Svarbiausias tikslas – stipri Lietuva ir lietuvių tauta

Vilniaus grįžimo Lietuvai 70-osioms metinėms paminėti Lietuvos tautinis jaunimas surengė taikias eitynes sostinės gatvėmis. Vienos žinia-
sklaidos priemonės organizatorius ir dalyvius pavadino „nacionalistišku”, o kitos „patriotiškai nusiteikusiu” jaunimu. Jau vien tai rodo, kaip visuomenės informavimo priemonės labai lengvai gali vienaip ar kitaip nuteikti skaitytojus. Į politinio korektiškumo ir žurnalistų savicenzūros įsigalėjimą Lietuvoje bei galimybes reikštis turintiems kitokią negu vyraujanti nuomonę atkreipia dėmesį kai kurie politiniai apžvalgininkai, kaip antai VU filosofas prof. Vytautas Radžvila: „Visais laikais, bet kuriomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis, buvo, yra ir bus laisvai mąstančių žmonių. Klausimas tik toks – kiek šiam mąstymui yra leidžiama reikštis? Dabartinėje Lietuvoje tos sąlygos nėra palankios dėl priežasčių, apie kurias jau kalbėjome: tariamai „absoliuti“ žodžio laisvė iš tikrųjų slepia tobulai sustyguotą, nepaprastai galingą smegenų plovimo mašiną” (iš interneto portalo www.balsas.lt).

Apie patriotizmą, tautiškumą, nacionalizmą, požiūrį į kitataučius ir Lietuvos narystę ES „Aušra” klausinėjo vieną iš minėtų eitynių organizatorių – VU Kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentę Aušrą Kudirkaitę.

„Aušra”: Papasakokite apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą. Kada ir kodėl ji buvo įsteigta, kokie jos tikslai?

Aušra Kudirkaitė: Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga įkurta 2001 m. rudenį susijungus LTJS „Jaunalietuviai“, LTJO Jaunoji karta ir Jaunųjų nacionaldemokratų judėjimų aktyvistams. Tada organizacija gavo Lietuvių tautinio jaunimo lygos vardą. Kokios buvusios įkūrimo paskatos ar priežastys, galiu tik spėti, mat tada man buvo vos 12 metų. Pasirodo, po įstojimo į ES ir NATO gal pora metų Lietuvių tautinio jaunimo lygą sudarė apie 10 žmonių (draugų ratelis; o klubine tapusi organizacija merdėjo). Apie organizaciją sužinojau maždaug prieš trejetą metų. Tuomet ji pasipildė naujais nariais, kilo iš užmaršties. O kilo naujų iniciatyvių narių dėka. Lietuvių kultūros puoselėjimas, pagarba mūsų istorijai ir protėviams, patriotizmas ir meilė Tėvynei Lietuvai, tautinės bei pilietinės savimonės ugdymas – tai, kas mums, nariams, svarbiausia. LTJS – viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių jaunimo organizacijų, siekiančių išsaugoti Lietuvą tokią, kokia ji buvo ilgus šimtmečius.

Kas gali stoti į LTJS? Ir kas yra jūsų nariai – ar tik studentai, ar ir moksleiviai, ir dirbantieji?

Organizacijos nariu gali tapti bet kuris Lietuvos patriotas. O nariai tikrai labai skirtingi ir pagal amžių (jauniausiai merginai 14 metų, vyriausieji – organizacijos įkūrėjai jau įkopę į ket-virtą gyvenimo dešimtmetį), ir pagal profesiją (yra moksleivių, studentų, žurnalistų, istorikų, geodezininkų ir kt.). Bet mus visus vienija bendri patriotiniai tikslai.

Koks LTJS pagrindinis tikslas? Kokias užduotis sau keliate?

Stipri Lietuvos valstybė, stipri lietuvių tauta, stipri lietuvio asmenybė. Tad stengiamės sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą savim ir Lietuva. Kartais sakome: „Kai pusė Lietuvos jaunimo bus patriotai, tai LTJS bus įvykdžiusi pusę savo pagrindinio tikslo“.

O kas Jus atvedė į šią organizaciją, kodėl pasirinkote būtent LTJS?

Kas paskatino mane dalyvauti LTJS veikloje? Aš kartais pajuokauju – mano vardas ir gimti namai mane įpareigojo mylėti Tėvynę. Juk esu Aušra Kudirkaitė ir iš Vilkaviškio krašto. Būdama LTJS valdybos narė ir Vilniaus skyriaus vadovė pastebėjau, kad Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, turinti tikrai gražius tikslus ir siekius, šiuolaikiniam jaunimui arba nepatraukli (matyt, vertybės nesutampa), arba nežinoma. Stodama į organizaciją išsikėliau tikslą – atiduoti savo gebėjimus, visuomeninėje veikloje įgytą patirtį, na, galima sakyti, visą save, kad Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga taptų stipria patriotine jėga. Juk kartu bendrų tikslų siekti lengviau nei individualiai.

Jūs sakote: „Kai pusė Lietuvos jaunimo bus patriotai, tai LTJS bus įvykdžiusi pusę savo pagrindinio tikslo”. Kaip siekiate šio kilnaus tikslo? Kitaip tariant, ką darote, kad Lietuvos jaunimas būtų patriotai, juolab kad šiuolaikinėje Lietuvoje būti patriotu nėra madinga, o tautiškumas yra tarsi kokia atgyvena, nebent tai siejama su tautiniais drabužiais ir folkloru?

Tikra tiesa, kad tautiškumas daug kam tiesiog neįdomus arba net bijoma šio žodžio. Klausimas paprastas – ką veikia LTJS? Atsakymas: rengiame įvairius minėjimus, diskusijas, paskaitas, akcijas, kuriose prisimenamos didžiosios tautos asmenybės, istoriniai įvykiai, tradicijos ir organizacijos viduje, ir viešai. Rengiame tautiškas vasaros stovyklas (čia dėmesys skiriamas senajai lietuvių kultūrai, amatams, istorijai). Prisidedame prie gamtos tvarkymo, puoselėjimo, išsaugojimo akcijų. Lankomės kultūriškai svarbiose Lietuvos vietose. Užsiimame vidine veikla, skirta nariams – tai savišvietos valandėlės, istorinių ar patriotinių filmų peržiūros, sportas... Visko išvardinti net nesugebėčiau. Beje, apie veiklą žinių galima rasti www.tautosjaunimas.lt

Kaip vertinate Lietuvos valdžios, švietimo, kultūros sistemos, oficialių institucijų politiką, ugdant jaunimo patriotizmą? Ar jūsų organizacija, skatinanti patriotizmą tarp jaunimo, dėl kurio stokos kartais paverkšlena politikai, gauna kokį finansavimą? Ir ar LTJS priimta į Lietuvos Jaunimo Organizacijų Tarybą?

Akivaizdu, kad valstybės institucijos patriotizmui skiria per mažai dėmesio. Kiek pamenu mokyklos laikus, atrodo, jog apie tai buvo kalbama itin minimaliai – o tai tik mažas pavyzdys. Gal institucijos vadovaujasi principu, kurį kažkada išreiškė mano pažįstama: „Apie patriotizmą neverta kalbėti, jis turi būti pats savaime“. Bet jei nekalbėsime, tai vargu ar kas bežinos, kuo skirias mankurtas nuo patrioto. Ir pačias sąvokas užmirš...
Finansavimo klausimas opus. Atvirai galiu deklaruoti – pinigėlių savo veiklai nesame gavę. Kaip išgyvename? Konkretiems projektams pasitelkiame savo žinias ir gebėjimus, talentus. Viską darome patys. Stovykloms, pavyzdžiui, radome rėmėją. Gavome paramą maisto produktais. Pagrindinis mūsų lėšų šaltinis – nario mokestis.

Dėl LiJOT – jau keletą metų esame narė stebėtoja. Bendraujame ir bendradarbiaujame su draugiškomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje.

Jūsų organizacijai ir panašioms dažnai klijuojamas neigiamą atspalvį turintis „nacionalistų” vardas. Tarkim, viena iš paskutinių tautinio jaunimo organizacijų iniciatyvų – paminėti Vilniaus grįžimo Lietuvai 70-metį – Lietuvos žiniasklaidoje buvo įvardinta kaip „nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo” pasirodymas. Tai jūs esate nacionalistai ar patriotai?

Manau, kad šiandien tos sąvokos arba suplakamos į vieną, arba laisvai interpretuojamos. Todėl vėlgi drįsčiau klausti – koks sąvokų apibrėžimas? Jei nacionalizmą laikysime ideologija, kurios didžiausia vertybė yra tautos interesai, o tinkamiausia visuomenės, kurią sieja bendra kilmė, kalba, istorija bei kultūra, organizavimo forma yra suvereni tautinė valstybė (beje, tokį apibrėžimą radau žodyne), tada taip, mes nacionalistai – mylintys savo Tėvynę. Jei nacionalizmą apibrėšime kaip savos tautos išaukštinimą ir kitų niekinimą, smerkimą – tada tai jau bus nusikaltimas. O Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai Lietuva kaip mama. Juk visi vaikai žino, kad gera kiekviena mama, bet savo myli labiausiai.

Neigiamo atspalvio klijavimas rodo elementarų neišprusimą arba menkas žinias apie mūsų organizaciją.

Grįžtant prie Vilniaus grįžimo Lietuvai temos – kaip dar paminėjote šią datą? Ar tik eitynėmis, ar gal ir labiau konkrečiais darbais?

Keletas organizacijos narių Vėlinių išvakarėse nuvyko pagerbti Lietuvai nusipelniusių žmonių į Rasų kapines, buvo aplankyti J. Basanavičiaus, M.K. Čiurlionio ir Nežinomo kario kapai, Vileišių šeimos memorialas, padėtos ir uždegtos žvakelės. Tačiau nematau reikalo to viešinti. Tai mūsų visų pareiga. Galiu paminėti žinomesnes LTJS akcijas. Kasmet Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariai mini Širvintų-Giedraičių kautynes. Aplankom ir Giedraičių, Širvintų miestelių kapines, kur užtarnauto, bet per ankstyvo poilsio atgulė pirmieji mūsų šalies savanoriai. Šie mūšiai kaip tik ir vyko dėl Vilniaus ir jo krašto atgavimo.

Kai mūsų organizacijos narių bus tūkstančiai, pažadu – visi Lietuvai nusipelnusių žmonių kapai bus tvarkingi ir pelnytai pagerbiami. Dabar juk visko nesuspėjam aprėpti...

LTJS neigiamai vertina Lietuvos narystę ES. Kodėl?

Esam prieš Europos supanašėjimą, vienodumą, diktatą, kuris išstumia etninį tapatumą, senąsias tradicijas, vertybes. Ir pastebim Lietuvos politikų nuolaidžiavimą ES.

Beje, lapkričio 13 d. LTJS suorganizavo akciją, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į Europos Komisijos reikalavimą priglausti trečiųjų šalių piliečius, išlaikyti juos ir kitaip rūpintis, kai tuo tarpu mūsų pačių, čia jau gyvenančių, problemoms skiriama nepakankamai dėmesio... Daugiau informacijos www.tautosjaunimas.lt

O kaip jūsų draugai reaguoja, sužinoję, kad esate „tautinis jaunimas”?

Keletas jų prisijungė prie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, kiti tiesiog domisi, kaip sekas LTJS, bet patys nedrįsta prisijungti, palaiko konkrečias idėjas. Yra ir tokių, kurie klausia maždaug: „O tai ką jūs ten veikiat?” su užslėpta mintimi – taigi nėra ko veikti tokio pavadinimo organizacijoj. Bet priešiškumo niekada nesusilaukiau. Būdavo, kartais paklausdavo, susidomėdavo... Dabar net neklausia, žino, ką veikiu. Atrodo, pritaria, kad ir kokie skirtingi kartais būtų.

Kalbino Živilė MAKAUSKIENĖ