Moteris, išgelbėjusi Lietuvos nepriklausomybę

 2009 m. gruodžio 10 d. negausus Lietuvos šviesuomenės būrelis pagerbė moterį, kuri išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę. Tai Marcelė Kubiliūtė – vienintelė moteris, apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais: 1928 m. 2 rūšies Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinu; 1928 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu; 1938 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinu; 1930 m. Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu.

1999-aisiais Lietuvos istorijos institutas Marcelės Kubiliūtės gimimo 100-osioms metinėms išleido atsiminimų knygą „Dek, širdie, ant amžino aukuro...“.

Kaip sakė LKMA narys profesorius Antanas Tyla – Šiaurės Lietuva ir Suvalkija davė Lietuvai daug žymių politinių ir kultūrinių veikėjų. Viena iš jų – Marcelė Kubiliūtė, kuri sovietmečiu buvo išvaryta iš tautos atminties, o ir šiandien apie jos nuopelnus Lietuvai ne taip plačiai žinoma.

Marcelė kilusi iš Šiaurės Lietuvos, Tilindžių kaimo. Jos gyvenimo vertybių pasirinkimui didelės įtakos turėjo brolis Juozas – visuomenės veikėjas, taip pat pirmieji mokytojai kunigas Jonas Katelė ir knygnešys Juozas Otonas Širvydas. Nuo 1912 m. Marcelė dirbo laikraščio „Viltis“ redakcijoje Vilniuje, baigė dviklasę lietuvių mokyklą, lankė „Saulės“ kursus. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su evakuojamomis mokyklomis atsidūrė Voroneže. Sergančią brolis Juozas parsivežė į Petrapilį, kur baigė gimnaziją ir buhalterijos kursus. Marcelė įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvių partijų suvažiavime, kuriame svarstyta Lietuvos politinė ateitis.

1918 m. spalio 30 d. su pabėgėlių ešelonu grįžo į Vilnių. Čia Marcelė įsteigė pradžios mokyklą, kur lietuvių darbininkų vaikai mokėsi nemokamai.

Kaip pažymėjo prof. Antanas Tyla, tuo metu Rytų Lietuva, o kartu ir Vilniuje gyvenusi Marcelė išgyveno kelias jaunos Lietuvos valstybės priešų invazijas. Vengdama lenkų okupacinės valdžios persekiojimo ir norėdama dirbti savo valstybei, Marcelė 1922 10 27 d. slapta perėjo ties Salaku demarkacinę liniją ir nuvyko į Kauną. Pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje.

Didžiausias darbas, kurį ji, karo žvalgė, atliko būdama lenkų okupuotame Vilniuje, buvo POW maišto likvidavimas. Trokšdami užimti Lietuvą, lenkai nesitenkino vien savo kariuomenės užgrobimais, bet pradėjo ruošti sąmokslą pačioje Lietuvoje. Kaip pažymėjo plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, tarptautiniu mastu buvo skleidžiamas šmeižtas ir klaidinanti informacija, kad Lietuvos vyriausybė yra vokiečių statytinė. Buvo sudaryta Lenkų generalinio štabo karininkų iš Vilniaus vadovaujama POW (Polska Organizacja Wojskowa – Lenkų karinė organizacija). Ji šnipinėjo, sekė Lietuvos karines pajėgas, krašto politinę padėtį bei nuotaikas. Nemažai organizacijos narių buvo įsiskverbę į Lietuvos karininkų gretas, taip pat jų buvo Krašto apsaugos, Susisiekimo ministerijose, Lietuvos geležinkelių padaliniuose, vietos valdžios struktūrose. POW delegatūros veikė daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių; vien Kauno apygarda buvo padalinta į trylika sričių, o POW Kauno apygardos viršininkas buvo kariuomenės sandėlininkas, kuris – kaip galima manyti – būtų plačiai atvėręs sandėlius lenkų kariuomenei.

1919 m. rugpjūčio 28-29 naktį POW rengė sukilimą Kaune. Tikėtasi nors kelioms valandoms paimti valdžią į savo rankas ir sudaryti ministrų kabinetą. Pasak plk. ltn. dr. Gintauto Surgailio, galima daryti prielaidą, kad ministru pirmininku būtų buvęs paskirtas Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, kuris esą buvo palankus lenkams ir pats deklaravo esąs lenkų kilmės. Vėliau turėjo ateiti Lenkijos kariuomenė. Norėta visam pasauliui paskelbti, kad sukilusi Lietuva nuvertė vokiečių pastatytą Tarybų valdžią ir, norėdama likti laisva, jungėsi prie Lenkijos (kurios tikslas buvo aneksuoti Lietuvos valstybę).

Marcė Kubiliūtė padėjo išaiškinti šį lenkų sąmokslą. Padedant jaunam dvarininkui Petrui Vrubliauskui (kuris, beje, vėliau perėjo į lenkų pusę), buvo išimti iš POW štabo seifo svarbūs dokumentai, tarp jų ir šifrai, kurie padėjo išaiškinti rengiamą sukilimą. Kilus sukilimui būtų sužlugdyta Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvos saugumo tarnybos sukilimo naktį padarė kratą POW centre Kaune. Rastas organizacijos archyvas su narių sąrašais, šnipinėjimo ir kiti dokumentai.
1920 m. gruodžio 11-24 d. kariuomenės teisme buvo nuteista 117 POW narių.

Okupantai Marcelę sekė, jos ieškojo. Ji pakeitė savo vardą ir pavardę – tapo Elžbieta Banevičiūte, ir dar dvejus metus gyveno Vilniuje.

Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje prie Kirdeikių ar Merkinės vykdavo prie demarkacinės linijos ir perduodavo pinigus lietuvių atstovams. Tai buvo pavojingas ir sunkus darbas.

Nelengvas buvo Marcelės Kubiliūtės gyvenimas ir  sovietų okupacijos metais. 1944 08 17 naktį enkavedistai suėmė ją ir vilkinčią tik naktiniais marškiniais nuvežė į KGB būstinę. Prasidėjo daugiau kaip 5 metus trukęs sovietinių represijų laikotarpis. 9 mėn. ji išbuvo KGB rūsiuose, nuolatos tardoma, kęsdama badą. Paskui perkelta į Lukiškių kalėjimą. 1946 m. liepos 7 d. TSRS NKVD ypatingasis pasitarimas už antitarybinę veiklą nutarė Marcelę 5 m. ištremti į Sibirą, į Tiumenės sritį. Iš ten buvo išvežta į Akmolinsko sritį. Tremtyje ji susižalojo.

1949 m. rugpjūčio 22 d. pasibaigus tremties laikui, rugsėjo 30 d. Marcelė išvyko į Lietuvą, į gimtąjį Tilindžių kaimą. Geri žmonės ją sutiko nuoširdžiai, įdarbino Kauno muziejuje, priglaudė rašytojo Jono Biliūno našlė. Tačiau darbe išsilaikyti buvo nelengva. Paskui per pažįstamus
1950 m. gruodžio 2 d. ji įsidarbino Tauragėje Kelių ruožo sąskaitininke. Pasitiko ją ir MGB bei KGB su savo agentų tinklu, nenuleido nuo jos akių, sekė, pynė pinkles, siuntė agentus tikrinti jos nuostatas, ryšius su lietuvių inteligentija. 1956 m. Marcelė grįžo į Vilnių. Dirbo Vaikų ligoninėje. Rėmė tremtinius ir politinius kalinius.

Jos turiningą gyvenimą pakirto sunki liga. Marcelė Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d. netoli Vilniaus, Vyžulionių TBC (džiovos) sanatorijoje. Ji norėjo būti palaidota Rasų kapinėse šalia Lietuvos savanorių. Geri ir jai ištikimi bičiuliai šį norą įvykdė. Į karstą įdėjo ir jos Vyčio Kryžių. Marcelė Kubiliūtė ilsisi netoli Lietuvos karių, kuriuos pati su drauge Elžbieta Matulionyte 1920 m. laidojo.

Prisiminimais apie Marcelę Kubiliūtę pasidalijo Lietuvos generolo Kazimiero Ladygos dukra Jonė Ladygaitė-Ardžiūnienė. Marcelę Kubiliūtę ji sutiko jau vokiečių okupacijos laikais savo tėvų namuose. „Tai moteris, kuri laidojo Lietuvos savanorius”, – apie Marcelę sakė Jonės Ladygaitės-Ardžiūnienės motina, ir ragino savo dukrą kartu su klasės draugais globoti Lietuvos savanorių kapus.

Istorijos dr. Nastė Kairiūkštytė sakė, kad dabar Lietuvoje toks metas, kai užmirštami anų laikų didvyriai. Mokslininkė, kalbėdama apie įvairius lenkų ir lietuvių santykių tarpsnius, apgailestavo, kad mūsų tauta labai pasiduoda okupantų įtakai ir „dėl gardesnio duonos kąsnio” lengvai išsižada savo kalbos, kultūros, o moderniais save laikantys istorikai priima okupantų primestą istorijos vertinimą.

 Živilė MAKAUSKIENĖ