Kunigas Vincentas Astasevičius

Seinų senosiose kapinėse, prie pagrindinio takelio, kitapus koplytėlės, yra du kapai su paminklais. Ant paminklo dešinėje užrašyta:

„Ksiądz Prałat
Wincenty Astasiewicz
Proboszcz w Sejnach
Żył lat 61
Zmarł 1 maja 1946 r.“.

Kapas kairėje – kunigo motinos. Čia užrašyta:
„Agata Astasiewiczowa
Ur. 1848 r.
Zm. 19.01.1934 r.
Pokój jej duszy“.

Seinų klebonijoje esančiuose mirimo metrikuose 1946 m. Seinų parapijoje iš viso įrašyti 107 mirusieji. Ties viduriu išsiskiria įrašas, kad 1946 m. gegužės 1 d. mirė Seinų klebonas prelatas Vincentas Astasevičius. Laidotuvės vyko po trijų dienų, gegužės 4 d. Laidotuvių eiseną vedė kun. Vytautas Balukevičius. (...) Mirties aplinkybės nenustatytos.

Kun. V. Astasevičius gimęs 1885 01 23. Tėvai – Antanas ir Agota (iš Litvinskų) Astasevičiai.

Prisimena žmonės kunigą Vincentą Astasevičių kaip gerą ir nuolankų lietuviams dvasininką. Daugelio atminty jis pasilikęs kaip kuklus, smulkaus sudėjimo, ne per aukštas kunigas, Seinuose gyvenęs prieškariu ir pokariu su savo mama.

Klebonijos archyve pavyko rasti keletą raštų bei paties kunigo Vincento ranka 1944 metais lenkų kalba rašytą autobiografiją (rankraštį). Mat ši kalba vyravo visur, net ant kapinių paminklų. Mums, lietuviams, minėtas lapas su kunigo biografija labai svarus dokumentas, juolab kad apie kunigą Astasevičių vyresni žmonės kalba labai teigiamai, bet nežino, nei iš kur jis kilęs, nei ar turėjęs brolių, sesių.

Autobiografijoje kunigas Vincentas Astasevičius rašo: „Gimiau 1885 m. sausio 22 d. Kalvarijos mieste. (Išbrauktas įrašas): mano tėvas – miestiečio ūkininko sūnus, patėvio įskųstas rusų kareiviams, dėl to 15 metų tarnavo rusų kariuomenėje. Grįžusiam neteisėtai atimta galimybė paveldėti ūkį, tad turėjo imtis padienio darbininko, samdinio darbo.

Mano tėvai priklausė darbininkų klasei. 1893 m. mirė tėvas, likau tik su motina, nes keturi vaikai anksčiau mirė.

Lankiau dviklasę liaudies mokyklą. Ją baigiau 1899 m. Penkerius metus dirbau vietinėje S. Nizirlamskio vaistinėje kaip praktikantas, „papildydamas“ išsilavinimą savarankišku mokslu ir privačia lektūra.

(Vienas sakinys išbrauktas)

1909 m. Marijampolės valstybinėje gimnazijoje išlaikiau egzaminus, čia baigiau 4 klases eksterno teisėmis.

Kaip eksternas išlaikiau 4 klasių egzaminą ir a. a. Kalvarijos diakono kun. K. Maciukevičiaus pasiaukojimo ir paramos dėka 1909 m. buvau priimtas į Seinų kunigų seminariją.

Taigi Viešpaties apvaizdos dėka išsipildė mano vaikystės – kai buvau septynerių metų berniukas – svajonės.

Čia (seminarijoje) prabėgo mano gražiausios gyvenimo akimirkos. Čia (...) buvo ruošiama mano siela būsimoms kunigystės pareigoms, matant iškilių, skaisčių asmenybių darbštumo, aukojimosi pavyzdžius.

Labiausiai visą gyvenimą lieku dėkingas gerbiamiems kunigams Regentui ir Viceregentui. Kunigystės įžadus daviau Seinų katedroje, įšventintas Jo Ekscelencijos vyskupo Antano Karoso 1914 11 10.

Įšventinta tada mūsų 12 klierikų. Gavau paskyrimą dirbti vikaru Barglove. Ten nuvykau 1914 12 31.

O po devynių savaičių, 1915 m. kovo 6 d., vokiečiai mane areštavo ir nuvežė į Ročkas. Iš čia po trijų savaičių išvežė į Vokietiją. Ten 6 savaites prabuvau Karaliaučiuje, 3 savaites Halerbergo lageryje, 3 mėnesius Celle-Schloss, iš čia man prašant perkėlė patarnauti kaliniams į Cellelager. O kai tėvynainių šioje kalinių stovykloje pritrūko, perkelta mane į civilių kalinių stovyklą Holgminde, kur buvau iki 1918 m. gruodžio.

Bet jau tų metų (1918) Kalėdas sutikau Kalvarijoje. Vyskupo Karoso įsakymu sugrįžau į vikariatą Barglove, kur išbuvau iki 1921 m. rugsėjo. Paskui gavau paskyrimą į Augustavo visuotines mokyklas prefektu. (...) dirbau 4 metus. Tai buvo maloniausi kunigo darbo metai. 1925 metais (...) tapau Seinų klebonu ir diakonu.

Vokietijoje visą laiką buvau su kunigais prancūzais, belgais, tik kelis mėnesius mano kolega buvo draugas, kraštietis kun. Jonas Chorošukas, paimtas iš Žolniko (Vilniaus diecezijos). Bet jis greit išlaisvintas. Kaliniai nelaisvę vadino kantrybės ir kalbų mokykla.

Todėl dėkoju Apvaizdai už kunigystės pradžioje man skirtą šią praktinę mokyklą.

Seinai, 1944 02 27

Vincentas Astasevičius“.

Istorikas Petras Vitkauskas teigia: „V. Astasevičius prisidėjo prie Šv. Kazimiero draugijos veiklos, buvo kaltinamas lietuvių šaulių rėmimu ir ginkluoto pasipriešinimo prieš lenkus organizavimu. Net buvo byla, bet jam pavyko išsisukti“.

Mišių vyno sandėlio Poznanėje 1928 m. raštas Seinų klebonui

V. Astasevičiui: “Maloningajam kun. klebonui V. Astasevičiui siunčiame užsakyto vyno sąskaitą bei atskiru siuntiniu – pageidaujamą mašinėlę ir 100 kamščių.

Praktiniai patarimai išpilant vyną:
Gavę statinėlę vyno, pastatykite ją rūsyje dviem-trims savaitėms nusistovėti. Nesujudinus statinės geriausiai jos viršuje įkalti kamštelį ir įleidus vamzdelį pilti vyną į iš anksto paruoštus butelius. Buteliai turi būti iš anksto, bent prieš dvi dienas, išplauti ir dėžėje sustatyti anga į apačią, kad išvarvėtų vanduo. Po to galima vyno prileisti iki pat kamščio.
Kamščius reikia nulieti verdančiu vandeniu, kad būtų minkštesni, suvilginus vynu, įdėti į mašinėlę. Užkimštus butelius sudėti į rūsį.
Laikydamasis šių nuorodų, gerbiamas kunige klebone, būsite vynu patenkintas“.

1927 m. raštas, adresuotas J.E. Vyskupui: „Lietuvius represuojant buvo areštuoti Gyvojo rožančiaus vadovai ir Šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybų nariai. Kiek žinau, lietuvių parapijiečių Gyvojo rožančiaus veikla nesusijusi su politika. Esu pasipiktinęs viešojo saugumo valdžios kišimusi į religinį katalikų gyvenimą, tai trukdo ganytojo darbe. Noriu apie tai Jūsų Ekscelencijai pranešti ir prašyti eventualios intervencijos“.

1927 m. mokesčių ataskaitoje kun. V. Astasevičius, tarp kitko, įrašęs: „(...) visiškai išlaikau savo 79 metų motiną Agotą Astasevičienę“.

Lomžos vyskupas rašte Nr. 1964/28, skirtame kanauninkui V. Astasevičiui, praneša:
„Lomža, 1928.04.30

Gerbiamas kun. kanauninke V. Astasevičiau,
(...) kunigas neprivalo per pamokslą barti parapijiečių, bet jei mano, kad būtina sudrausminti dėl paskirų ydų, gali tai padaryti.
(...) Pamokslą – suplikacijas lietuvių kalba po iškilmingos sumos gegužės 17 d. privaloma išlaikyti (...).
(Parašas neįskaitomas)“.

Iš protokolo dėl parapijos tarybos sudėties:
„Seinų parapijos tarybos narių priesaikos tarnauti Bažnyčiai protokolas
1928 m. spalio 23 d.

Naujai išrinkti parapijos tarybos nariai: du lenkai (vienas jų Boleslovas Miškelis (Bolesław Myszkiel) iš Stabienščiznos) ir trečias tarybos narys lietuvis Vincas Sikorskis (Kazio) iš Navasodės.
Ši parapijos taryba patvirtinta Lomžos vyskupo ir eis pareigas iki 1929-12-31 d.
Dalyvavo ir Seinų burmistras Francišekas Miščinskis (Franciszek Myszczyński)“.

Dėl procesijos į šv. Jurgio kapines, kurios išliko prie buvusios šv. Jurgio medinės bažnytėlės Seinuose: “1929-01-17. Seinų parapijos kunigas kanauninkas Vincas Astasevičius šiuo raštu praneša Seinų policijai, kad procesija į šv. Jurgio kapines Seinuose (kaip paprastai trečiadienį) neįvyks dėl nuvirtusio ant kelio medžio. Prašyčiau pašalinti kliūtį“.

Kun. V. Astasevičiaus 1932-02-16 d. raštas vyskupui: „Man parapijiečiai pranešė, kad š. m. vasario 11 d., ketvirtadienį, Krasnavo valsčiaus policininkas, važinėdamas po Radžiūčių, Burbiškių, Bubelių ir kitus mano parapijos kaimus, sudarinėjo tikslų Gyvojo rožančiaus narių sąrašą bei klausinėjo apie vadovus. Dauguma šių kaimų gyventojų yra lietuvių tautybės, ir toks važinėjimas kenkia tikėjimui bei ramiam lietuvių gyvenimui“.

Lomžos vyskupo laiškas kun.
V. Astasevičiui dėl vikaro perkėlimo iš Seinų į Punską (kun. Švedo vieton):
„1932 m. rugsėjo 20 d.
Man apmaudu, kad turėjau kanauninkui paimti vikarą, bet neturėjau kito būdo.
Kun. Švedo įkalbinėjimas pasilikti dar metams laiko Punske buvo nesėkmingas, jis labai susinervino. O Punsko be antrojo kunigo palikti negalėjau. Bet Seinuose yra keli kunigai, kurie, viliuosi, padės kanauninkui ganytojo darbe“.

Iš S. Birgelio straipsnio „Punsko parapijai 410 metų“ („Aušra“ 16/2007) paaiškėja, kad kun. Švedas dėl nesutarimų tautiniu atžvilgiu Punske pasitraukia į Lietuvą: „Kun. Švedas, matydamas, kad reikalai blogi, per šv. Pranciškaus atlaidus (rugsėjo 17 d.) pabėga į Lietuvą“.

„1934 m. gegužės 15 d. prašymas dėl mišių privačioje koplyčioje Klevuose.
Klebono V. Astasevičiaus patvirtinta, kad mišios įvyks tų metų gegužės 21 d.“.

„Lomžos diecezijos kurijai
Pranešu, kad Rašačių kaime yra 15 namų, lenkiška šeima viena, o likusios laikomos lietuviais.
Seinų parapijos klebonas V. A., 1934 m.“.

„1934 m. rugpjūčio 14 d.
Gerb. kun. kan. V. Astasevičiui
Pagal Jūsų Ekscelencijos prašymą, gautą iš kun. St. Viežbovskio (Wierzbowski) (prokuroro), paklusniai rašau savas pastabas dėl kandidatuojančio vikaro Seinuose.
Kun. Slavėnas yra lietuvis, vyresnio amžiaus dvasininkas, labai amerikoniškas klebonas. Dėl to kyla tam tikrų abejonių.
Seinuose lenkų ir lietuvių klausimas „nutilo“, bet neišnyko.
Dėl to kyla pagrįstų minčių, kad lenkai parapijiečiai sutiks kun. Slavėną ir jį traktuos kaip atvykėlį iš Lietuvos – antrąjį „lietuvių ambasadorių“. Už tai atsakomybė tenka Seinų klebonui.
Kaip matyti iš kun. Slavėno laiško, rašyto prelatui Pardo ir Klepakovskiui (Klepakowski), jis svajoja dirbti mokykloje (dėstytų anglų kalbą) (...).
Pasirašo kun. Stanislavas B. (Stanisław B.)“.

„1935.01.09 d.
Gerbiamam kun. kanauninkui V. Astasevičiui Seinuose
Lomžos diecezijos kurija siunčia kunigui kanauninkui 270 zl, užrašytų testamentu ne paveldėtojui a. a. kun. Mykolo Pakucko Amerikoje. Prašom, gerb. kunige, šias lėšas įteikti katalikų prieglaudai Seinuose bei raštiškai vedėjos patvirtintą įmoką atsiųsti kurijai.
Prieglaudos vaikai privalėtų melstis už kunigo Mykolo Pakucko vėlę“.

Iš P. Dapkevičiaus straipsnio „Žagarių kaimo kryžiai“: „Žagariuose kryžius pastatytas 1935 m. Jis skirtas Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms, nors šios metinės minėtos 1930-aisiais.
Žagarių kryžių 1935 m. pašventino kilęs iš Lietuvos, Seinuose tarnaujantis kunigas Vincas Astasevičius. Tų iškilmių nuotrauka yra daugelio šeimų albumuose. Dalyvavo visi žagariokai ir dusnyčėnai“.

Iš 1938 m. Katalikų vyrų draugijos Lomžoje Seinų skyriaus ataskaitos:
„1938 m. Vadovybės sudėtis:
pirmininkas – Stanislovas Bukauskas iš Gavieniškių;
sekretorius – Jan Voitichas (Wojtych), Seinų gimnazija;
iždininkas – Bronislovas Jasinauskas, Seinai, Napoleono gatvė;
nariai:
vicepirmininkas – Cyprian Miščinskis (Myszczyński), Seinai;
viceiždininkas – Juozas Šarka iš Beržinių, Seinų paštas;
vicesekretorius – Kazimiežas Zalenskis (Kazimierz Zaleński), Seinai;
bažnyčios asistentas – kanauninkas Vincentas Astasevičius“.

Seinų klebonijoje esančio dokumento vokiečių kalba vertimas:
„Raštas skirtas katalikų bažnytinei bendruomenei, p. Astasevičiui Seinuose
Aš šiandien nustačiau, kad šv. Agotos koplyčia Turgaus aikštėje Seinuose reikalauja remonto.
Miestui pagražinti prašau leisti iki 1939-11-12 bažnyčios bendruomenės lėšomis atlikti remonto darbus (mūrijimo ir dažymo).
Noriu pranešti, kad už miesto lėšas planuoju įrengti gėlyną su sodeliu ir aptverti tvorele.
(Parašas neįskaitomas)“.

Iš P. Maksimavičiaus „Laiško iš Pietų Amerikos“ („Aušra“): „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui kurį laiką lietuviškos pamaldos dar buvo atnašaujamos Punske, Seinuose ir kas antrą savaitę Smalėnuose. Tai netruko ilgai. 1945 m. rugsėjo 14 d. Seinų parapijos klebonas V. Astasevičius buvo iškviestas į Saugumo įstaigą Suvalkuose, kur jam paaiškinta, kad šv. Mišių atnašavimas lietuvių kalba prieštarauja valstybės interesams. Klebonas su tuo nesutiko, tačiau nepraėjus nei metams, po jo mirties, naujas klebonas kun. J. Zlotkovskis (Złotkowski) pranešė vyskupui, kad Seinuose visos pamaldos atnašaujamos jau tik lenkų kalba. Situacija blogėjo ir Punske. Kun. A. Žieviui teko slopinti ginčus su lenkais dėl pamaldų laiko pakeitimo, atremti nuolatinį lenkų pasaulietinės ir bažnytinės valdžios spaudimą“.

Istorikas Algimantas Katilius teigia: “Kun. Astasevičiaus areštas, atrodo, nieko bendro neturi su kun. Jalbžykovskio (Jałbrzykowski) atveju. 1915 m. „Aušros“ 15 numeryje rašoma: „Kadangi tie 18 tūkstančių rub. [Seinams vokiečių uždėta kontribucija] nebuvo sudėta, vokiečiai traukdamiesi išsivarė su savim kun. Grajauską, lietuvį, ir dar du Seinų gyventojus. (Iš pradžių buvo paėmę seminarijos viceregensą kun. Jalbžykovskį, bet kun. Grajauskas jį pavijo ir apsimainė.)“.

Adam Šot (Szot) rašo: „1945 m. liepos pradžioje NKVD karininkai pareikalavo iš arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio neatidėliojant palikti Vilnių ir išvykti į Lenkiją. Nepristatė jam jokio raštiško įsakymo“. (A. Szot, Abp Romuald Jałbrzykowski, metropolita wileński, Lublin, 2002, p. 281) Vilnių arkivyskupas R. Jalbžykovskis paliko 1945 m. liepos 14 d. ir jau liepos 15 d. atvyko į Balstogę. (A. Katilius, “Vyskupų Jurgio Matulaičio ir Romualdo Jałbrzykowskio konsekracija“, „Aušra“ 23/2003)

Eugenija PAKUTKIENĖ

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..