Seinų kunigų seminarijos profesorius Pranciškus Augustaitis

Kanauninko Pranciškaus Augustaičio beveik visas profesinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Seinų kunigų seminarija. Jis, po profesoriaus Mato Strimaičio, ilgiausiai Seinų kunigų seminarijoje dirbęs profesorius. Šių metų vasarį sukanka 160-osios profesoriaus P. Augustaičio gimimo metinės. Tai gera proga prisiminti jo nueitą gyvenimo kelią. Šiame straipsnyje daugiausia pasinaudosime jo buvusių auklėtinių atsiminimais ir ypač Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus kunigo Jono Totoraičio, MIC 1931 m. balandžio 13 d. laišku kan. Juozui Tumui-Vaižgantui, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 1–E327). Galima pažymėti, kad J. Totoraičio laiške pateiktą informaciją J. Tumas-Vaižgantas panaudojo savo straipsneliui apie P. Augustaitį „Lietuviškoje enciklopedijoje“, bet ne visą.Pranciškus Augustaitis gimė 1848 m. vasario 5 d. Voverių kaime, Sintautų parapijoje. Marijampolėje baigė 4 klases. 1865 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ją baigė 1869 metais. Po to buvo pasiųstas studijuoti į Sankt Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. P. Augustaičio studijos Sankt Peterburgo akademijoje įdomios dėl vienos išskirtinės aplinkybės.

Kunigai neteko galimybės siekti aukštojo mokslo Lenkijos Karalystėje 1867 m., kai prie Sankt Peterburgo imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos buvo prijungta Varšuvos Romos katalikų dvasinė akademija. Uždarant Varšuvos dvasinę akademiją joje studijavo 5 Seinų vyskupijos atstovai. Nuo 1869 m. į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją pradėti siųsti seminarijos auklėtiniai, kurie jau nebuvo mokęsi Varšuvos dvasinėje akademijoje. Vyskupijos administratorius

P. Andriuškevičius pirmuoju tokiu kandidatu pasiūlė Joną Dumčių. Tačiau jis dėl sveikatos ir šeimyninių aplinkybių vykti į Sankt Peterburgą atsisakė. Tada pirmuoju kandidatu tapo Kazimieras Stepšys, antruoju – Pranciškus Augustaitis. Pirmasis 1870 m. iš akademijos pasitraukė, motyvuodamas tai bloga sveikata. Pranciškus Augustaitis 1873 m. birželio 20 d. Sankt Peterburgo dvasinę akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. Šį laipsnį liepos 25 d. patvirtino Mogiliavo arkivyskupas. Taigi P. Augustaitis – pirmasis iš Seinų kunigų seminarijos auklėtinių, visą aukštąjį teologinį išsilavinimą įgijęs Sankt Peterburge.

Kunigu P. Augustaitis buvo įšventintas 1871 m. liepos 23 d. Iš karto po Sankt Peterburgo dvasinės akademijos baigimo, t. y. 1873 m., jis paskirtas Seinų kunigų seminarijos profesoriumi. Kaip jau minėjome, čia P. Augustaitis profesoriavo beveik keturiasdešimt metų. Jis ne tik profesoriavo, bet ir buvo seminarijos bibliotekininkas. Rektoriaujant kun. Jonui Giedraičiui P. Augustaitis paskirtas seminarijos vicerektoriumi, bet Rusijos imperijos atitinkamų valdžios institucijų nepatvirtintas. Dėl to prie jo pavardės Seinų vyskupijos elenchuose niekur nėra pažymėta, kad jis seminarijos vicerektorius. Vyskupas Antanas Baranauskas paskyrė P. Augustaitį Seinų katedros kapitulos kanauninku. Dar reikia pažymėti, kad keletą metų jis buvo Seinų katedros rektorius.

1909 m. P. Augustaičiui teko palikti Seinus, nes buvo paskirtas Seinų vyskupijos atstovu Sankt Peterburgo Romos katalikų kolegijoje. Vyskupas Justinas Staugaitis atsiminimuose apie P. Augustaičio pasiuntimą į Sankt Peterburgą rašė: „Buvęs Seinų diecezijos administratorius prel. Antanavičius Augustaičio nemėgo. Antanavičius, norėdamas išgyvendinti Augustaitį iš Seinų, pasiuntė jį į buvusią Petrapilio kolegiją asesorium. Kun. Augustaitis visą savo kunigavimo laiką išgyveno Seinuose, buvo prie jų prisirišęs, todėl labai nenoromis rengėsi Petrapilin; vis dėlto išvažiavo. Petrapilyje Augustaitis apsiprato. Patarnaudavo tenykščiams lietuviams uoliai klausydamas jų išpažinčių“. (p. 125)

Paskutinis kan. P. Augustaičio gyvenimo laikotarpis susijęs su Marijampole. 1911 m. pabaigoje jis buvo paskirtas Marijampolės parapijos klebonu ir juo išbuvo iki savo gyvenimo pabaigos. Mirė 1915 m. pabaigoje. Deja, tikslesnės jo mirties datos kol kas nepavyko nustatyti. Minėtame laiške kan. J. Tumui-Vaižgantui J. Totoraitis apie kan. P. Augustaičio mirties aplinkybes rašė: „Vokiečiai, apsigyvenę vienuolyne, vieną kartą atkišę šautuvus grasino jį sušaudyti. Tada vienas jų, dirstelėjęs į kybantį ant sienos jo portretą ar didelę fotografiją, paklausė, kas yra atvaizduotasis. Kun. Augustaitis atsakė, kad jis pats esąs. Buvo jis ten atvaizduotas su iškilmingais kanoniko rūbais: mantoleta su kanoniko distinktorija, kabančia ant auksinio retežio, ir žiedu ant piršto. Vokiečiai, manydami iš to, kad jis yra aukštas asmuo Bažnyčios hierarchijoje, jam nieko nedarė ir paleido. Bet toki įspūdžiai pribaigė jo senatvę“.

Apžvelgus kan. P. Augustaičio gyvenimą, šiek tiek plačiau reikia jį apibūdinti kaip Seinų kunigų seminarijos profesorių ir pakalbėti apie jo istoriografinį palikimą.
Seminarijoje P. Augustaičiui teko dėstyti įvairias disciplinas: įvadą į Šventąjį Raštą, Bažnyčios istoriją, bažnytinę teisę, filosofiją ir net rusų kalbą bei literatūrą. Vyskupas J. Staugaitis apie P. Augustaičio dėstymą atsiminimuose rašė: „Kun. Augustaitis buvo didelės atminties žmogus. Atmintinai žinojo visų diecezijos kunigų vardus, kuriais metais gimęs, kuriais metais įsišventinęs, kuriose vietose ir kada yra buvęs ir t. t. Augustaitis mėgdavo daug skaityti. Turėjo nemažą savo knygyną. Ką buvo skaitęs, gerai atsiminė, todėl ir žinių turėjo daug. /.../ Dėstė jis filosofiją ir Bažnyčios istoriją. Per pamokas prišnekėdavo labai daug, bet dėstomą dalyką taip sutaršydavo, suveldavo, kad mokiniai dažnai nedaug ką suprasti galėdavo, juo labiau – atsiminti. Blogiausia buvo su Bažnyčios istorija, nes ilgai neturėjome vadovėlio, o Augustaičio prelekcijos užsirašinėti stačiai nebuvo galima“. (p. 124)

Kitam jo buvusiam mokiniui prelatui Mykolui Krupavičiui apie P. Augustaičio dėstymo būdą atmintyje įstrigo toks vaizdas: „Bažnyčios istoriją mums dėstė kan. Augustaitis – vėliau Marijampolės klebonas, ten pat pabaigęs savo gyvenimą. Jis buvo nuobodus dėstytojas, monotoniškos kalbos ir judesių, bet buvo geras savo dalyko žinovas ir suteikdavo daug įdomių žinių, kurių nebūdavo mūsų oficialiame vadovėlyje. /.../ Istorija mane domino nuo tada, kai pradėjau sąmoningai žvelgti į knygą, todėl ir Augustaičio lekcijų klausiau atsidėjęs ir iš jų daug pasinaudojau. Klierikų tarpe apie Augustaitį buvo ir kitokių nuomonių, bet tos kitos nuomonės būdavo ne apie profesoriaus duodamą medžiagą, bet tik apie jo nuobodų, monotonišką dėstymą“. (p. 135)

Žvelgiant į P. Augustaičio istoriografinį palikimą reikia pabrėžti vieną labai svarbų momentą. Jo parašytus darbus „Vygrių ir Seinų dijecezijos istorija“ ir „Seinų dijecezijos bažnyčių monografija“ reikia vertinti kaip pirmuosius bandymus lietuvių istoriografijoje rašyti ištiso regiono istoriją arba, kitaip tariant, P. Augustaitį reikia laikyti vienu iš regioninės istoriografijos pradininkų. Abu paminėti veikalai pasirašyti kriptonimu „Kun. P. A.“ ir 1909–1912 m. išspausdinti Seinuose leistame žurnale „Vadovas“. Apie tai J. Staugaitis rašė: „Kai rašančiajam šiuos žodžius teko redaguoti „Vadovą“, tai Augustaitis parašė jam „Seinų diecezijos istoriją“ ir „Seinų diecezijos bažnyčių monografiją“. Bet ir šitie raštai taip netikusiai buvo parašyti, kad redaktoriui reikėjo ne taisyti, tik pasinaudojus Augustaičio medžiaga ištisai perrašyti“. (p. 125)

P. Augustaitis bendradarbiavo 1904 m. Varšuvoje pradėtoje leisti „Parankinėje Bažnyčios enciklopedijoje“ (Podręczna Encyklopedya Kościelna), kur savo straipsnius pasirašinėjo kriptonimu X.F.A. (taip nurodoma enciklopedijos autorių sąrašuose). Enciklopedijai P. Augustaitis parašė straipsnį „Augustavo vyskupija“, kelių vyskupijos dvasininkų biogramas, tarp jų vyskupų Antano Baranausko, Ignoto Stanislovo Čiževskio, Mykolo Karpavičiaus, Konstanto Irenėjaus Lubenskio ir Juozapo Olekos.

J. Totoraitis savo laiške J. Tumui-Vaižgantui plačiai aprašo P. Augustaičio istorinius veikalus ir jo, kaip istoriko, darbo metodus: „Dėstydamas Bažnyčios istoriją, jis mėgo skaityti ir studijuoti istorinius raštus visą savo gyvenimą ir net senatvėje beklebonaudamas Marijampolėje. Klierikai ir kunigai stebėdavosi jo istorinių žinių gausumu. Kai kurie reikšdavo noro, kad jis parašytų Bažnyčios istoriją lietuviškai. 1901 ar 1902 m. kun. J. Stankevičius (dabar tikybos mokytojas lietuvių gimnazijoje Vilniuje), baigęs Friburge mokslą su filosofijos daktaro laipsniu ir sugrįžęs į Lietuvą. Seinuose drauge su kitais kunigais (ypač dabartiniu prelatu kun. J. Laukaičiu) jį prikalbino rašyti Bažnyčios istoriją. Jis pažadėjo ir tuoj griebėsi už darbo, ir baigė prieš karą.

Jam mirus rankraštis teko jo giminaičiams. Vienas jų kun. A. Augustaitis prieš keletą metų atvežė jį į Marijampolę ir dovanojo Marijonų bibliotekai. Ta Bažnyčios istorija yra labai plati. Rankraštyje yra 100 sąsiuvinių. Kiekvienas sąsiuvinis yra surištas iš 5 prieškarinių (didesnių už dabartinius) linijuotų arkušų, sudarančių 20 didelių puslapių in folio. Taigi visas rankraštis turi 2000 puslapių in folio, gana smulkiai prirašytų, su paliktu krašte vidutinio didumo tuščiu lauku. Spaudžiant būtų keli stori tomai. Kalba reikėtų daug taisyti“.

„Kun. P. Augustaitis profesoriaudamas per metus iš Seinų niekur neišvažiuodavo. Bet už tai atėjus vakacijai [atostogoms] mėgo lankyti klebonijas ir jose viešėti. Interesuodamasis istorija, per atostogas jis mėgo užsiiminėti parapijų ir bažnyčių praeitimi, jis mėgdavo pažiūrėti ir į parapijų archyvus. Kai kurie kunigai, matydami, kad jis gerai žino kiekvienos vietos praeitį, prašė jį parašyti Seinų vyskupijos istoriją. Jis parašė plačią Vygrių ir Seinų vyskupijos istoriją ir Seinų vyskupijos bažnyčių monografiją“.

Pabaigoje pateiksime pora citatų apie P. Augustaičio patriotinius jausmus. Vyskupas Pranciškus Būčys, MIC savo atsiminimuose pateikia tokį epizodą: „Man esant II kurse ir klausant Blaževičiaus pamokų, Augustaitis filosofiją dėstė I kursui. Jame buvo du klierikai su ypatingai gražiais balsais. Sendziko balsas buvo taip aukštas, kaip moterų diskantas, Brusoko drūtabalsis siekdavo taip žemai, kad vargonai imdavo tik viena oktava žemiau. Juodu (Brusokas ir Sendzikas) sutardavo dainuoti duetu. Vieną kartą pasitaikė, kad prieš Augustaičiui ateinant į pamoką, juodu pianissimo dainavo „Op, op, kas ten, Nemunėli…“ Brusoko balsas, kad ir žemas, bet buvo minkštas. Priėjęs netoli durų, profesorius sustojo ir klausė, kol klierikai baigė dainuoti. Klierikai tai pastebėjo, ir veikiai kursas uždėjo draugams pareigą dainuoti, prieš prasidedant pamokai. Taip pasisekdavo pamoką kokias penkias minutes sutrumpinti, kol profesorius klausydavosi už durų“. (p. 86)

Juozapas Stakauskas rašė: „Augustaitis buvo teigiamai nusistatęs lietuviškuoju klausimu. Kai jis, spaudai pasirodžius, sužinojo, kad lietuviai klierikai šį tą parašo, pasišaukė savo giminaitį Praną Augustaitį, dabartinį Humanitarinio fakulteto sekretorių, ir sako jam: „Atnešk man savo Kriaušaičio gramatiką. Mokiausi, mokiausi visą savo amžių ir jokios naudos negaliu duoti visuomenei. Nors dabar pasimokysiu, kad galėčiau ką nors lietuviškai parašyti“. Pasakė šiuos žodžius susigraudinęs. Šiaip atrodė indiferentas, bet širdyje buvo lietuvis“. (p. 242)

 

Algimantas Katilius

Literatūra
1. Pranciškus Būčys, Atsiminimai, surašė prof.
Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora, MIC, 1 dalis, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1966.
2. Mykolas Krupavičius, Atsiminimai, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1972.
3. Juozapas Stakauskas, Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, sudarė Algimantas Katilius, Vilnius: „Aidų“ leidykla, 2003.
4. Justinas Staugaitis, Mano atsiminimai. II papildytas leidimas, parengė Jonas Boruta, Regina Laukaitytė, Algimantas Katilius (Telšių vyskupijos praeitis, 2), Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2006.