Jurgis Adukauskas iš Paliūnų pasakoja

Labai mėgstu skaityti kitų žmonių prisiminimus, todėl norėčiau ir pats jais pasidalinti. Mano tėvas Vincas Adukauskas, o mama Magdė Šupšinskaitė. Jos mama – Černelytė, gimusi Akatnykų dvare. Mamos tėvas jaunystėje Amerikoje užsidirbo pinigų. Sugrįžęs nusipirko tris margus žemės Būdoje ir čia įsikūrė.

Metrikuose įrašyta, kad gimiau 1930 metų sausio 1 dieną. Tėvai, tą dieną nunešę mane krikštyti, nemokėjo lenkiškai pasakyti, kuriądien gimiau. Pasakė, kad šiandien. Vargonininkas užrašė tą dieną, kurią nunešė mane krikštyti (o gimiau tai anksčiau negu sausio 1-ąją). Mano krikštatėviai Antanas Sakavičius su žmona iš Paliūnų (jie išvyko Lietuvon ir pasiliko; čia mirė ir palaidoti) tai paliudijo, ir taip liko dokumentuose.

Mūsų šeimoje iš viso buvę aštuoni vaikai: be manęs (aš buvau jauniausias iš berniukų), augo broliai Vincas (kariavo ir žuvo už Lietuvą), Jonas, Pranas ir seserys Veronika, Albina, Ona, Ieva (Veronika ir Ona gyveno Lietuvoje).

Mano senelis – Jokūbas Adukauskas iš Bubelių, o jo žmona (mano senelė) – Ona Trakelytė. Senelis Jokūbas palaidotas Paliūnų kaimo kapinaitėse. Ten amžino poilsio atgulė ir maži mirę mano broliai Juozukas ir Antanukas bei sesuo Magdutė. Anksčiau šeimos būdavo didelės ir mirdavo daug mažų vaikų. Štai mūsų iš 11 užaugo 8. O kaimynų Tumelių vis mirė ir mirė maži, kol kunigas ar koks senas žmogus patarė pastatyti kryžių ir po to gimusį vaiką pakrikštyti tokiu vardu, kokio jų giminėj nebuvę. Tai taip ir padarė. O jau buvo palaidota net 14 vaikų šios šeimos. Kai pastatė kryžių ir pakrikštijo gimusį vaiką Ignu, jis jau nemirė. Po jo gimė dar trys sveiki vaikai ir visi užaugo.

Paliūnai priklausė Krasnavo valsčiui, kur Malkinskas buvo policininkas, o Degutis – kareivis prieš karą. Jie žiūrėjo tvarkos.

Paliūnų kaime baigiau dvi klases (mokiausi lietuviškai). (1978 m. „Aušros” 1 nr. 5 psl. Juozas Maksimavičius rašė: „Prieš karą Paliūnų kaimas buvo gana kultūringas ir veiklus. Čia ilgiausiai išsilaikė lietuviška mokykla. Tuojau po karo 1918 m. Paliūnuose atidaryta 4 skyrių mokykla. Tuomet kaime gyveno 286 žmonės: lietuvių 36 šeimos ir vokiečių 22 šeimos. Vėlesniais metais mokykla veikė nepastoviai, po visokių trukdymų 1927 m. ar vėlesniais užtvirtintas mokytojas pensininkas Vaicekauskas“. – E.P.)

12 metų turėdamas, ėmiau tarnauti (mat gavau tokį raštą). Pirmiausia pas vokietį tarnavau. Mano šeimininkai Apstai (pas kuriuos tarnavau bernu) Paliūnų kaime gyveno. Šeimininkas buvo vokietis, o jo žmona – Ona Brackutė iš Paliūnų (iš Sinkevičių kolonijos). Jie turėjo du sūnus: Jareką ir Erviną. Per metus aš išmokau vokiškai, o jo vaikai lietuviškai. Pas tą vokietį dirbo bernu Juozas Sakavičius, o merga Marė Milončytė. Jie skundėsi, kad bloga tarnauti. O man tai ten labai gera buvo, gal dėl to, kad mokėjau vokiečių kalbą. Šeimoje buvusios dvi moterys: mama ir žmona, abi kalbėjo lietuviškai. Apstas buvo kilęs iš Vidugirių, palei Agurkį jo tėviškė. 1941 metais jis persikėlė iš Paliūnų į Vidugirius, suremontavo Malinauskų namus (jie lyg buvę vokiečių): kaminą nuo žemės pastatė, grindis sudėjo, krosnį naują padarė. Aš, būdamas 12 metų, padėdavau tuose darbuose. Dar dirbo brigadininkas ir vedėjas, du vokiečiai ir keli lenkai. Iš viso dirbo 10 žmonių. Ir dabar stovi ta vokiška troba. Ji anksčiau buvo dengta šiaudais, o dabar – raudona skarda. Joje vėliau gyveno Vincas Jonkaitis (ar Jonkutis).

Dirbdavau ir pas Baliūnus. Pas Baliūną dažnai lankydavosi vokiečių kareivis, kuris atsinešdavo akordeoną. Tai Juozas Baliūnas grojo, o teta Julė ir Emilė (gražios mergos buvo) šokdavo.

Paskui tarnavau pas Milončius, tai gavau šešis maišus bulvių. Ir mama galėjo linų prisirauti, kiek norėjo. Vėliau pas Stoskeliūnus tarnavau bernu, tai gavau 6 metrus rugių ir avį. Čia buvo labai gerai. Pas juos dar dirbo piemenė Ona Drūtytė iš Navinykų. Šeimininkė Magdė (Kasperavičiūtė) su dukra Ona ir sūnum Antanu gražiai dainuodavo. Prisimenu tokius žodžius:

„Štai pavasaris išaušo,

Aukštai gieda vieversys.

Aš, Lietuvos bernužėlis,

Būsiu vokiečių karys”.

Apie 1943 metus mama man leido ūkininkauti namuose.

Paliūnų kaimas buvo didelis. Visi kaimynai ir mūsų šeima nemokėjom lenkų kalbos. Per karą lietuvių liko tik trys šeimos (tiksliau – dvi ir pusė), nes kitos repatrijavo Lietuvon. Liko Paliūnuose Baliūnai, Kaleinykai ir mūsų pusė šeimos. Mat 1941 m. pavasarį trys mano broliai išvažiavo į Lietuvą. Jonas devynis mėnesius tarnavo vokiečių kariuomenėje, važinėjo šarvuotu traukiniu. Neištarnavo viso reikalaujamo laiko, grįžo bijodamas rusų. O brolis Pranas gavo šaukimą stoti į sovietų armiją. Negalėjo šito išvengti, todėl rusų kariuomenėje buvo. Tik vienas brolis gavo šaukimą stoti į rusų kariuomenę. Kitas brolis Vincas išėjo į partizanus. (Vincas ir aš turėjom pavardę Adukovski, likusieji šeimos nariai – Aduchovski, o Lietuvoje – Adukaitis.) Kažkada brolis Vincas pasakojęs, kad vieną naktį partizanai buvo padėję 700 minų, tik 70 iš jų nesprogo. Vokiečių kareivis, pamatęs po geležinkelio bėgiais pakištą miną, norėjo ją išimti, bet girioj partizanai patraukė už vielos, ir sprogusi mina nutraukė vokiečiui ranką. Partizanai minavo geležinkelio bėgius ir kt.

Partizanai (tarp jų ir mano brolis) Lietuvą mylėjo labiau už viską, už gyvenimą, už gyvybę. Jie stodavo į generolo Plechavičiaus vietinę rinktinę, kurios tikslas buvo kovoti su artėjančiais bolševikais. Mano broliai, kaip ir aš, buvo aukšti, stiprūs vyrai. Jie kovojo su enkavedistais.

Kai mirė tėvas, reikėjo lentų karstui. Nuėjau pas Milončius, kur buvau tarnavęs, bet jie neturėjo, tai paskui pas Stoskeliūną. Čia gavau šešias lentas. Karstą sukalė Kaleinykas. Taip ir palaidojom tėvą. Visi tais laikais panašiai darė karstus.

Tėvas mirė 1946 metų Kūčių dieną. Tais pačiais metais prie Žuvinto ežero žuvo vyriausias mano brolis Vincas Adukaitis, gimęs 1914 m., lietuvių partizanas (tėvynės gynėjas), išėjęs į Kalniškės miškus. Jis palaidotas Simne, grupiniame kape su 54 kariais. Šalia atsirado kitas grupinis kapas – 54 savanorių. Šie kapai buvo ne kapinėse, o už jų tvoros. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, partizanų palaikai perkelti į kapines ir pastatytas paminklas su žuvusiųjų pavardėmis. Tarp jų yra ir mano brolio Vinco Adukaičio pavardė. Su džiaugsmu širdyje (dėl to, kad brolis žuvo garbingai ir ilsisi gražiai aptvarkytame kape) per Vėlines važiuojame su dukros šeima uždegti ant to kapo žvakelę. Pernai nustebino ant kapo paliktos duonos riekelės. Supratome, kad taip elgiamasi senu lietuvių papročiu, kai buvo dalijamasi duona su vėlėmis.

Kitas brolis, grįžęs iš kariuomenės, užsimanė vesti, o merginos neturėjo, tai aš jam pažadėjau surast. Pažinojau tokią vieną. Nuėjau pas Zdanius, kur buvo mergina, vardu Mikasė. Paklausiau, ar neitų už mano brolio. Ji, ilgai negalvodama, sako: “Kodėl ne?” Tada aš parėjęs namo sakau: “Renkis, brolau, einam”. Užsimovė brolis gražesnes kelnes. Nors mergina buvo vyresnė už mano brolį, bet sutiko už jo tekėti, ir po 3 mėnesių jie susituokė. Išėjo, kad aš juos supiršau.

Paskui išėjau į kariuomenę. Kai grįžau, brolis pasakė, kad mišką ir mano dalį atidavė seseriai Ievai Kalinauskienei, o sau pasiliko savą žemę. “Jei nori, – sako, – tai gyvenk čia”. Tai sakau: “Leisk nors priemenėj nakvot”. Kaip toj pasakoj.

Drabužių trūko, bet išmokau siūti, gerai dirbti. Tai pas brolį padirbdavau, tai pas svainį. Dar pas Jurgį Goberį šėriau arklius. Ir taip pragyvendavau.

Paliūnuose 1949 metais buvę apie 20 hektarų pūdymo. Kai 1950 m. susikūrė Paliūnų kolūkis (jam priklausė nesugrįžusių iš Lietuvos į savus ūkius žmonių žemė), aš po metų jame įsidarbinau, nes pas brolį jau ir priemenėje neliko man vietos. Kolūky gerai dirbau ir užsidirbau, nes ir arklius šėriau, ir sargas buvau. Paskui labai reikėjo traktorininko, tai 1953 m. baigiau kursus ir važinėjau 35 arklio jėgų buldozeriu. Kolūkio vadovybė įkūrė biurą tuščioje Ališauskų troboje. Suartose dirvose sėta linus, javus, auginta karvės, veršiai. Kolūkio ūkiniai pastatai buvo statomi ant plyno kalno. Pastatyti ir du gyvenamieji namai darbininkams. Vienam tilpo dvi šeimos. Tik vėliau pastatytas namas 30-čiai šeimų.

Lengviau pasidarė, kai 1958 m. atsirado kombainai. Jau nereikėjo krauti javų į kauges ir kulti. Anksti kolūky įvesta elektra, gerai veikė svetainė, buvęs televizorius, kas kiek laiko buvo atvežami ir rodomi filmai. Kolūkis veikė iki 1990 metų. Čia buvo geros sąlygos dirbti ir gyventi. Kolūkiečiai turėjome daug lengvatų: gaudavom apavą, aprangą, maisto korteles, vasarą per darbymetį vaikams prižiūrėti buvo skiriama auklė (licėjaus mokinė). Vaikams rengta stovyklas, vaikams ir darbininkams – ekskursijas.

Kaime buvau laikomas drūčiausiu bernu. Kai jaunas buvau, tai gerai šokau ir dainavau, nes daug dainų išmokau iš savo mamos.

Pokariu reikėjo dirbti Lenkijos labui. Jaunimą ėmė į organizaciją “SP” (“Tarnyba Lenkijai”). Kas mėnesį kiekvienas turėjo dirbti 14 dienų. Ten susipažinau su būsima žmona Jadvyga Bochenskaite iš Bubelių kaimo.

Jurgio ir Jadvygos Adukauskų šeimoje užaugo šeši vaikai. Sūnus Antanas ir dukra Cilė kiek laiko giedojo Žagarių bažnyčioje. Jie moka daug dainų, dainuoja, vaidina su Seinų saviveiklininkais.

Ačiū Jurgiui Adukauskui už pasakojimus. Linkiu sveikatos.

Eugenija PAKUTKIENĖ