Lietuvos vardo 1000-mečiui
Terra Jatwezenorum
jotvingiškas vakaras – populiari mokslinė konferencija

Ne ugnies fiestomis, ne milijonais išgertų bokalų alaus, o iškiliais darbais Lietuvai kiekvienas, kas gali, kiekvienas savo srityje pasitikime Lietuvos vardo 1000-mečio šventę, kad nutilus muzikai ir dainoms neatsibustume šiukšlėse skaudančia galva... Mat ši šventė yra turbūt Dievo dovana, duota mūsų kartai, kad grąžintume visiems laikams Lietuvai tautos istorinę sąmonę.

Vietoj įvado

Istorija, regis, mūsų Tėvynei buvusi nepalanki. Ilgai negalėjome rašytiniu žodžiu perduoti tautos istorinio etoso. Ne per ilgai džiaugėmės Mindaugo ir Vytauto sukurta valstybės galybe. Liublino unija panaikino Lietuvos valstybę, pavertė ją „Naująja Lenkija“. Ir štai atsitiko, kad visi, kas save laiko kilmingais, garbingais, raštingais, privalo rašyti ir kalbėti lenkiškai, nes kalbėti nepaprastai gražia ir sena indoeuropiečių kalba daugeliui atrodo mužikiška, menka ir žemiška. Didelis lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius 1832 m. užrašo: „Litwo, ojczyzno moja“. Kad lietuvių kalba tinkama tik buitiniams reikalams, įsitikinęs net ir „Anykščių šilelio“ autorius, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.

Po abiejų valstybių užgrobimo Lietuva tampa carinės Rusijos provincija – Severno zapadnij kraj. Lapkričio ir Sausio sukilimai įrodo, kad nėra vilčių išsivaduoti, nusimesti rusų vergijos pančius. Caras, atrodo, netrukus atiduos Lietuvą tautų istorijos užmarščiai. Uždraudžia raštą lotyniškais rašmenimis, aršiai persekioja lietuvių švietimą. Nutautinama ir per Bažnyčią. Bet įvyksta neįmanoma. Tauta, atsidūrusi ant nebūties slenksčio, nepaprastai pasipriešina. Basanavičius, Kudirka ir kiti žadina tautą. Aušta knygnešių ir daraktorių epocha, kurią vainikuoja tautos atgimimo sąjūdis ir 1918 m. atgauta nepriklausomybė. Per 22 tarpukario metus nuveikta nepaprastai daug, padėti tvirti valstybingumo pamatai. Bet ateina Antrasis pasaulinis karas, o po jo – antroji sovietų okupacija, tremtis, tautos genocidas. Lietuvos istorijos mėgėjų ir tautos sąmonės žadintojų laukia amžinojo įšalo žemė, o domėtis sovietų istorija tolygu tautos išdavystei...

1997 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko dekretu sudaroma Lietuvos vardo tūkstantmečio valstybinė komisija, o jos veiklai koordinuoti įkurta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Jos programa kilni ir tikslinga: gaivinti ir stiprinti Lietuvos visuomenės istorinę ir pilietinę sąmonę; aktualinti kultūros paveldą; padėti įgyvendinti tautos ateičiai svarbius kultūros projektus; padėti tinkamai pristatyti Lietuvą, jos kultūrą pasauliui. Komisijos pirmininkas – Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Jo pavaduotojai – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas ir Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas. Komisija atlieka nemažai darbų: įkuria Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos internetinę svetainę (http://www.lietuvai1000.lt/), remia įvairius projektus, Valdovų rūmų atstatymą, knygų leidybą, spektaklius, išspausdina du minėjimo plakatus, Lietuvos vardo tūkstantmečio bukletą ir kt. Dailininkas Petras Repšys projektuoja Lietuvos tūkstantmečio medalį, Lietuvos bankas išleidžia proginę 100 litų monetą ir bukletą su prof. A. Bumblausko įvadu, kuriama internetinė Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtuali paroda, išleidžiamas proginis Lietuvos pašto ženklas...

Konferencija

Lietuvos vardo 1000-mečio proga š. m. birželio 13 d. Punsko savivaldybės salėje buvo suorganizuotas jotvingiškas vakaras – populiari mokslinė konferencija, pavadinta Terra Jatwezenorum, kuri, manau, ilgam išliks ne vieno šio renginio dalyvio atminty. Pranešimus skaitė Jotvingių kryžiaus riterių ordino didysis magistras prof. hab. dr. Artūras Rukas-Daujotis iš Kauno, marijampoliečiai: „Sūduvos krašto“ knygos autorius Kęstutis Subačius ir aisčių runų žinovas Juozas Šeinys, bei punskiečiai – Prūsų ir jotvingių gyvenvietės savininkas Petras Lukoševičius bei šių eilučių autorius.

Virginijos Valenskaitės vadovaujama moksleivių grupė parodė trumpą Lietuvos vardo 1000-mečiui skirtą Algio Uzdilos istorinės dramos „Pelenų žiedai“ inscenizaciją, po kurios kalbėjo šio kūrinio autorius. Šiurpilis nuo pat vaikystės jį žavėjęs gamtos grožiu ir praeities paslaptimi. Pirmą kartą nuvykęs ten su mokytoju Juozu Vaina iš vietinio ūkininko išgirdo (lenkų kalba) pasaką “Eglė, žalčių karalienė”. Nuo kalno pamatė Júodelio ežerą, kuriame su seserimis maudžiusis žvejo dukra Eglė, ir jai pasipiršęs žaltys. Kalno užnugaryje regėjo ežerą žalsvu vandeniu, kur, pagal padavimą, kitados gintaro pilyje gyvenusi Eglė su Žilvinu. Stebėjo rausvu vandeniu tviskantį nedidelį ežerą, ant kurio kranto įvykusi kraupi Žilvino tragedija. Nuo piliakalnio už 3 km į rytus matėsi aukštas Gulbiniškių kalnas, nuo kurio atsiveria grožybių vaizdai. Ten jotvingių laikais buvo įrengta sargybvietė ir pavojų atveju suliepsnodavo joje laužai, įspėjantys artėjant priešą. Manoma, kad Šiurpilis 1283 m. aštuonis mėnesius atlaikė kryžiuočių apgultį. Jį pagaliau paimta ne kariniu menu, bet kelių išalkusių jotvių išdavyste, ką pažymėjo kronikininkas. Šiurpilio šiandieną nėra. Yra tiktai tuo vardu vadinamas piliakalnis, rodantis antrojo tūkstantmečio pradžioje čia buvusį aisčių politinį ir kultūrinį centrą.

Jotvingių kryžiaus riterių ordinas

Jotvingių kryžiaus riterių ordino didysis magistras prof. P.H.C. Artūras Rukas-Daujotis papasakojo apie Jotvingių ordino istoriją ir nūdieną. 2009 m. ši negausi Lietuvos organizacija švęs 520 metų jubiliejų. Tokia graži sukaktis bus sudėtinė Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo dalis. Šiuo metu Lietuvoje priregistruoti 25 Ordino nariai. Dalis jų yra bajorų kilmės, kiti – iškilūs kultūros bei mokslo žmonės. Ordino veikloje aktyviai dalyvauja Pasaulio lietuvių kultūros centro direktorius Valdas Kubilius, baltistas, indoeuropeistas, prūsologas prof. dr. Letas Palmaitis bei kiti. Ši elitinė Lietuvos jotvingių organizacija siekia puoselėti senąsias aisčių tradicijas, saugoti tautos praeities atminimą, propaguoti visuomenėje brolybės ir riteriškumo idealus, apdovanoti ir pagerbti nusipelniusius Lietuvos mokslui, kultūrai, švietimui, menui, sportui žmones. Jotvingių kryžiaus riterių ordino didžiojo magistro prof. P.H.C. Artūro Ruko-Daujočio įsitikinimu, jo vadovaujamos organizacijos nariai galbūt yra pasitraukusio į Lietuvą (Žemaitiją) jotvingių kunigaikščio Skurdos palikuonys.

Vo­kie­čių kro­ni­ki­nin­kas Duis­bur­gas kitados užrašė: „Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą. (...) Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną įsiveržė į Sūduvos valsčių (...)“. (Prūsų žemės kronika) Jotvingiai pavojaus neįvertino. Paskendę tarpusavio vaiduose nesugebėjo susivienyti, kaip šimtus kartų buvę, ir bendromis jėgomis, lietuviams padedant, duoti aršų atkirtį priešui. Sun­ku spręs­ti, kiek li­ko jot­vin­gių po 1283 m. ka­tast­ro­fos. Vo­kie­čių kro­ni­ki­nin­kas Duis­bur­gas 1326 m. ra­šė, kad „Sū­du­vos že­mė te­bė­ra ap­leis­ta iki šiai die­nai”, bet išlikę jot­vin­giš­ki hid­ro­ni­mai ir to­po­ni­mai tvirtina ką kita. Kryžiuočiai sunaikino jotvingių gyvenvietes ir sudegino jų pilis. Daug narsių jotvingių žuvo kovose su priešu, daug pateko į nelaisvę ir buvo išvežti į Sambiją, daug pasislėpė gūdžiose Sūduvos giriose, ežerų salose ir kitose sunkiai prieinamose vietose. Vyko didžiulė kilmingųjų ir kitų jotvingių šeimų migracija į kaimyninę Žemaitiją. Sūduvos kraštas merdėjo. Per jo miškus kry­žiuo­čiai ver­žė­si pul­ti lie­tu­vius, o lie­tu­vių ka­riai žy­gia­vo de­gin­ti kry­žiuo­čių pi­lis. Lie­tu­viai, ar­šių ko­vų su kry­žiuo­čiais var­gi­na­mi, ne­si­sten­gė tvir­čiau už­val­dy­ti Jot­vos ir jos ko­lo­ni­zuo­ti. Lie­tu­vos ka­ra­lius Min­dau­gas ke­lis kar­tus bu­vo už­lei­dęs kry­žiuo­čiams Sūduvos ir Že­mai­ti­jos da­lį. Tą pa­tį tris kar­tus pa­da­rė ir Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas. Sūduvos li­ki­mą ga­lė­jo lem­ti 1410 m. Žal­gi­rio kau­ty­nės, bet To­ru­nės su­tar­ty­je apie tai ne­už­si­me­na­ma. Pa­ga­liau Sū­du­vos klau­si­mas iš­si­spren­dė po nau­jo Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­ro su Or­di­nu, ku­ris pa­si­bai­gė 1422 m. Mel­no su­tar­ti­mi, kur pa­brė­žia­ma, kad Sū­du­va (Jo­tav) vi­sam lai­kui pri­klau­so Lie­tu­vos Di­džia­jai Ku­ni­gaikš­tys­tei.

Ir štai 1487 m. gruodžio 7 d. susiburia jotvingių bajorų grupė, vadovaujama kunigaikščio Jurgio Komiatavičiaus. Ordinas yra karinis. Jį sudaro kilmingos Lietuvos šeimos, kurioms rūpi išsaugoti senas jotvingių genties tradicijas. 1495 metais brolija gauna Romos imperatoriaus Maksimilijono I chartiją, kurioje kunigaikščiui Jurgiui Komiatavičiui suteikiama privilegija turėti Lietuvoje vasalų bajorų. Šią chartiją 1541 metais patvirtina Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas I, o 1590 metais didysis kunigaikštis Žygimantas III. Brolijos valdymo centras įsikuria Medininkuose (vėliau jis perkeliamas į Raseinius, paskui į Kražius). Antrojoje XVII a. pusėje brolija vadinama „Jotvingių bajorų riterių ordinu, globojamu riterio ir kankinio šv. Viktoro, garsaus valdovo ir gynėjo“, o Ordino vadovai – prepozitais. Ordino brolių būta keturių rangų: komandorų (vyriausiųjų vadų), karininkų (vadų), riterių (bajorų kilmės asmenų) ir donatorių (asmenų, neįrodžiusių bajorų kilmės). Pagrindinė Ordino riterio nešiojama regalija – geležinis kryžius su dviem skersiniais, dengtas emale, su averse pavaizduotu jotvingių riteriu ir viršuje apvainikuotas karūna. Ordino herbas vaizduoja šarvuotą raitelį, turintį aukso spalvos skydą su raudona penkialape rože. Ordino šūkis: „In adversitate etiam gloriosi“ (Kovojantiems – garbė).

1852 metais carinė valdžia uždraudžia Ordino veiklą. Jis veikia pogrindyje. Ordino nariai dalyvauja 1831 ir 1863 metų sukilimuose, vėliau yra caro represuojami. Rusai konfiskuoja Ordino archyvą, atributus, Lietuvos valdovų raštus, privilegijas, vėliavą, šv. Viktoro relikvijas, iškilmėms naudojamas patrankas, varinius būgnus ir kt.

1918 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Ordino veikla atgyja. Žinių apie Jotvingių kryžiaus ordiną randame 1938 metais prancūzų kalba leistame žurnale „Riterių gyvenimas“, kuriame tarp kitų faktų pažymima, kad 1918 metais, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, brolija oficialiai reorganizuota kaip Jotvingių geležies kryžiaus ordinas. 1936 metais buvo grąžintas senasis pavadinimas, suteiktas XVII a. antrojoje pusėje – „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas, globojamas riterio ir kankinio šv. Viktoro, garsaus valdovo ir gynėjo“. 1937 metais popiežius Pijus XI Ordinui atsiunčia apaštalinį palaiminimą.

Iki 1930 metų Ordinas į savo gretas retai kada priimdavo nejotvingių kilmės kilmingų šeimų palikuonis. Manytina, kad šiai organizacijai priklausė nemaža dalis prieškario Lietuvos elito. Be bendros programos, skirtos visiems riteriams (riteriškų principų propagavimo, svetingumo ir pan.), principiniai Ordino tikslai buvo jotvingių tradicijų ir šlovingosios senosios Lietuvos praeities atminimo išsaugojimas, humanistinių ir tautos dvasingumą skatinančių idėjų sklaida.

Tarpukario Lietuvoje Jotvingių ordino atkūrimu rūpinosi būsimasis jo kancleris kunigas, visuomenės veikėjas Antanas Skinderis. Jis gimė 1869 metais Stumbrų kaime, Mažeikių apskrityje. Savo giminę kildino iš kunigaikščių Kaributų bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio. Nuo 1926 metų buvo vikaras Kražiuose, o nuo 1933 metų iki mirties (1948) dirbo Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Palaidotas šios bažnyčios šventoriuje. A. Skinderis buvo žymus knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, literatas, knygelių autorius, labdaros organizacijų rėmėjas, liaudies medicinos žinovas, paskelbęs daugybę brošiūrų sveikatos klausimais. Aktyviai dalyvavo plėtojant Lietuvos ūkį. Įkūrė žemdirbystės draugovę, Stulgių vartotojų bendrovę, kuri nuomojo dvarus, pirko miškus, gamino plytas, statė namus, kasė durpes, veisė sodus, augino karpius ir kt.

1940 metais sovietų valdžia uždraudė Jotvingių kryžiaus ordino veiklą. Sovietinės okupacijos metais iš žmonių atminties išdilo žinios apie Ordiną ir jo veikėjus. Apie jį mažai prisiminė ir istorikai. Ordino riteriai slapstėsi, neprisipažino esą bajorų kilmės jotvingiai.

Prabėgo trylika Lietuvos nepriklausomybės metų. 2003-iaisiais seno namo palėpėje atsitiktinai surastas Jotvingių kryžiaus riterių ordino dokumentų ryšulėlis ir jo insignijos. Tų pačių metų gruodžio 9 dieną Jotvingių kryžiaus riterių ordinas paskelbia pasauliui atkūrimo deklaraciją, priima įstatus ir statutą. 2004 m. rugpjūčio 25 d. Ordinas įregistruojamas kaip juridinis asmuo asociacijos teisėmis. Jo buveinė – Kražiai, M. K. Sarbievijaus g. 45. Jotvingių kryžiaus riterių ordino tikslai išlieka tokie patys – tęsti senąsias Jotvingių kryžiaus riterių ordino tradicijas, išsaugoti Lietuvos praeities atminimą, propaguoti riteriškumą, meilę tėvynei bei brolybės principus. Pasak kunigo A. Skinderio, „kilni kilmė ragina prie kilnių darbų, duoda nemažai energijos, atsiminus savo prosenelių žygius ir pasiaukojimus“.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis