UŽMIR ŠTA ISTORIJA
Lietuvos ne priklausomybės 90-mečiui
 

Mielkų šeima. Sėdi tėvai Julija ir Kazimieras Vladislovas, stovi iš dešinės Julius, Teresėlė, Jonas Vitalius, Marytė, Kazimieras, Elytė ir Mindaugas, 1956 m.

Epilogas

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ 2 nr.)

Iš kalėjimo grįžęs Kazimieras Mielkus randa pasikeitusias viešojo gyvenimo aplinkybes. Įkalinimo laikotarpiu iširo jo vadovaujama lietuvių visuomenininkų kuopelė, kuriai priklausė Punsko vikaras kun. Vencius, Smalėnų parapijos klebonas kun. Budrevičius, Punsko parapijos klebonas kun. Švedas ir kiti. Nepaisant visų lenkų pastangų užgniaužti lietuvybę, lietuvių tautinis sąmoningumas augo. Punsko ir Seinų krašte buvo daug lietuvių moksleivių, studentų ir baigusių aukštąjį mokslą vyrų. Veikė Šventojo Kazimiero draugijos skyriai, jaunimo kuopelės, lietuviškos mokyklos, vyko vieši vakarėliai, statomi buvo vaidinimai. Susipratę tėvai leido savo vaikus į Vilniaus lietuvių gimnaziją. Lenkai, nepajėgdami užgniaužti lietuvybės, stengėsi pašalinti aktyvesnius Punsko ir Seinų krašto lietuvių veikėjus.

Kazimieras Mielkus, Lietuvių konferencijos, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, dalyvis, Vilniaus laikinojo lietuvių komiteto narys, vienas iš lietuviško Punsko valsčiaus steigėjų, dabar yra akylai lenkų valdžios sekamas ir provokuojamas. „Palankesni“ lenkai pataria jam išvengti nemalonumų ir kraustytis į Lietuvą. Giminės, likę Lietuvoje, irgi kalbina, aukso kalnus žada. Iš pradžių Kazimieras Mielkus nekreipia į tai dėmesio ir, kad ir pasunkėjusiom sąlygom, toliau dalyvauja lietuvių visuomeniniame gyvenime. Deja, ilgainiui provokacijos didėja. Mielkus spaudimo neatlaiko. Parduoda ūkį Vaitakiemyje. 1930 m. rugpjūčio 19-oji – pati skaudžiausia ir liūdniausia jo gyvenimo dienų. Su ašaromis akyse Mielkų šeima (iš viso 11 asmenų) išvažiuoja iš Vaitakiemio. Palieka numylėtus kalnelius, klonius, netoliese tyvuliuojantį ežerą su dviem salom, povandeninėm salelėm, su įspūdingu pusiasaliu, kuriame tūno medžiais apaugęs kalnelis – tarsi piliakalnis. Čia, būdamas vaikas, girdėjo lakštingalų ir volungių čiulbėjimą, gegutės kukavimą. Alksnyno krūmokšniuose tuomet čireno vyturėliai, pievose vaikštinėjo pempės, tetervinai, o aplink būta tiek įvairiaspalvių gėlių kilimų, tiek daug margaspalvių drugelių. Žiemą, būdavo, tik užšalus čiužinėdavo pačiūžomis ir rogutėmis ant ledo. Pavasarį vandenims patvinus į pievas išplaukdavo lydekos.

Vėliau vakarais su merginomis eidavo prie ežero, nešinas glėbiu balanų ir šiaudų vėžiams gaudyti. Pabirdavo žiburėliai ežero pakraščiais. Susėsdavo ant kranto, imdavo dainuoti. Jiems atsiliepdavo lakštingalos iš anapus ežero. Atėjus vasaros karščiams atitrūkęs nuo darbo bėgdavo prie ežero atgaivos...

Kazimieras Mielkus nubraukia ašaras. Kelių kaimynų lydimas vežimas, prikrautas nekilnojamojo turto, apie 17 val. privažiuoja Grumodziškių lenkų kordoną. Lenkų sargybiniai patikrina turtą ir leidžia įvažiuoti į Lietuvą. Kazimieras atsisveikina su palydovais ir visam laikui palieka brangų Punsko kraštą.

Lietuvoje

Mielkai apsigyvena pas žmonos tėvus (knygnešio Vinco Markevičiaus iš Giluišių sodyboje) ir pradeda ieškoti pragyvenimo šaltinio. Nors čia galima sėkmingai gyventi ir be ūkio, kelių „geradarių“ įkalbintas, stačiai verčiamas Kazimieras perka Mergutrakiuose ūkį. Nusiperka nelaimę. Apgaule ir įvairiomis kombinacijomis „draugai“ apsuka Mielkui galvą. Pirma, už ūkį sumoka labai brangiai, jis yra nusmukęs, vertas tik pusę tiek, kiek už jį sumokėjo. Antra, nupirko jį su didele skola. Nuo pat pirmųjų dienų Mielkų šeimą prislegia sunki ūkio našta ir skolos. Stichinės ir kitokios nelaimės ateina viena po kitos. Šeimoje vaikai nedideli, žemei apdirbti reikia samdyti darbininkų. Skolų ir nelaimių slegiamas praskursta septynerius metus. Šeima padidėja trimis vaikais: gimsta dvi dukros ir sūnus. Vyresni vaikai jau lanko mokyklą. Šeimos materialinė padėtis blogėja, ūkis eina prie bankroto.

Apie 1937 m. Kazimieras Mielkus išvyksta į Kauną ieškoti pagalbos. Po ilgų pastangų susilaukia Lietuvos valdžios įvertinimo. Už nuopelnus lietuvybei Punsko krašte vyriausybė nurodo Lietuvos žemės ūkio bankui, kuriam jis buvo skolingas 10000 Lt, nurašyti 7000 Lt. Kazimieras gauna taip pat gerą valdišką tarnybą Žemaičių Naumiestyje. 1937 m. rugsėjį išvyksta dirbti į Žemaičių Naumiestį. Po kelių mėnesių pasiima pas save vyriausiąją dukrą Aldoną, o po metų – pradžios mokyklą baigusį sūnų Joną. Žemaičių Naumiestyje priklauso šaulių ir bažnytinėms organizacijoms, prie parapijos įsteigia vyrų ratelį, kuris kovoja su girtuoklyste, rūpinasi švietimu. Ilgisi Punsko krašto ir savo gimtojo Vaitakiemio ir dažnai susirašinėja su lietuviais iš anapus valstybinės sienos. Dirbti valstybinės degtinės parduotuvės vedėju sekasi. Gali padėti kaime sunkiai besiverčiančiai šeimai. Yra vilčių gauti dar geresnę tarnybą, bet ateina 1939 m. rugsėjo 1-oji.

Vokiečiai puola Lenkiją. Karo veiksmai plečiasi. Mielkaus padangėje, rodos, nieko blogo nematyti, bet dangų jau temdo juodi debesys. 1940 metų birželį į Lietuvą įžygiuoja sovietų Raudonoji armija. Klastingi politiniai įvykiai priveda prie Lietuvos okupacijos. Prasideda areštai, trėmimai ir persekiojimai. 1941 m. kovo 22 d. K. Mielkus atleidžiamas iš valdiško darbo kaip ideologiškai nepatikimas. Patenka į tremtinų žmonių sąrašą. Vengdamas išvežimo grįžta į Mergutrakius pas savo šeimą. 1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija puola Sovietų Sąjungą. Raudonoji armija traukiasi. Vokiečiai žygiuoja pirmyn.

Ankstyvą 1941 m. birželio pabaigos rytą nuo lenkų pasienio atžygiuoja vokiečių kariuomenės rinktinė. Traukia Kalvarijos link. Ties Mielkų sodyba du rusų kareiviai ryšininkai, išbuvę krūmuose pusdienį, pradeda šaudyti į pravažiuojančius vokiečius. Vienas vokiečių karys krenta kulkos pakirstas. Vokiečiai užpuolikus suima ir sušaudo, bet viskas tuo nesibaigia. Vokiečių karininkai apkaltina vietos gyventojus, kad šie sąmoningai slėpė rusų kareivius. Suima Mielkų šeimą ir kelis kaimynus, nuvaro į aikštę prie kelio ir ruošiasi sušaudyti. Pro šalį važiuoja vokiečių karininkas. Sustoja. Kareiviai aiškina jam susidariusią padėtį. Vieni vokiečiai kaltina žmones, kiti gina. Tarp suimtųjų ir kaime atostogavęs mokytojas Stasys Pleškūnas. Jis, gerai mokėdamas vokiškai, karininkui papasakoja, kas atsitiko. Lietuvius gina ir du vokiečių kariai, kurie prieš keletą dienų buvo apsistoję pas kaimyną, kur gaudavę gerai pavalgyti. Vokiečių karininkas išklauso ir lietuvius liepia paleisti.

Rusų-vokiečių frontui praslinkus Kazimieras įsidarbina Sangrūdos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Išdirba vienerius metus. 1943 m. Mielkų šeimą vėl aplanko nelaimės. Sūnus Algirdas, kaip vokiečių dezertyras, įkalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Jį vokiečiai po 6 mėnesių leisgyvį paleidžia. Deja, po poros dienų miršta. Netrukus Kazimieras Mielkus yra atleidžiamas iš kooperatyvo parduotuvės vedėjo pareigų. Dėl nežinomų priežasčių kasoje atsiranda pinigų trūkumas, kurį Mielkui tenka padengti. Netrukus suserga 23 metų dukra Aldona. Sulaukusi 24-erių miršta. Rudenį vėl atslenka karo audra ir į kraštą sugrįžta sovietų okupacija. Dėl karo veiksmų Mielkų šeima turi palikti namus ir prieglobsčio ieškoti atokiau nuo fronto. Grįžus į namus miršta Kazimiero motina. Mielkų sūnus Julius atsisako tarnauti rusų kariuomenėje ir išeina į mišką partizanauti. Rusų pasieniečiai dažnai lankosi Mielkaus namuose. Daro kratas, siautėja, kelia sąmyšį ir siaubą.

Pagaliau ateina 1945 m. liepos 22-oji. Rusų pasieniečiai liepia Mielkams palikti namus, nes juos sudeginsią kartu su trobesiais. Prasideda ilgas Mielkų šeimos tremties kelias. Per trumpą laiką keturis kartus jie keičia gyvenimo vietą, kol pagaliau 1946 m. apsigyvena Trobiškių kaime prie Marijampolės. Kazimieras įsidarbina Marijampolės cukraus fabriko pagalbiniame ūkyje naktiniu sargu.
1947 m. birželį ateina žinia, kad sovietų saugumas suėmė partizaną sūnų Julių. Kitų metų balandį į KGB rankas pakliūva partizanavęs sūnus Kazimieras, o gegužės antrąją – sūnus Jonas. Nepraslinkus metams į saugumo spąstus pakliūva ir partizanų ryšininkė dukra Elena. Sūnų Joną sovietai išveža į tolimos šiaurės, o kitus į vidurio Azijos lagerius. Norėdama išvengti tremties į Sibirą likusi šeimos dalis išsisklaido po visą Lietuvą.

Kazimieras Mielkus palieka Trobiškius 1948 m. balandį. Kaip benamis ir vargdienis klajoja po gimines, pažįstamus, niekur ilgiau neužsibūdamas. Rudenį atsiduria Kaišiadorių apylinkėje. Geriems žmonėms padedant įsidarbina Paparčių pradinės mokyklos mokytojo padėjėju. Žmona vaikščioja po gimines, tarnauja pas žmones už duonos kąsnį. Dukra Teresė išvažiuoja į Vilnių ir mokosi. Jauniausia dukrytė Marytė randa prieglobstį pas tetą Stefaniją Kaune, jauniausias 14-metis sūnus Mindaugas bastosi po gimines ir pažįstamus, kiek pajėgdamas dirba. Kazimieras Mielkus lieka beturtis, bedarbis, be pastovios pastogės. Visur, kur begyventų, sovietų valdžiai yra ideologiškai nepageidautinas, ir po ilgesnio ar trumpesnio laiko atleidžiamas iš darbo.

1948 m. gruodį Kazimieras gauna darbą Kaišiadorių švietimo skyriaus raštinėje kaip pagalbinis mokytojas. Po pusmečio, kaip ideologiškai nepatikimą, valdžia atleidžia iš pareigų. 1950 m. sausį įsidarbina Kaišiadorių geležinkelio stoties naktiniu sargu. Netrukus vėl atleidžiamas. Kitų metų rugsėjo pradžioje gauna darbą valgykloje naktiniu sargu ir pagalbiniu darbuotoju – kuro paruošėju. Darbas sunkus, o atlyginimas menkas – tik 200 rublių. Norėdamas daugiau uždirbti sutinka toje pačioje valgykloje plauti grindis, rytą virtuvėje pakurti plytą ir kiekvieną dieną priskaldyti vieną kubinį metrą malkos, prinešti 10 kibirų vandens. Sunkios gyvenimo sąlygos ir fizinis darbas nualina Kazimiero sveikatą. Iš vargano uždarbio stengiasi pragyventi pats ir padėti lageriuose esantiems vaikams. Šiek tiek palengvėja, kai 1952 metų vasarą atvažiuoja žmona. Nuo to laiko valgykloje dirba kartu.

1953 m. pavasarį Kazimieras sunkiai suserga. Pusę metų gydosi Sargėnų sanatorijoje. Sugrįžęs nedaug gali žmonai padėti. Jėgoms visai išsekus 1954 m. balandžio 15 d. išvyksta pas dukrą Teresę į Vilnių. Žmona pasilieka Kaišiadoryse. Likusį gyvenimą Kazimieras dirba paprasčiausius darbus: kūriko, naktinio sargo ir kt. Nesiliauja susirašinėjęs su punskiečiais. Lanko Vilniaus bažnyčias ir iki paskutinės dienos tvirtai tiki, kad Lietuva prisikels.

Miršta 1965 m. birželio 22 d., nesulaukęs nepriklausomos Lietuvos. Palaidojamas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Ant jo kapo stovi skulptoriaus Vytauto Šerio skulptūra, meniškai perteikianti Kazimiero gyvenimo credo. Tėvynė neliko jam skolinga. Atsidėkojo už meilę. Išpildė vieną didžiausių jo lūkesčių – išsikovojo prarastą laisvę. Ir nesvarbu, kad Vaitakiemio sūnus Kazimieras Mielkus jos nesulaukė.


Sigitas BIRGELIS

Literatūra
1. Laikraštis Lietuva, 1919 m.
2. Lietuvos karo archyvas
3. Bronius Makauskas, Litwini w Polsce 1920-1939, Warszawa, PWN, 1986
4. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920-1939, Vilnius, Mokslas, 1991
5. Alicija Sitarskienė, Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, 1993
6. Antanas Senda, Sendų giminės istorija, išleido Regina Miliauskaitė-Juškaitienė, Čikaga, 1995
7. Bronius Makauskas, Lietuvos istorija, Warszawa, WSiP, Kaunas, Šviesa, 1997
8. Alicija Sitarskienė, Jie mylėjo savo kraštą, Punsko „Aušros“ leidykla, 1997
9. Kostas Cibulskas, Punskiečių darbai ir likimai, Punsko „Aušros“ leidykla, 2000
10. Petras Vitkauskas, Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926-1939 metais, Punsko „Aušros“ leidykla, 2001
11. Jonas Vitalius Mielkus, Šeimos lemtis su grotų ženklu. Vilnius, 2004
12. Sigitas Birgelis, Punsko parapija 1597-2007, Punsko „Aušros“ leidykla, 2007

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..