Žagariuose atidengta lenta knygnešiui

2007 m. gegužės 12 d. Žagarių gaisrinės įkūrimo keturiasdešimtmečio minėjimo metu atidengta pakabinta ant gaisrinės sienos ąžuolo lenta, skirta knygnešiui Karoliui Petruškevičiui atminti. Lentos užrašą „Šioje vietoje buvo Karolio Petruškevičiaus (1858–1934) sodyba. Žagarių lietuviai, 2007 m.“ meniškai išdrožė Jonas Makauskas iš Kreivėnų. Lėšų lentai paruošti skyrė Lenkijos lietuvių draugija.

Iškilmės prasidėjo Seinų gaisrininkų dūdų orkestro eisena iš Žagarių gaisrinės ir šv. mišiomis, atnašaujamomis kun. Vytauto Vainos Žagarių bažnytėlėje (mišios buvo atnašaujamos lenkų kalba, o giedota lietuviškai).

Po oficialių viršaičio sveikinimų ir padėkos rėmėjams Seinų gaisrinės vadovas apdovanojo nusipelniusius Žagarių ugniagesius savanorius medaliais. Ugniagesių vadovas Petras Dapkevičius (sumanęs pakabinti lentą) lenkiškai pristatė knygnešio Karolio Petruškevičiaus nuopelnus mūsų kraštui ir Lietuvai spaudos draudimo laikmečiu (1864–1904 m.): “Petruškevičius Karolis (1958 02 06 Žagarių kaime, Seinų valsčiuje, 1934 02 22 ten pat) – knygnešys, siuvėjas. Spaudą platino nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurio iki 1904 m. Knygų įsigydavo pas kitus knygnešius ir pats gabendavo jas iš Mažosios Lietuvos. Nuolatinis Seinų seminarijos knygnešys. Palaikė ryšius su dr. Juozu Kauku. Su drabužiais siųsdavo „Aušrą“, „Varpą“ broliui Petrapilio kunigų seminarijoje. Pas
K. Petruškevičių spaudos atvykdavo ir kiti knygnešiai.
K. Petruškevičius įkliuvo 1896 m. Caro paliepimu atiduotas vieniems metams policijos priežiūrai gyvenamojoje vietoje“.

P. Dapkevičius priminė, kad Žagarių dviejų aukštų gaisrinės pastatas stovi knygnešio gyvenamojo namo vietoje. Aplink iki Dusaluko ežero ir kitapus kelio buvusi jo sodyba. Lentą atidengti paprašė knygnešio sesers anūką Algirdą Mačionį ir Lenkijos lietuvių draugijos valdybos atstovą Kazimierą Baranauską. Šventėje dalyvavo ir
K. Petruškevičiaus sesers anūkė Monika Jančiulienė bei kiti lietuviai. Knygnešio giminaičiai Algirdas ir Monika pasakojo, kaip lankė mokyklą, įsikūrusią Karolio (vadinto Karuliu) Petruškevičiaus trobos gale. Mokykla uždaryta po to, kai mokytoja gal Vasario 16-ąją pakabino Lietuvos vėliavą. Karulį – močiutės brolį – jiedu mini kaip nedidoką, visuomet nešiojusį škaplierius ant kaklo. Knygnešio du sūnūs žuvo kaip savanoriai, vienintelė anūkė Birutė Petruškevičiūtė (Karulio sūnaus Antano dukra) gyvena Alytuje. Knygų jiedu neprisimena. Sako: „Nelabai mums, vaikams, jos tada gal rūpėjo. Maldaknyges storas tai menam“.

Gaisrinės įkūrimo 1967 metais aplinkybes pristatė taip pat P. Dapkevičius. Minute tylos pagerbti mirę ar žuvę Žagarių gaisrininkai. P. Dapkevičius kalbėjo: „Jau būdamas pensininkas esu atleistas nuo gesinimo pareigų, bet padedu visokiausiais patarimais.

Žagarių savanoriai gaisrininkai būrėsi vėliausiai. Aplinkiniuose kaimuose ir valstybiniuose ūkiuose gaisrininkai jau buvo susibūrę.

Įsteigus LVKD, pirmas Žagarių ansamblis susibūrė tik padedant gaisrininkams (jie skyrė patalpas, transportą). Juozas Kubilius išmokė dainų, Antanas Čėpla vaidinimo. Su pertraukomis iki šiol repetavo suaugusiųjų choras (vad. Algirdas Skripka), gerai veikė „Jaunystė“ (vaikų ir jaunimo ansamblis, suburtas ir remiamas Teresės Černelienės). Rūsy remontuojamoj salėj stovi biliardo stalas, kitose gaisrinės patalpose veikia parduotuvė, žemai ir viršuje yra dvi didelės salės. Čia vyko nemažai koncertų, susitikimų. Ateity norima užmegzti ryšius su Lazdijų gaisrininkais“.

Pabaigoje pasisakė aplinkinių gaisrinių vadovai, kiti svečiai ir rėmėjai, buvo teikiamos ugniagesių globėjo šv. Florijono statulėlės ir vyko vaišės. Knygnešį bei gaisrininkus savo dainomis pagerbė Vytauto Batvinsko vadovaujamas ansamblis „Alna“, vėliau vėl grojo gaisrininkų orkestras.

Nors gretimam šilely (vadinamajam „Žagarių bogne“) kukavo gegutė, šventei trukdė lietus, šaltas oras ir žmonių (ypač lietuvių) stygius. Žagariokų kilnus sumanymas pagerbti nusipelniusį Lietuvai ir mūsų kraštui žmogų, Žagarių gyventoją, knygnešį įgyvendintas, tik susilaukta priekaištų, kad trūko lietuviškumo, kad per daug lenkiškoje aplinkoje vyko tokia lietuviams svarbi ir vertinga knygnešio pagerbimo šventė, kad jo atminimas nebuvo kaip reikiant paminėtas. Tokių skirtingų švenčių nederėtų jungti.

ŠVENTASIS FLORIJONAS – IV a. pradžios romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę ir už tikėjimo išpažinimą nukankintas – paskandintas Enzos upėje (Austrijoje). Saugąs nuo gaisro (garsėjo tuo, kad vienu kibiru vandens užgesinęs degantį namą), nuo stichinių nelaimių. Gegužės 4 d. šiuo metu tai ir ugniagesių bei gelbėtojų šventė.

Apie šv. Florijoną internete paskelbta tokia informacija:

Šventasis Florijonas buvo romėnų armijos karininkas. Jis gimė netoli Vienos kariškio šeimoje ir tarnavo romėnų legione. Imperatoriaus Deokleaciano (284–305) valdymo laikais Florijonas tapo viena iš krikščionių persekiojimo aukų. Upių Enza ir Danubė santakoje įkalinta ir nužudyta daug vietinių krikščionių. Sužinojęs Florijonas skubėjo jiems padėti, bet nebuvo pakankamai atsargus ir po kelių dienų areštuotas. Kankinimais bandė jį priversti išsižadėti Kristaus, bet Florijonas nesutiko. Tada pririšo girnapusę jam prie kaklo ir nustūmė nuo tilto į Enzos upę, kur jis paskendo. Girnapusė saugoma šv. Florijono bažnyčios kriptoje, netoli Lineko, Austrijoje. Jo našlė Valerija slapčia palaidojo kūną savo ūkyje, toje vietoje dabar yra Šv. Florijono miestas. Virš jo kapo VI amžiuje buvo pastatytas Augustino vienuolynas. Florijono palaikai neilgai ten išliko, nes buvo išvežti į Romą. 1183 metais Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisusis (1177–1194) ir Krokuvos vyskupas Gedeonas paprašė popiežiaus Liucijaus atiduoti šv. Florijono palaikus kaip apsaugą nuo rusų. Taip šventojo palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą šventovę Krokuvoje ir šv. Florijonas tapo Lenkijos globėju. Valdant Karoliui IV, keletas relikvijų perkelta į Šv. Vito katedrą Prahoje ir kitas Čekijos bažnyčias. Viduramžiais šios šv. Florijono palaikų dalelės saugojo miestus nuo gaisrų, nes Florijonas, mirtinai nukankintas vandenyje, tapo ugniagesių globėju. Šv. Florijono atvaizdas atsirado miestų herbuose, ant miestų vartų, bažnyčių bokštų, jo statulos – miestų ir kaimų aikštėse. Šv. Florijonas (lotynų k. florianus – žydintis, švytintis) yra vienas populiariausių Čekijos šventųjų.

Lietuvoje nuo gaisrų saugo šv. Agota ir šv. Florijonas. Paminklai su šv. Agota būdavo statomi kaimuose, sodybose, prie gyvenamųjų namų, o šv. Florijonas dažniausiai statomas miesteliuose. Žemaičiai Florijoną vadina „Pliurijonu“. Jis vaizduojamas stovintis, dešinėje rankoje laikantis dubenėlį arba kubilėlį su vandeniu, kairėje – ietį arba vėliavą. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis ir „lieja“ vandenį. Apsirengęs jis romėnų kario drabužiais, su šalmu arba kepure ant galvos. Tikėta, jog kartą ištikus gaisrui būtinai reikia pastatyti koplytėlę su šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų sodybos trobesius, ir daugiau gaisrų nebūsią.

Eugenija PAKUTKIENĖ

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..