. Niekas nejuda į priekį, Vyriausybė mąsto tik apie kėdžių išsaugojimą“, - sakė V. Mazuronis.

Tačiau bene aštriausią metinio V. Adamkaus pranešimo komentarą paskelbė Elta. Čia Morta Vidūnaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, rašė: “2006-ieji, kuriuos iš Seimo tribūnos apžvelgė prezidentas, daugelį privertė patikėti, kad šalies vadovo moralinis autoritetas yra tik geri viešieji ryšiai. V. Adamkus per daugiau nei pusantros savo kadencijos pernelyg supersonifikavo prezidento instituciją. Iš institucijos ji virto asmeniu, paaiškėjo, kad sprendimus už prezidentą daugiausia priima jį supantys žmonės, o ne jis pats. Ir ar ne paties V. Adamkaus, beveik monopolizavusio vienintelio moralinio autoriteto vardą, prieštaringas elgesys 2006 metais galutinai nesulaužė šio pasitikėjimo vienas kitu ir lietuviška politika? Prezidentas kalba apie tai, kad Lietuvos viešojoje erdvėje ir vidaus politikoje nėra vertybių ir idėjų. Tačiau būtent antroji V. Adamkaus kadencija simbolizuoja Lietuvos politikos sąstingį, nes, nepaisant daugybės politinių skandalų, iš tiesų jos politikoje nieko naujo, o tiksliau nieko daugiau ir nevyksta. Konservatorių lyderis Andrius Kubilius, vertindamas prezidento metinį pranešimą, taikliai pastebėjo lyderystės šalies politikoje trūkumą. V. Adamkus savo pirmosios kadencijos metu sugebėjo pademonstruoti Lietuvai naujos kokybės politinę lyderystę. Tačiau su antrąja kadencija jo, kaip išeivijos atstovo, kvalifikacijos neteko prasmės, nes natūraliai subrendo laikas naujai vietoje subrandintų lyderių kartai. Be to, per pastaruosius metus prezidento, kaip visuomenės lyderio ir autoriteto, pozicija labai sumenko. Iš esmės daugeliu teisingų pastebėjimų apie Lietuvos visuomenės ir politikos būklę, o tuo pačiu praktiškai absoliučiu savikritiškumo metiniame pranešime nebuvimu, V. Adamkus nusišalino nuo aktyvaus lyderio vaidmens“.
Ir vis dėlto tarp apžvalgininkų, negailestingų V. Adamkui dėl savikritikos stokos, atsirado ir tas, kuris prezidentą bandė pateisinti. Vytautas Rubavičius naujienų portale Balsas.lt rašė: “Daugelis politikos apžvalgininkų metiniame pranešime pasigedo savikritikos. Nemanau, jog metinio pranešimo žanrui dera savikritika. Yra, kas kritikuoja ir prezidento, ir premjero pranešimus. Tai politinių oponentų, ekspertų ir komentatorių darbas. Aukščiausių valstybės vadovų savikritika – tiesiog neįgalumo pripažinimas, dar labiau mažinantis žmonių pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Užsiėmęs savikritika prezidentas netektų pagrindo kritiškai pažvelgti į valstybės, jos institucijų bei visuomenės būvį. Vis dėlto kai kada dera pripažinti padarytas klaidas, nes nuo jų niekas neapsaugotas. Tikėjausi, jog bus pasakytas vienas dalykas – klaida buvo nuostata besąlygiškai ginti Valstybės saugumo departamento vadovus ir padėti jiems žeminti Seimą.

Iš kur vis dėlto kyla tragiška metinio pranešimo gaida? Lietuva nepriklausoma jau 17 metų, beveik pusę to laiko prezidentauja V. Adamkus. Kad ir kokiomis vertybėmis, idėjomis bei iliuzijomis savo gyvenimą ir politinę veiklą grindė V. Adamkus, kad ir kaip nuoširdžiai jis stengėsi įtvirtinti savo dorovines ir pilietines nuostatas – rezultatas yra jo paties nusakytas vaizdas“.

Kai kurie politologai kritikavo ne tik prezidento kalbą, bet ir jo pasirinktą datą metiniam pranešimui skaityti. Mat paprastai prezidentas pranešimą Seimui skaito kovo pabaigoje, o šiais metais nutarta tai daryti įpusėjus balandžiui. V. Adamkus buvo įtarinėjamas specialiai tempęs laiką, kad prisimirštų triukšmas dėl Valstybės saugumo departamento direktoriaus Alvydo Pociaus.