Žuvo vardan Lietuvos

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“  2009 m. 23 nr.)

Pranas Grigutis iš Kampuočių yra vienas nedaugelio mūsų krašto žmonių, kurie gerai prisimena J. Krikščiūną ir V. Prabulį bei tragiškus anų dienų įvykius. 1948 m. gruodžio 23 d. jis, vedęs vieną žymiausių mūsų krašto partizanų ryšininkių Veroniką Judickaitę ir apsigyvenęs žmonos ūkyje Budziske, atsidūrė pačiame partizaninio judėjimo sūkuryje.

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas kalbėdavo, kad jie šiame krašte ilgai neužsibūsią ir pasitaikius progai trauksią į Vakarus.

– Mes tuoj išeisime, – kalbėjo Rimvydas. – Kur? Nesvarbu. Kai reikės, jus surasime, bet jums mūsų ieškoti negalima. Dar svarbiausias reikalas – Broniui sutvarkyti pasui nuotrauką.

J. Krikščiūnas, V. Prabulis ir A. Kvedaravičius nuotraukas turėjo, reikėjo nufotografuoti Bronių Saveikį. Bet kaip? Fotografo į bunkerį neatvesi, o Bronius į fotoateljė nenueis. Pranas prasitarė, kad Peleliuose gyvena Pečiulienė, kurios vyras turėjo fotoaparatą. Pečiulis buvo didelis lietuvių patriotas, už veiklą Lietuvai lenkų nuteistas mirčiai (vėliau bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos). Užėję vokiečiai jį paleido, bet kalėjime prarado sveikatą ir greitai mirė. Jo žmona taip pat ne vienam partizanui padėjusi. Ji, be abejo, turi vyro fotoaparatą, tik ar sutiks? Pečiulienė, išgirdusi reikalą, išsigandusi tarė:

– Gink Dieve, negaliu, vaikai liks našlaičiai. Tegul jie neina nei pas mane, nei pro mane.

– Ne, tai ne, – tariasi Pranas su Veronika, – nieko nepadarysi, reikia ieškoti kitų būdų.

Aleksandraukoje ar Mikalajaukoje gyveno toks Burba. Lenkas, bet jo vyresnysis sūnus geriau kalbėjo lietuviškai nei kuris nors kaimietis.

– Pasakysim, – svarsto jie, – kad gavome nuo giminių iš Amerikos laišką, kad mes negalime ten vykti, o jie pas mus, tai norim jiems šeimos nuotrauką nusiųsti.

Šįkart Veronikos misija pasirodo sėkminga. Burba sutinka padaryti nuotrauką. B. Saveikis išeina iš slėptuvės, nusiskuta, nusiprausia, apsirengia Prano kostiumu. Jei ne baltas jo veidas, būtų atrodęs visai kaip namiškis. Burba, kaip žadėjo, po kelių dienų atvažiuoja dviračiu. Padaro Judickams ir Grigučiams nuotraukas. Kai ketina vykti atgal, Pranas jį užkalbina:

– Gal padarytute pasui nuotrauką, čia vienas mano giminaitis iš Žvikelių nori.

– Kodėl ne. Duokit paklodę.

Veronika neša baltą paklodę ir kabina ant sienos. Bronius Saveikis nėra dzūkas, bet dzūkiškai porina su fotografu kaip tikras žvikeliokas.

Namiškiai laukia dieną, kitą, bet fotografo bei nuotraukų kaip nėra, taip nėra. Jau pradeda nerimauti, kai trečią dieną atvažiuoja Burba dviračiu ir atveža nuotraukas.

„Švarius“ pasus partizanams parūpino Punsko Janušauskas (Natalijos Briliūtės-Janušauskienės vyras), senas Antano Kvedaravičiaus pažįstamas. Reikėjo lenkiško paso, kurio pavyzdžiu miško broliai padirbtų kitus dokumentus. Prašyta ryšininkų. Nesutinka P. Remindavičius, net ištikimiausios – Teklė Pauliukonytė ir Veronika Judickaitė (Prano žmona) dokumentų nenori duoti. Pokariu pasienio gyventojai be paso negali net už kampo pajudėti. Pranas partizanams atsakyti nesugeba. Toks jau jo būdas. Galvoja: jei paso prireiks, pasakys, kad buvo turguje Suvalkuose ir pametė ar kas nors jį ištraukė. Manė – atsiras, todėl valdžiai nepranešė.

Po savaitės partizanai Pranui pasą grąžina. Parodo jam ir tuos padirbtus. Jie tokie patys kaip jo: ir rašalas, ir parašas, ir antspaudai tokie patys. Neatskirsi, kad netikri.

Reikia rasti žmogų, kuris partizanus palydėtų į Suvalkų traukinių stotį. Miško broliams talkinti sutinka Natalija Briliūtė-Janušauskienė. Partizanai nori, kad ji vestų šoniniais keliais, ne plentu, bet Natalė bijo paklysti ir siūlo keliauti geležinkelio bėgiais. Ties Suvalkais jie susiduria su geležinkelio sargyba. Po susišaudymo Rimvydas nusprendžia grįžti atgal ir su V. Prabuliu Šlynakiemyje išsikasa bunkerį.

Norėdami išvengti suėmimo, Pranas ir Veronika Grigučiai keliasi į Šilainę ir apsigyvena ūkely, kuris yra atokiau nuo pagrindinių kelių. Čia likimas vėl juos suveda su miško broliais.

1949 m. gruodžio 14-osios vakarą pas juos ateina seni pažįstami Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis.

– Tik sutemo, o jie jau čia, – svarsto Veronika ir Pranas Grigučiai, – vadinasi, jie ne per toli turi slėptuvę.

Nuveda juos į sandėliuką be langų. Užžiebia žvakę. Vytautas atsisėdęs apsiverkia ir tokiu graudžiu balsu prabyla:

– Gelbėkit! Pranai, gelbėk mus!

– Bet kaip, kokiu būdu?

– Leisk mums išsikasti kluone bunkerį.

– Jei norit, kaskit.

Rimvydas su bendražygiu skubiai išeina laukan. Grigučiai neseka jiems iš paskos. Jie net nenori žinoti, kur tas bunkeris bus.

Grigučių ūkelis nedidelis, pastatai menki. Viename kluono gale, šalinėje, pašarai, kitame – gyvuliai. Nedaug jų tėra: karvė, arklys, kelios avys. Kasdien reikėdavę mėžti, tad už kluono gulėjo nemaža mėšlo krūva.

Per vieną naktį miško broliai perverčia mėšlą, iškasa duobę, sudeda lubas, sienas apramsto lentomis. Švintant mėšlą sumeta ant bunkerio. Viską sutvarko. Pranas nemiega visą naktį. Kai rytą nueina pažiūrėti – nėra nė ženklo, kad kas čia rausėsi.

– Turime jau eiti, – spausdamas ranką atsistojo Vytautas Prabulis. – Reikės dar padirbti dureles... Žiema eina. Kai nukris sniegas, įėjimą reikės padaryti per kluoną. Viską pabaigsim vakarop, kai sugrįšim.

– Mes tikrai neilgam. Kai galėsim, trauksim į Vakarus. Kad tik būtų mums duota kelis mėnesius peržiemoti, – lyg norėdamas Praną nuraminti atsiliepė Rimvydas.

***

Ruduo buvo ilgas ir gražus, todėl laukuose ilgai ganėsi gyvuliai. Žmonės buvo pripratę matyti Juozą Jakimavičių einantį melžti karvių, semiantį vandenį iš šaltinio pamiškėje. Niekas nekreipdavo dėmesio, niekas nieko neįtarė. Davus sutartą ženklą Vytas Prabulis ir Jurgis Krikščiūnas ateidavo į pamiškę. Ten ir susitikdavo. Arti bunkerio jis vengdavo eiti. Kai kasė bunkerį, jie taip pat nieko jam nesakė. Žinojo, kad slėptuvė yra, bet daugiau žinoti nenorėjo, kad reikalui esant galėtų išsiginti.

Jurgis Krikščiūnas buvo aukštas ir lieknas, trumparegis, todėl nešiodavęs akinius. Jis, kaip tikina Juozas Jakimavičius, nuolatos mankštindavo ranką, sužeistą paskutinio veržimosi per sieną metu. (Turbūt buvo pažeistas nervas.) Dienomis Rimvydas sėdėdavo bunkeryje, sutemus išeidavo „išlyginti kojų“. J. Jakimavičius, grįždamas nuo karvių, užsukdavo į sutartą vietą. Rimvydas pasakodavo apie partizanų vargus, apgailestaudavo, kad pasipriešinimo judėjimas silpsta, siautėja saugumas, plinta išdavystės.

Gruodžio 14 dienos pabaigoje
J. Jakimavičius užkalbino Rimvydą:

– Kažkas čia negero vyksta. Naktimis slampinėja nežinomi žmonės. Šunys iki paryčių loja. Vyrai, ką jūs apie tai manote?

Rimvydas kaip įmanydamas stengėsi nuraminti pašnekovą.

– Mes tuoj pereisim į kitą vietą. Dar šiandien pernakvosim, o jau rytoj čia mūsų nebus.

Juozas Jakimavičius nieko daugiau nesiteiravo. Ne jo reikalas. Kuo mažiau žinos, tuo lengviau bus tardymo metu.

***

Tąnakt Petronėlė Savickaitė-Valinčienė¹ akių nesudėjo. Pernakt verkė sirguliuojantis kūdikis, kankino mintys. Štai jiedu su vyru jau keletą metų pas Šlynakiemio Agurkius. Agurkienė – jos sesuo, o Agurkis vyro dėdė. Būdama trylikos metų, neteko mamos. Su broliais ir seserim gyveno pas tetą. Kai subrendo, sesuo Anelė supiršo ją su Alfonsu Valinčiumi. Susituokti nespėjo, nes vokiečiai priverstinai iškeldino juos į Lietuvą. Pasiėmė arklius, vežimą, drabužių. Ten prasibastė karo metus. Su Alfonsu susituokė Šakiuose ir ankstyvą 1946 m. pavasarį grįžo į Šlynakiemį.

Mockavos Prabuliai – artimi jų, Savickų, giminės, o Vytautas jos pusbrolis. “Kur dabar jis, vargšelis, – galvoja Petronėlė. – Kur slapstosi su savo bendražygiu Rimvydu? Iš pradžių jis užsukdavo retkarčiais – pavalgyti arba pasiimti maisto. Turėjo gyventi kažkur toliau. Dabar ateina kasdien. Jis toks jaunas. Kai mūvi seną, nudėvėtą kepurę lepiu į užpakalį, atrodo kaip piemuo...”

Petronėlė bando įveikti nemigą, bet galvą užlieja nauja minčių banga. Ir vėl mato juos, jų kluone bunkerį kasančius. „Žiūrėk, vyras man neprasitarė. Gal nereikėjo jiems tąsyk išrėžti: „Vyrai, nekaskit mums čia kapų“. Turbūt įsižeidė. Jiedu susižvalgė. Vytukas trenkė kastuvą ir šūktelėjo: „Jeigu jau šita boba žino, tai visi žinos“. Duobės nebaigė kasti, o vietą išlygino... Darosi vis nesaugiau. Antai moteris pasakojo, kad rytą eidama į Anavo stotį matė šviesą Jakimavičių pušynėlyje. „Tau pasivaideno“, – atsakiau jai. Bet ar patikėjo?“

Ji anksčiau turės keltis. Reikės pusryčius virti, apžiūrėti gyvulius, vyras eis miško kirsti.

Petronėlė, išvirusi pusryčius ir vyrą išleidusi į mišką, vėl bando nusnūsti. „Vytautas ateina kasdien, – kamuoja mintys, – vadinasi, jis slapstosi netoli. Jis vienąkart man sako: „Petrone, iškepk daugiau bobos, tai bus ir mums“.

Jis taip mėgdavo šviežią duoną... Buvome susitarę: jei namuose yra kas nors svetimas, jiems negalima ateiti į trobą. Tada duoną jiems palikdavau pašiūrėje. Duodavom jiems ir lašinių, ir daržovių, parūpinau denatūrato, kurio taip sunku gauti. Išprašiau jo iš Romano, aiškindama, kad man reikia pašildyti kūdikiui pieno... Mūsų namas saugus, vienos durys į kiemą, kitos į lauką, kur daug krūmų ir medžių. Nesunku pabėgti. Antai kai Vytautukas buvo pas mus, į kiemą įžengė milicininkas. Aš nušalau, bet Vytas tik užsimovė kepurę lepiu į užpakalį ir ramiai išėjo per prieangį. Stabtelėjo dar prie gyvulių. Jurgis Krikščiūnas visai kitoks. Jis toks rimtas. Vakar priėjęs prie mano dukrytės užklausė manęs:

– Pilietis ar pilietė?

– Pilietė.

– Dieve, laimink ją, tegul auga ir sulaukia geresnių negu dabartiniai laikų.“

Petronėlės mintis nutraukia durų girgždėjimas. Į vidų įžengia jos vyras Alfonsas. Žmona aiktelėja:

– Tik išėjai ir grįžti?

– Pažiūrėk pro langą, kas darosi.

Laukuose pilna kareivių. Sugulę apkasuose, su šalmais, automatus atgręžę į Jakimavičių pušynėlį. Prie jų sodybos kareivių kaip amaro.

– Toliau stovi sunkvežimiai, – rodo į langą Alfonsas. – Yra ir greitoji pagalba.

Agurkis tyli. Sigitas Valinčius atsineša karties galą ir atsisėdęs prie krosnies iškošia:

– Padarysiu kirvakotį.

Dar bando apsimesti, kad nieko baisaus neįvyko, tik pabalęs lyg drobė jo veidas byloja, kad yra kitaip. Pasigirsta šūviai. Į namus įlekia kareivis. Vyrams liepia imti įrankius ir sekti paskui jį. Vienas ima kanabėką mėšlui krėsti, kitas šakes ir eina, kur jiems nurodyta, tiesiai į Jakimavičių pušynėlį.

Po valandos Alfonsas grįžta namo, mat kareiviai jam liepia atvykti su pastote. Valinčių pastotė prasta, drangos pairusios. Alfonsas, kareivių lydimas, kinko porą arklių, krauna šiaudų ir nudarda prie pušynėlio. Petronėlė apie tai, kas ten įvyko, sužino vakarėjant. Vakarą sugrįžęs Alfonsas pasakoja:

– Kai nuvykome, jau buvo Drūčių, Černelių bei kiti Šlynakiemio vyrai. Mums buvo liepta lupti bunkerį. Kai jį atidarėme, pakilo garas. Prabulis gulėjo negyvas. Šovė į burną. Rimvydas ant krūtinės nusvirusioje rankoje laikė brauningą ir sunkiai alsavo. Tada į slėptuvę įšoko gydytojas. Bandė jį reanimuoti. Po to greitoji pagalba jį išvežė į Suvalkus. Prabulį vyrai iškėlė ir paguldė ant žemės. Bunkeryje rado mūsų lentas, kibirą, kirvį, kastuvą ir nepradėtą duoną... Tik, Petrute, nebijok, ne mūsų, bet keptą skardoje, stačiakampio formos. Kareiviai įsakė ją padėti šalia Prabulio lavono. Žinai, jie tą duoną pamiršo, ir aš ją parsivežiau. Ką mums, Petrute, su ja daryti?

– Žinai, gal atiduokim šunims.

Jų ūkyje buvo karo metu gyvenusio vokiečio palikti du dideli pikti šunys. Petronėlė buku strypu suraižė duoną į gabalėlius ir išbarstė po kiemą. Atseit šunys duoną sudraskė. Kai sugrįžo, Alfonsas tarė verkdamas:

– Vytauto lavoną liepė išversti Šipliškėse prie vieno namo sienos. Žinai, kaip man sunku buvo jį šitaip palikti pasieny... Sigitą areštavo ir išvežė į Suvalkus.

***

Jakimavičiai pašaro gyvuliams tais metais surinko daug ir ne viskas tilpo kluone. Už pastatų buvo sukrauti dobilų kūgiai. Šiek tiek po šešių Juozas Jakimavičius išėjo šerti arklių. Laukuose vyko kažkas neįprasto. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriam slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Jam kelią pastojo lenkų kareivis.

– Stój! Pójdziesz ze mną (Stok! Eisi su manim), – iškošė jis pro dantis.

Du kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai ir vienas iš paskos varė jį tiesiai ant bunkerio. Jie mat baiminosi, kad bunkeris užminuotas. Suimtasis bandė priešintis, bet kuris iš kareivių vožė šautuvo buože per pečius.

– Ty będziesz zdychać, nie my (Tu gaiši, ne mes).

Padangę vėl sudrebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Iš slėptuvės nuaidėjo keli šūviai. Po to įsiviešpatavo ilga ir slogi tyla. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį.

– Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, – pasakoja Juozas Jakimavičius. – Rankoje laikė „Parabellum“. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo 4 vienetai ginklų, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio vyrai virdavo valgyti. Ant sienos kabojo Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Tai visas partizanų turtas. Bunkerio viduje stovėjo staliukas, tiesiog platesnė lenta, prie kurio Rimvydas rašydavo Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją. Sienos buvo išklotos lentomis, o grindys medinės. Visur švaru ir sausa, nors vietos nedaug.

Kareiviai tarpusavyje šnekučiavosi, kad jie kaip gyvi būtų šios vietos neradę, jei ne užverbuotas agentas ir tai, kad iš atidarytos bunkerio angos skleidėsi dūmelis. (Mat vyrai po darbingos nakties Šilainėje virė pusryčius.) Kareiviai jau kelis kartus šukavę Trakelio miškelį, bet nieko neradę. Partizanų bunkeris buvo meistriškai įrengtas ir gerai užmaskuotas. Dėžutėje pasodintas medelis. Jį išėmus, atsidarydavo bunkerio anga.

Kai kareiviai atvarė Valinčių, Drūtį ir Černelį, bunkeris jau buvo dalinai nuardytas. Sunkiai alsuojantį Rimvydą išnešė saugumiečiai, o Vytauto Prabulio kūną liepė išnešti Jakimavičiui ir Černeliui. Netrukus atvyko ir Valinčius su pastote. Vytauto Prabulio lavoną saugumiečiai liepė paguldyti ant vežimo ir pridengti šiaudais, o suimtuosius pasodino šalia žuvusiojo ir liepė važiuoti į Šipliškes, kur buvo operacijos štabas. Kaip tikina Juozas Jakimavičius, nuo girininkijos plento pašonėje tęsėsi dvidešimt šešių kareiviškų sunkvežimių virtinė. Šiai operacijai vykdyti lenkai skyrė milžiniškas pajėgas.

Bunkeryje saugumiečiai aptiko du duonos kepalus. Juozas Jakimavičius yra įsitikinęs, kad tai tuometinio Šlynakiemio kaimo seniūno lenko Kurnicko ant ajerų kepta duona. Po kelerių metų seniūnas prisipažinęs jam, kad dėl to patyręs baimės. (Šis ir tolesnis J. Jakimavičiaus pasakojimas nesutampa su tuo, ką žinome iš Petronėlės Valinčienės.)

– Mus išlaipino Šipliškėse, – tęsia Juozas Jakimavičius. – Kai sargybinis dėl speigo pasislėpė už kertės, aš duoną įmečiau į išvietę. Po dviejų dienų saugumiečiai teiravosi, kur dingo duona. Aš jiems atsakiau: „Nežinau. Kareiviai padėjo, kareiviai paėmė“.

Pagal duonos kepimo būdą buvo galima susekti, kas padėdavo partizanams. Žmonės tais laikais duoną kepė įvairiai: vieni ant ajerų, kiti skardoje, dar kiti ant grūdų. Vienų ji buvusi apvali, kitų keturkampė.

***

Diena Pranui Grigučiui prailgo nežmoniškai. Jau sutemo, o Krikščiūno ir Prabulio kaip nėra, taip nėra. Už lango kaukia šaltas, žvarbus vėjas. Toli vakaruose boluoja saulėtekio pašvaistė. Ne, ne saulėtekio pašvaistė, bet artėjanti, vis artėjanti prožektorių šviesa. Namiškių baimei, į kiemą įburzgia karinių sunkvežimių virtinė.

– „Ubovcai“, – aikteli šeimininkas.

Kareiviai vikriai lipa iš mašinų, supa sodybą. Pasigirsta šūkavimai.

– Otwierać! Wyważymy drzwi! (Atidaryti! Išversim duris!)

Keletas jų suguža į vidų. Keikiasi, narsto užkampius, verčia rakandus, ieško net po asla. Nešvankiais žodžiais keikdamas namiškius karininkas prisistato prie Prano.

– A co to? (O čia kas?) – panosėn kiša Rimvydo diržą.

Pranas nustėro. Jurgis Krikščiūnas gal skubėdamas užmiršo jį, o gal prieblandoje, būdamas silpnaregis ir neturėdamas akinių, negalėjo rasti.

– Co to, bandyckie ścierwo? (Kas čia, banditų išpera?) – kumščiais ir keiksmažodžiais puola Praną.

– O ką, dziržo negaliu turėc? Dzyrbdamas sušilau ir nusmoviau.

– A skąd to wziąłeś? (O iš kur jį ėmei?)

– Iš rusų karaivių už cigaretes išsikeitiau.

Kareiviai, išnaršę sodybą, nieko neranda, bet Prano ir Veronikos nepaleidžia. Rakina jiems rankas ir varo į sunkvežimį. Jie dar nežino, kad prieš keliolika valandų Šlynakiemio kaime įvyko tragedija.

***

Apie šią lenkų įvykdytą partizanų likvidavimo akciją vaizdžiai pasakoja 2009 metais IPN paviešintas dokumentas – „Atlikto operacinio plano likviduojant lietuvių žvalgybos gaują raportas“:

“ (...) operacijai pasirengta (...) buvo kuo puikiausiai, (...) pušynėlyje rasta anga į bunkerį. Tuo pačiu buvo pastebėta, kad per mažą plyšelį sklinda dūmai. Grupė atsargiai ilgais vėzdais pradėjo atidengti angą, tuomet iš bunkerio banditai paleido keletą šūvių (...). Po kelių minučių šturmuojanti grupė, nepaisydama šūvių, nuplėšė dureles ir atidengė angą į bunkerį. Banditai ėmė intensyviau šaudyti. Šturmuojančios grupės vadas jaunesnysis leitenantas CZEPIEL šovė kelias raketas į vidų, bandydamas padegti jį [bunkerį], ir įsakė kareiviams paleisti kelis šūvius, taikant pro bunkerį. Mat siekė parodyti banditams, kad ugnies persvara ne jų pusėje. Nuščiuvus šūviams privesta prie angos lietuvį iš gretimo kaimo, per kurį banditams lietuvių kalba buvo įsakyta, kad pasiduotų ir apleistų bunkerį, į ką banditai atsakė, kad lenkų kariuomenei nepasiduosią, nes joje komunistai. Po valandą trukusio banditų atsišaudymo šūviai nutilo. Tuomet pradėta atkasinėti bunkerio viršų. Kai buvo atkastas, kas truko apie 15 minučių, bunkeryje rasta du banditus. Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas PARABELLUM pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą. Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo PEPEŠA. Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. (...) Išgabenus juos į paviršių (...) buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas PRABULIS, kitas sužeistas – lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis KRIKŠČIŪNAS, slapyvardžiu RIMVYDAS. Sužeistą banditą vietoje KBW daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežta jį į Suvalkų ligoninę”.

(Bus daugiau)

Sigitas BIRGELIS

1 Pagal Petronėlės Valinčienės pasakojimą („Aušra“, 1998/1)