Kučiūnų parapijai 100 metų

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 14 nr.)

Kučiūnai glaudžiai susiję su mūsų kraštu. Neprivalėtume užmiršti praeities įvykių. Reikia lankyti vis gražėjančius kaimelius ir jais džiaugtis. Nors nuo mūsų krašto kaimų jie atskirti apaugusia tankia giria siena, bet ją pereiti per Aradnykų muitinę galima greitai.

Kučiūnų parapijos 100-mečio proga šiemet išleistoje 40 puslapių knygelėje „Kučiūnų parapijos istorija“ Lina Pileckienė rašo: „1905 metų spalio mėnesio pirmo sekmadienio įvykiai nulėmė, kad lietuviai išsikėlė iš Berznyko bažnyčios. Tada lenkai akmenimis ir branktais užpuolė besimeldžiančius lietuvius Berznyko bažnyčioje. Vyko muštynės. Tarp nukentėjusiųjų buvo Žagarių kaimo lietuvis Juozas Gadliauskas ir Steponas Machavičius. Jiems begiedant lietuvišką rožančių perskeltos galvos. Pačiame šventoriuje užmuštas Juozas Zinevičius iš Seinų – garsus visoje apylinkėje giesmininkas. Per riaušes net Dievo figūra buvo krauju apšlakstyta.

Dėl kraujo praliejimo Berznyko bažnyčia buvo uždaryta, žmonės melstis važiavo kur kam arčiau. Taip tęsėsi per dvejus metus, kai vyskupas Karosas sutiko, kad lietuviai statytų atskirą bažnyčią Kučiūnuose ir įkurtų parapiją“.

Suvalkų archyve išlikę rusų kalba rašyti notariniai dokumentai bei krikšto ir santuokos metrikai (Kučiūnai, 1907-1913 m., su klebono
J. Galecko parašu po kiekviena metrika). Pavyzdžiui, pirmoji (1907 m. lapkričio
17 d.) pakrikštyta Antanina Patisevičiūtė iš Pazapsių. Trečioji tais metais pakrikštyta Br. Pakutkaitė iš Rakelijos (Onos ir Andriaus). Ketvirtoji – Juzefa Matulevičiūtė iš Aradnykų. Iš viso Kučiūnų bažnyčioje pirmaisiais metais pakrikštyta 14 vaikų.

Kučiūnų bažnyčioje 1908 metais pirmasis pakrikštytas Kazimieras Dapkevičius, Petro ir Elžbietos (Valukonytės) Dapkevičių sūnus, iš Žagarių.

Mūsų krašto žmonės prisimena tėvų ir senelių pasakojimus apie minėtus kruvinus įvykius Berznyko bažnyčioje. Dalis jų net uždarius sieną vaikščiojo į Kučiūnus ne tik į bažnyčią, bet ir dirbti savo už sienos likusios žemės.

Kazimiero Dapkevičiaus dukra ir Petro Dapkevičiaus anūkė Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė: Mano senelis Petras Dapkevičius buvo kunigų vežėjas (o jo pusbrolis Vincas Petruškevičius – kunigų siuvėjas), veždavo į atlaidus ir kitas šventes, gerai žinojo parapijas Lietuvoje. Gerai sutarė su klebonu J. Galecku. Vaikus veždavo krikštyti į Kučiūnus. Čia pakrikštyti: mano tėvas Kazimieras, jo sesės Ona ir Petrutė. Onos Dapkevičiūtės-Šarkienės krikštatėvis buvo pats klebonas J. Galeckas.

Mano senelis daug pasakojo apie kun. Galecką. Daug ką įsidėmėjau. Kunigas Galeckas buvo nepaprastas žmogus. Mylėjo kaimą ir kaimo žmones. Norėjo, kad visi gyventų pasiturinčiai, būtų laimingi ir laisvi. Mokė, kaip gyvulius reikia auginti, kaip žemę tinkamai išdirbti, kokius javus sėti, kad ūkininkams būtų nauda. Ragino sveikai maitintis, nerūkyti, negerti svaigalų. Sakydavo: „Sveikas maistas – sveikas žmogus, tai ir stiprus darbininkas. Sveikas jaunimas – tai valstybės ateitis“. Ragino sodinti įvairius vaismedžius ir daržoves. Skatino žiemai prisidžiovinti maisto atsargų.

Mūsų šeimai gyvenant tarp ežerų netrūko žuvų, tai kunigas pamokė, kaip jas išdarinėjus ir pasūdžius padžiovinti prikūrentoje krosnyje ant patiestų ruginių šiaudų. Ir skanios, ir negenda.

Kunigas Galeckas, važinėdamas po kaimus, sugebėdavo net ir jaunimą suporuot. Žinojo, kuriai šeimai reikia žento, kuriai marčios. Taip sutuokė mano tetą Apoloniją su Vincu Kubiliumi iš Miškinių (jiedu turėjo du sūnus ir keturias dukras; buvo ištremti Sibiran, iš kur nesugrįžo Kubilius ir jo sūnus Jonas) ir kitus. Jei kuriai nepasiturinčiai šeimai trūko kraičio, pats pradžiai gyvenimo nupirkdavo arklį, karvę. Jaunimą ragino mokytis, gabesnius stengėsi išsiųsti į aukštąsias mokyklas. Tetą Oną išsiuntė į Vilnių. Ji ten mokėsi 3 metus. Išmoko aust lovatieses, bet daugiau nenorėjo mokytis, tai sugrįžo ir nuėjo į marčias į Lumbius pas Šarkas.

Kunigas Galeckas Žagarių kaimą ypač pamilo ir vertino. Ėjo nuo vienos šeimos pas kitą ir aiškino, kad visi sutiktų ir savo žemių mažus ruožus sujungtų į didelius plotus. Kieno geresnis žemės plotas buvo – tas turėjo sumokėt tinkamą sumą pinigų, o kam tekdavo prastesnė žemė – gaudavo pinigų. Visiems patardavo tinkamoje vietoje statytis namus, sodinti savus sodus, kasti šulinius, kad sodyboje turėtų švarų ir sveiką vandenį.

Juozas Maksimavičius, Karulio ir Agotos Maksimavičių sūnus, gimęs 1918 m. Rakelijoje: Per karą čia atsikėlę vokiečiai prigąsdino mus, kad išsikeltume Lietuvon. Tai gyvenom Kučiūnų parapijos Akmenių kaime. Turėjome aštuonis hektarus žemės. O Jančės (iš mūsų, Rakelijos, kaimo) tėvas Lietuvoj turėjo net 15 ha žemės. Vaikščiojom į mišias Kučiūnų bažnytėlėje ir vėliau, kai sugrįžome į gimtus namus Rakelijoje. Vedė aplinkui tas pats kelias, tada plentas ir vieškelis į Kučiūnus, bet mes ėjom tiesiai pro mus keliuku. Aš ir tėvai sugrįžome į Rakeliją, o Akmeniuose mūsų troboje liko sesuo Ona, kuri ištekėjo už Petro Slančiausko.

Paskui sieną uždarius vogčiom vaikščiojom į Kučiūnų bažnyčią. Nesugavo nei sykio. O kai tiesė sieną, tai zonoje liko Vitkavo kaimas. Šio kaimo du gyventojai – geri ūkininkai, nes turėjo ir samdinius – išsikėlė Lietuvos gilumon. Būdamas vaikas, vaikščiojau į jų paliktus sodus obuoliauti. Tai sugavęs lenkų kareivis pasakė: „Imk, imk, tik dažnai čia nevaikščiok, vaikeli“. Buvau vienintelis sūnus, tai man nieko netrūko, bet eidavau užvalgyti tų obuolių, nes geri buvo.

Aldutė Barkauskienė, Jurgio ir Marės (Peciukonytės) Maksimavičių dukra, gimusi Rakelijoje: Kai laidojom (gerai neatsimenu, kelintais metais, nes buvau dar maža) Kučiūnų kapinėse prie tėvo mamos Gutauskaitės-Maksimavičienės kapo vieneriais metais už mane jaunesnę sesutę Marytę, gimusią 1939 m. Rakelijoj (ji žuvo per nelaimingą atsitikimą), pėsčiomis lydėjom į Kučiūnų bažnyčią keleliu per mūsų koloniją, pro Jančių sodybą. Netoli buvo.

Aldutės sesuo Ona Antanavičienė, gimusi 1929 m.: Iš Kučiūnų į Žagarių bažnytėlę per Sekmines ir šv. Baltramiejaus atlaidus ateidavo procesija – kol neuždarė sienos. Už sienos liko mūsų kolonijos 20 hektarų žemės.

Anelė Goberytė-Sinkevičienė iš Podliaskų kaimo, gimusi 1931 m.: Kučiūnų bažnyčioje priėmiau Sutvirtinimo sakramentą. Tada kartu ėjo ir Leončikiukai iš Morkiškės, ir mano penkeriais metais jaunesnis brolis Stasys, ir dar Nometkaitės, ir Grudzinskaitės iš Balandziaukos kaimo.

Mano Sutvirtinimo sakramento motina buvo Peciukonių Marytė. Ji gyveno su tėvais prie bažnytėlės, mediniame dviejų aukštų name. Jos tėvai buvo labai geri ir man, ir kitiems vaikams. Jie ir prikalbino jaunimą priimti Kučiūnuose Sutvirtinimo sakramentą. Iš vakaro vėrėm ant siūlo šermukšnius, puošėm bažnyčią ir vartus. Tada po mišių parėjom naktį.

Mane tai vadino Kaziajonio dukra, o už miško, Lietuvos pusėj, Goberaitės vadintos „bogninėm“. Ėjom į Kučiūnus tiesiai keleliu per mišką ir per pelkes, tai buvo visai arti (sekmadieniais į mišias, o turgaus dienomis nešiojom parduoti seges). Sykį pamačiau kareivį su šuniu, tai bėgdama namo vos nepaskendau pelkėje. Gerai, kad nusitvėriau už šakos. Bet nei kareivis, nei šuo nėjo link manęs.

Mano tėvo brolis Goberis (vardo neprisimenu), gyvenęs Kučiūnuose, išvyko Amerikon.

Birutė Akulionytė-Roglienė: Man Kučiūnai artimi, nes mano tėvo Jurgio Akulionio sesuo Anelė Akulionytė ištekėjo už Šubonio ir apsigyveno Akmeniuose (Kučiūnų parapija).

Bronė Zablackienė: Šiame Akmenių kaime gyvenę ir Zablackai. Tai mano vyro a. a. Vito dėdės, kilę iš Aradnykų. Anksčiau visi pasienio kaimų: Rakelijos, Aradnykų, Alnų, Podliaskų, ūkininkai turėjo žemės, likusios už sienos, vadinamos servitutais. Tai buvo nustatytos dienos ir valandos, kada jie galėjo važiuoti ją dirbti. Įleisdavo ir išleisdavo lenkų kareivis.

Kučiūnuose 1935 m. pakrikštyta Ona Bumbuliūtė-Petronienė, gimusi Rakelijoj.

Dėkoju visiems už pasakojimus apie Kučiūnus.

Eugenija Pakutkienė

(Pabaiga)

 

 

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..