Jie globojo lietuvių lakūnų paminklą

Kaip kasmet Pščelnike (Soldine) buvo paminėtos Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno žūties metinės. Iškilmėse dalyvavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas per Lietuvos televiziją dėkojo Lenkijos žmonėms už tai, kad daugelį metų globojo Dariaus ir Girėno paminklą ir išsaugojo lietuvių lakūnų atminimą. Todėl verta priminti, kas buvo tie „Lenkijos žmonės“, kurių dėka ateinančioms kartoms ne tik išsaugotas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas paminklas ir gražiai prižiūrima jo aplinka, bet ir daugelį metų buvo puoselėjamas Atlanto nugalėtojų atminimas, iki tėvynė vėl tapo laisva.

Julius Senvaitis su šeima prie kelrodžio Dariaus ir Girėno paminklo link

Paminklą surado nuo sovietų bėgę lietuviai

Stepo Dariaus ir Stasio Girėno žuvimo vietą Pščelnike (prieš karą vadintame Soldinu) Vokietijos vyriausybė Lietuvai išnuomojo 99 metams. 314 kvadratinių metrų plote Lietuvos aeroklubas „Lituanicos“ sudužimo vietoje pastatė architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą paminklą – du sujungtus kryžius. Dvigubo kryžiaus viename šone buvo bronzinis įrašas lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis: “Čia žuvo lietuviai lakūnai – Atlanto nugalėtojai Steponas Darius – Stasys Girėnas“. Paminklas stovi ant akmeninio pagrindo, kurį supa laipteliai. Visą aikštelę juosia betoninė tvorelė. 1936 m. liepos 17 d. paminklas buvo iškilmingai atidengtas. Lietuvos aeroklubo delegacija atvežė
V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą lietuvišką koplytstulpį, kurį pastatė prie granitinio paminklo, toje vietoje, kur buvo rastas Stepo Dariaus kūnas. Iki 1940 metų Atlanto nugalėtojų žūties vietą globojo Lietuvos diplomatinė atstovybė Berlyne.

Praūžus karo audroms, Soldinas (dabar Pščelnikas) atiteko Lenkijai. Istorija lėmė, kad čia, šimtus kilometrų nuo Lietuvos nutolusiose žemėse, atsirado ir lietuvių. Tai buvo darbams į Vokietiją atvaryti bei nuo sovietų į Vakarus besitraukiantys tautiečiai, kuriuos karo pabaiga užklupo šiapus geležinės uždangos. Jau pasibaigus karui, čia pateko ir komunistinių represijų aukos – keliasdešimt iš Seinų ir Punsko krašto ištremtų šeimų bei nemažai iš pietryčių Lenkijos iškeldintų ukrainiečių. Galima manyti, kad būtent tokios aplinkybės ir padėjo išsaugoti lietuvių lakūnų paminklą.

Nuo pat karo pabaigos Dariaus ir Girėno paminklą globojo į Vokietiją darbams išvežti Jadvyga ir Feliksas Švagždžiai. Jie nepriėmė Lenkijos pilietybės, nes ruošėsi sugrįžti Lietuvon (po vyro mirties ponia Jadvyga į Lietuvą grįžo). Jie žinojo, kad tose apylinkėse yra Lietuvos lakūnų žuvimo vieta. Ją aptiko miške, kur tuomet stovėjo rusų kariuomenė. „Radome, ko ieškojome. Pilkas, samanomis apaugęs, stovi visų užmirštas. Vyras nusiėmė kepurę ir kariškai pagerbė. Žinoma, ir ašara ne viena nuriedėjo. Rusų leitenantas klausia: „Tai ko jūs taip išgyvenate dėl to vokiško paminklo?“ Kai vyras viską paaiškino, rusų leitenantas pasakė, kad po poros dienų jie iš čia turi išvažiuoti, ir nieko blogo nepadarysią“, – prisimena Jadvyga Švagždienė. Netrukus Švagždžiams į pagalbą atėjo netolimoje apylinkėje apsistojusi Žemaitaičių šeima. Bendromis jėgomis jie rūpinosi paminklu, jo aplinka, sodino ir prižiūrėjo gėles, krūmus. Vėliau prisijungė Milaševičių šeima. Viktoras Milaševičius pataisė apnaikintus vartelius ir pats pirmasis po karo nufotografavo paminklą.

Turėjo pasmerkti Antaną Smetoną

Paminklas ne kartą buvo atsidūręs pavojuje. Vienu metu ketinta milžiniškus granito luitus išvežti, o dalį pušų iškirsti. Tam pasipriešino Mislibožo miškų taryba bei vietos lietuviai. Ypatingi nuopelnai, kad paminklas buvo išsaugotas, tenka doc. Broniui Mickevičiui iš Varšuvos ir kunigui Alfredui Rukštai. Jie mynė valdininkų kabineto slenkstį tol, kol pavyko juos įtikinti, kad nenaikintų lakūnų žūtį menančių pušų bei negriautų granito paminklo.

Amžininkų liudijimu, paminklo globai pasitarnavo 25-ųjų metinių minėjimas 1958 metais, kuriame dalyvavo sovietinės Lietuvos ir Lenkijos vietos valdžios atstovai. Šį minėjimą suorganizavo prieš metus pradėjusi veikti Lietuvių visuomeninė kultūros draugija (LVKD). LVKD Centro valdyba pakvietė į renginį ir oficialius Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos atstovus, bet atsakymo į kvietimą dalyvauti iškilmėse negavo. Ir tik likus kelioms valandoms iki minėjimo iš Lenkijos partijos valdžios sužinojo, kad į Pščelniką atvyksta delegacija iš Lietuvos. Joje, tarp kitų, buvo ir Stepo Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė.

1958 m. liepos 17 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos iš Ščecino nuvažiavo prie paminklo Pščelnike. Garbės sargyboje stovėjo du lenkų ir du tarybiniai kariai. Minėjimo dalyvių daug nebuvo. Rašytojas P. Rotomskis skaitė pranešimą lietuviškai. Nors kalbos niekas nevertė, visi plojo. Nijolė Dariūtė skaitė kitą pranešimą. Ji priminė vokiečių smurtą ir Antano Smetonos valdžios abejingumą (valdžia skrydžiui neskyrė nė cento). Bendraujant moteris nusiskundė, jog jai iš Vilniaus paskambinta telefonu, kad nedelsiant vyktų į sostinę. Iš čia – tiesiai į Varšuvą, o iš ten į Ščeciną, kur jai buvo įteiktas perskaityti prie paminklo iš anksto parengtas pranešimas, – prisimena Juozas Vaina.

Nors minėjimas ir buvo režisuotas, bet juo vis dėlto šis tas pasiekta – Ščecino valdžia pamatė, kad paminklą teks saugoti. Sovietinės Lietuvos valdžia – kad ir nenoriai – turėjo pripažinti Lenkijoje veikiančios Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos ryžtą globoti Dariaus ir Girėno paminklą (minėtoji Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija „pasirūpino“, kad minėjime nedalyvautų nė vienas lietuvis iš Vakarų).

Globėjai ir rėmėjai

Laikui bėgant, vis daugiau lietuvių ne tik iš Lenkijos, bet ir Vakarų lankydavosi Atlanto nugalėtojų žūties vietoje. Susitikimus prie paminklo organizavo Vroclavo, Ščecino ir Slupsko LVKD skyriai, talkinant LVKD valdybai bei daugeliui geranoriškų žmonių. Sunku paminėti visus, kurie savo jėgas ir darbą aukojo paminklo bei jo aplinkos tvarkymui ir ypač restauravimo darbams. Šaltiniai mini, kad pirmoji rėmėja buvo Jungtinėse Valstijose gyvenanti Bronė Lukoševičienė. Ji per Ščecine gyvenančią giminaitę perdavė 10.000 zlotų, už kuriuos atlikti pirmieji restauravimo darbai. Vroclavo lietuvių pastangomis ir lėšomis įmūryta lenta su informaciniu užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis. Vroclaviečiai kartu su Ščecino apylinkėse gyvenančiais lietuviais tvarkė aplinką, sodino gėles, krūmus ir medžius, organizavo išvykas prie paminklo lakūnų žūties metinių minėjimo proga. Prie jų prisijungė ir arčiau gyvenantys Gdansko bei Slupsko lietuviai, o šeštajame ir septintajame dešimtmetyje (dėl didelio nuotolio ir susisiekimo sunkumų) – vos vienas kitas tautietis iš Seinų ir Punsko.

Deja, paminklas buvo nuolat niokojamas. Ne tik laiko ir atmosferinių sąlygų. Piktadariai tai nuplėšdavo bronzos raides, tai naikino medinius koplytstulpio elementus. Paminklą reikėjo nuolat globoti ir restauruoti. To ėmėsi Slupsko lietuviai. 1977 metais jie pradėjo organizuoti kasmetinius apsilankymus (liepos mėnesį) prie lakūnų paminklo Pščelnike. Būtina paminėti Antaną Suraučių, kuris rūpinosi surinkti kuo daugiau medžiagos apie Atlanto nugalėtojus. Tuo ypač domėjosi Pamaryje gyvenantys ukrainiečiai. Apie lietuvių lakūnų žygdarbį A. Suraučius paruošė informaciją lenkų kalba. Ją skaitė ukrainiečiams. Vėliau jo pranešimas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir daug metų naudojamas visuose LVKD skyriuose.

Po dvejų metų paminklą globoti pavesta LVKD Ščecino skyriui. Ypač daug pastangų ir jėgų paminklo priežiūrai ir globai skyrė Julija ir Jonas Želepieniai. Negalima nepaminėti ir Stargarde gyvenusio Juliaus Senvaičio nuopelnų. Šis taurus lietuvis, 1956 metų antikomunistinių Poznanės įvykių dalyvis, daug metų kalintas griežtojo režimo kalėjimuose, ne tik prižiūrėjo paminklą, bet taip pat buvo Dariaus ir Girėno muziejaus Pščelnike pradininkas. Pirmiausia J. Senvaitis medžiagas ir eksponatus kaupė netoli paminklo esančioje Durkų šeimos sodyboje, vėliau pastatė medinę pastogę, kurioje įrengė nuolatinę ekspoziciją. Ją papildė 1988 metais paminklą belankančių Kauno aerouosto lakūnų atvežti eksponatai. Pamatę kuklų pastatą, svečiai pažadėjo kitais metais atvežti medžiagų naujo muziejaus statybai. Pažadą tesėjo. Jau po metų, 1990-ųjų liepos 15-ąją, minint Dariaus ir Girėno 63-iąsias žūties metines, muziejų pašventino kunigas Alfredas Rukšta (kuris, beje, ne kartą atnašavo mišias tautiečiams, atvykusiems atiduoti pagarbą lakūnams).

Kalbant apie paminklo globą – būtina priminti ir Dolsko girininko Piotro Niewinskio nuopelnus. Jis suprato, kad ši vieta yra lietuviams šventa, ir ištikimai rėmė bei pagal galimybes padėjo globoti ir restauruoti, kaip sakė, „savo“ paminklą. Negalima užmiršti ir tuometinių vaivadijos valdininkų (tarp jų buvo nemažai ukrainiečių kilmės asmenų), nuo kurių priklausė restauravimo darbai. Tai Gožovo vaivadijos kultūros ir meno skyriaus direktorius Edward Korban ir vaivadijos paminklų konservatorius Władysław Chrostowski. Su jais visus restauravimo reikalus derino tuometinė LVKD su vadovais Algirdu Nevuliu, Sigitu Paransevičiumi ir Eugenijumi Petruškevičiumi. Paminklo restauravimo iniciatorė buvo 1978 m. įsteigta Lietuvių kultūros paminklų Lenkijoje apsaugos komisija, kuriai vadovavo Romas Vitkauskas.

Aukojo visi lietuviai

Dariaus ir Girėno paminklo restauravimo ir aplinkos sutvarkymo darbai buvo atlikti už sukauptas aukas. 1980 metais LVKD gavo Lenkijos vidaus reikalų ministerijos leidimą organizuoti rinkliavą. Kaip skelbia išlikę dokumentai, pinigus aukojo visuose Lenkijos kampeliuose gyvenantys tautiečiai. Turbūt nebuvę nė vieno kaimo Punsko ir Seinų kašte, kurio gyventojai neparėmė šios idėjos. Dosnūs buvo ir Vroclavo, Ščecino, Gdansko, Slupsko, Varšuvos lietuviai. Per gimines ar pažįstamus į rinkliavą įsitraukė ir Vakaruose gyvenantys tautiečiai bei lietuviai iš Lietuvos. Šitaip sukauptomis lėšomis buvo atkurtas koplytstulpis su figūrėlėmis (jo prototipas atvežtas į Punską ir saugomas Juozo Vainos muziejuje), išlietos ir pritvirtintos naujos bronzos raidės, sutaisyta tvorelė ir sutvarkyta paminklo aplinka, pastatytos kelio rodyklės. Daliai darbų atlikti panaudotos LVKD lėšos (t. y. valstybės skirta dotacija), bet daugumą išlaidų padengta rinkliavos metu sukauptomis lėšomis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Dariaus ir Girėno paminklo globa vėl – kaip iki sovietinės okupacijos – tapo Lietuvos valstybės priederme, talkinant Lenkijos lietuviams, ypač Lenkijos lietuvių draugijai ir jos Ščecino skyriui, bei Gožovo vaivadijos, apskrities ir vietos savivaldybės valdžiai ir gyventojams.

Živilė Makauskienė

Naudojausi leidiniu „Dariaus ir Girėno paminklas Pščelnike“. Punsko „Aušros“ leidykla, 1993.

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..