KAZYS BRADŪNAS

(...) Žemės valgymu prisiekiu amžiną ištikimybę -
Ji galioja prieš ir po mirties.
Žemė skelbia su manim vienybę
Lūpom nebylėm, velėna prie širdies.
(K. Bradūnas „Paberti grūdai“, Vilnius, 2007, p. 58)

Visu savo gyvenimu ir darbais įrodęs ištikimybę savo tėvynės žemei, pagal poetinės kūrybos credo žemininkų grupuotei priskiriamas poetas š. m. vasario 9 d. atgulė Antakalnio kapinių žemelėj amžinojo poilsio. Mirtis pasiėmė šį visai mūsų tautai brangų žmogų belikus tik 2 dienom iki 92-ojo gimtadienio (poetas gimęs 1917-02-11). Kad jo kūryboje deklaruojama ištikimybė gimtajai žemei nėra tik tušti žodžiai, labiausiai turbūt byloja poeto grįžimas iš JAV į Lietuvą 1995-aisiais – labai nedaug žmonių, pagyvenusių Vakarų civilizacijos pasaulyje, ryžtasi su šeimomis sugrįžti. Nors gimtuosiuose Kiršiuose poetas su žmona Kazimiera jau nerado savos sodybos (kaip pats pasakojo susitikime su mokytojais Punske turbūt 1995-aisiais, sodybos vietoje pavyko surasti ir atpažinti tik prie slenksčio buvusį akmenį), K. Bradūnas pasiliko tėvynėje. Apsigyveno Vilniuje. Gimtojoje Suvalkijoje pastatytas Bradūnų šeimos kryžius, nuo kurio žemės, poeto prašymu, buvo įberta jo kapo duobėn.

Biografijos duomenų apie poetą Kazį Bradūną visur pateikiama labai nedaug. Be abejo, taip atsispindi įgimtas šio žmogaus kuklumas. Mat jis autobiografijoje, spausdinamoje stambiame pačio redaguotame leidinyje „Egzodo rašytojai“, asmeniniam gyvenimui skiria labai mažai vietos, daugiau minėdamas tuos, kurie paskatino kūrybai, ir pasakodamas apie bendrą egzodo rašytojų padėtį. Žinome, kad gimė Kiršiuose, tame pačiame kaime, kaip ir Salomėja Nėris, kad taip pat lankė Vilkaviškio gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Karo metu studijas tęsė Vilniuje. 1944 m., artėjant sovietų okupacijai, kaip ir didžioji tuometinės inteligentijos dalis (skaičiuojama, kad nuo sovietinio teroro iš Lietuvos pabėgo tuomet apie 60 tūkst. žmonių), K. Bradūnas pasitraukė į Vakarus. Keletą metų išbuvo Vokietijoje, kurį laiką gyvendamas kartu su kitais pabėgėliais DP stovyklose, dirbdamas įvairius darbus, bet ir kibdamas su kitais lietuviais į kultūrinį darbą: buvo čia steigiamos lietuviškos mokyklos, kuriamos teatro trupės, muzikiniai kolektyvai. K. Bradūnas Vokietijoje išleido 3 poezijos rinkinius: “Svetimoji duona”, “Maras”, “Apeigos”. 1949-aisiais kai kurios šalys sutiko priimti pabėgėlius nuolatiniam gyvenimui.

K. Bradūnas, kaip ir dauguma, pasirinko JAV. Emigrantų duona nebuvo lengva, K. Bradūnui teko kurį laiką dirbti akmenskaldžiu ir duobkasiu. Nepaisydami iš pradžių nelengvos buities, sutelkė savo jėgas kultūriniam ir kūrybiniam darbui. Tai buvo didžiulė duoklė tėvynei Lietuvai ir svarbi misija, kurią įsipareigojo atlikti šalį palikę tikrieji Lietuvos patriotai – inteligentai. Tarp jų visad pirmose gretose buvo Kazys Bradūnas.

Pirmieji didesni K. Bradūno, kaip lituanisto, darbai apsigyvenus Amerikoje – tai antologijos „Žemė“ redagavimas, kuri su poeto įžanga įsirašė į lietuvių literatūros istoriją kaip poetinės žemininkų grupės manifestas, ir svarbaus ne tik išeivijai literatūrinio žurnalo „Literatūros lankai“ redagavimas. Reikšminga literatūrologinė veikla – tai redakciniai ir autoriniai darbai žurnaluose „Aidas“, „Draugo“ kultūrinis priedas, kritikos rinktinėse „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967“, „Lietuvių egzodo literatūra 1940-1990“. K. Bradūnas redagavo įvairias kitas poezijos rinktines: „Lietuvių poezija III t.“ (1971), jaunųjų poezijos rinktinę „Keturi“, Vytauto Mačernio rinkinį „Poezija“.

Kaip poetas, K. Bradūnas debiutavo dar mokyklos laikais, spausdindamas eilėraščius „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, studijų metais – „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“. Dar prieš emigraciją išleido rinkinius „Vilniaus varpai“ (1943), „Pėdos arimuos“ (1944). Emigracijoje išleista apie 20 jo poezijos rinkinių. Tarp labiausiai kritikų vertinamų reiktų išvardinti šiuos: „Apeigos“ (1948), „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964), „Donelaičio kapas“ (1970), „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987), jau Lietuvoje išleistus „Įaugom Nemuno upyne“ (1990), „Paberti grūdai“ (2002). Apie K. Bradūno poezijos ir veiklos pripažinimą byloja apdovanojimas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1992 m. poetas tampa Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, o 2002-aisiais Poezijos pavasario laureatu.

K. Bradūnas savo ir likimo brolių išeivių jausmus išreiškė eilėraštyje „Egzodo poetai“ („Paberti grūdai“, 53 p.).

Egzodo poetai

Egzodo poetai – kaktusai dykumoje.
Nėra drėgmės,
Aplinkui vien smėlis,
O jie auga ir žydi
Raudonais erškėčių žiedais.
Tolstančių metų
Pėdas užpila smiltys.
Tik egzodo poetai
Lieka,
Auga
Ir žydi
Skaudžiais purpuriniais žiedais.
Kai tavo ir mano širdį
Įdurs eilėraščio spyglis,
Neverkim –
Egzodo poetai – kaktusai dykumoje –
Maitinasi mūsų krauju.
Chicago, 1972 06 04

Eilėraščio autorius egzodo poetus lygina su kaktusais, kuriuos supa dykuma – pati nederlingiausia dirva poezijai. Nėra tautinės aplinkos, nėra tinkamų kultūrinių ir materialinių sąlygų, tačiau poetai atsparūs lyg kaktusai, „auga ir žydi raudonais erškėčių žiedais“. Raudona rožė simbolizuoja meilę, tačiau ši tėvynės meilė, gyvuojanti sunkiausiomis sąlygomis, išreikšta laukinio, veržlaus ir atsparaus erškėčio įvaizdžiu. Erškėčio, kuris vėliau sutapatinamas su eilėraščiu, paskirtis – įdurti spygliu į „tavo ir mano širdį“. Paskutinis eilėraščio posmas vėl pakartoja esminį palyginimą „egzodo poetai – kaktusai dykumoje“ ir lyg paaiškina, kad jie auga be drėgmės – „maitinasi mūsų krauju“.

Lietuvių egzodo poeziją literatūros istorikai skirsto į 3 kartas, kurių kiekviena turi tik sau būdingų bruožų. Antroji karta – vadinamieji žemininkai, kuriai kaip tik priklausė Bradūnas, tai poetai, išspausdinę savo eilėraščius 1951 m. JAV išleistoje antologijoje „Žemė“ (red. K. Bradūnas). Vėliau beveik tas pats kolektyvas 1952-1959 metais redagavo „Literatūros lankus“. Minėti poetai tai: Juozas Kėkštas, iš Lietuvos išvykęs 1939-aisiais, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, K. Bradūnas – 1944 m. emigrantai, ir Vytautas Mačernis, 1944 m. žuvęs nuo atsitiktinės kulkos savo gimtojoje Šarnelėje. Įžangą šiai antologijai parašė filosofas Juozas Girnius, pavadinęs šių poetų kūrybą „žmogaus prasmės žemėje poezija“. Nors poetai žemininkai – skirtingos meninės individualybės, juos daug kas sieja. Visi jie beveik vienmečiai, kaip poetai formavosi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai imta itin domėtis Vakarų kultūra. Lietuvoje dar spėjo išleisti pirmuosius rinkinius, lankyti Kauno ir Vilniaus universitetus, tačiau esminė jų kūrybos dalis, išskyrus Mačernį, jau gimė išeivijoje. Egzodas jiems – tai ne tik skausmingas namų ir tėvynės netekimas, bet taip pat egzistencinis išbandymas, kuris ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, jo likimą ir gyvenimo šioje žemėje – pasaulyje prasmę. Žemė šiems poetams – tai gimtieji namai, tėviškė, prarasta tėvynė, bet taip pat žmogaus gyvenimo vieta apskritai ir jo būties prasmė. O Bradūnui tai dar ir mistikos, ir sakralumo objektas.

Žemininkai, atsiribodami nuo neoromantikų, teigė, kad tarnauti savo pavergtai tėvynei nereiškia rašyti patriotinius eilėraščius, bet gerus eilėraščius, šitaip garsinant tėvynę.

Kazys Bradūnas iš kitų žemininkų išsiskiria visų pirma tuo, kad jis labiausiai tradiciškas šios kartos poetas. Bradūno poezija remiasi ne tiek Vakarų kultūra, kaip Nykos-Niliūno ar Nagio, kiek lietuvių tautosaka ir mitologija. Eilės grindžiamos liaudies dainos stilistika: pakartojimais, deminutyvais, paralelizmais, klausimo – atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu. Toks artimas liaudies dainai eilėraštis yra „Našlaitėlės vakaras“ („Paberti grūdai“, 31 p.).

Našlaitėlės vakaras

Ko už kalnelių aukštųjų,
Ko, saulužėle, skubi? –
Čia ant kapų pamirštųjų
Sėskim, saulele, abi.

Pasakok man, saulužėle,
Ką po kalneliais randi,
Kam ta žolelė sužėlė,
Ko taip žemelė skaudi...

Neprakalbėjo saulužė,
Tik nusileido liūdnai.
Nesušlamėjo giružė –
Atsidūsėjo kalnai...

Šiame eilėraštyje, kaip senoje liaudies dainoje, kalbamasi su saulele, kuri suprantama kaip dievybė ir kaip nuskriaustųjų, našlaičių globėja. Tokį vaidmenį saulelė atlieka daugelyje liaudies dainų: jos prašoma, kad sukrautų našlaitei kraitelį, surastų dingusią avelę... Eilėraštyje lyrinis subjektas – našlaitė kalbasi su saulele kaip su artima drauge: „Sėskim, saulele, abi“. Tačiau saulelė neguodžia našlaitės ir nepasako, ką randa kapų kalnelyje: „(...) Tik nusileido liūdnai. (...) Atsidūsėjo kalnai“. Poetas labai švelniom ir taupiom priemonėm atskleidžia tragizmo mastą. Į klausimą „Ko taip žemelė skaudi...“ atsakoma nutylėjimu, nes atsakymas per daug baisus.
Panašus savo tematika ir liaudies dainos stilistika taip pat eilėraštis „Partizanų baladė“, kurį galima rasti ne viename vadovėlyje („Paberti grūdai“, 33 p.).

Partizanų baladė

Tik suplojo rankomis tėvas,
Ir atbėgo gražūs žirgai.
– Ko neėdat žalios žolės,
Ko negeriat marių vandenio?

Ir stovi žirgai,
Nė galvų nepakelia.
– Kaip mumis ėsti žalia žolė,
Kaip mumis gerti marių vandenai –
Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.

Tik suplojo rankomis motina,
Ir atplaukė baltos gulbės.
– Ko nelesat aukso grūdų,
Ko negeriat sidabro vandens?

Ir plūkau gulbės,
Galvų nepakeldamos.
– Kaip mumis lesti aukso grūdai,
Kaip mumis gerti sidabro vanduo –
Per ežerą eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.

Ir pravirko sesuo balsu,
Ir išėjo brolių ieškoti
Kruvinu laštakiu
Į miško gilumą.

Jeigu ne pavadinimas, lyg ir turime teisę nežinoti, apie ką šis eilėraštis. Kaip liaudies dainoje sesuo eina brolių ieškoti, tautosakos motyvai: tėvas, šaukiantis žirgus, ir motina, lesinanti gulbes. Tačiau čia tautosaka ne tokia švelni – visada deminutyviniai dainų tėvelis, motinėlė pakeičiami tėvu, motina, seselė ir brolelis – seserimi ir broliu, žirgelis – žirgu, gulbelė – gulbe. Daugiausia grėsmės ir dramatizmo įveda kraujo laštakio, tekančio nuo ąžuolo į miško gilumą, įvaizdis. Miškas aiškiai rodo į Lietuvos partizanus, o apie jų tragišką likimą byloja ne tik kraujas, bet taip pat įprastų gamtos dėsnių griūtis – žirgai neėda žalios žolės ir negeria marių vandens, gulbės – nelesa aukso grūdų ir negeria sidabro vandens.

Būdingiausiomis mūsų tautai liaudies dainos priemonėmis K. Bradūnas sugeba perteikti labai įtaigiai pačius skaudžiausius Lietuvos istorijos momentus. Nors jo eilėraščiuose atvirai nedeklaruojami patriotiniai jausmai, nėra juose nei direktyvinės nuosakos, nei pranašo mostų, iš tiesų dauguma eilėraščių atlieka patriotinį vaidmenį.

Poetas, pasak V. Kubiliaus, įsitikinęs, kad poetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir „dreba dėl jos likimo“. Bradūno poezija skverbiasi į patį seniausią dar ne tautos, o genties istorijos klodą, tartum čia ieškodama dabartinio tautos likimo paaiškinimo. Poetas mūsų tautos pradžios ieško tuose laikuose, kai ledynai ir morenos dar tik formavo kraštovaizdį. Pro galingas gamtos stichijas „prasiskverbė balsas kalbos, kuri mus visus užaugino“. Į pirmąją vietą iškeliama kalba. Tai ji užaugino tautą, iškęsdama didžiausius pavojus „ant mirties ir gyvybės ribos“. Lyrinis subjektas pareiškia norą būti palaidotas Lietuvos pagoniškosios šventovės prieglobsty, pašventintoje savojoje žemėje. Žemės ir žmogaus ryšys čia abipusis: ji, priėmusi savąjį, „sapnuodama džiaugias ir verkia“.

Apie savąją gentį poetas parašęs daug eilėraščių. Lyrinis subjektas visada su ja tapatinasi, o tolima gentinė praeitis siejasi su poeto gyvenamu istoriniu laiku.