Vyskupijos kunigų seminarija

Įžanga. Kunigų ruošimo Lietuvos Užnemunėje istorija apima beveik du šimtmečius ir šiandien siejama su dviem valstybėm – Lenkija ir Lietuva. Ir nors Seinų krašte veikė vienuolių vadovaujama kunigų seminarija Tikocine, visgi seminarijos istorijos pradžia laikysime jos įsteigimą pačiuose Seinuose. Čia reikėtų prisiminti dar vieną faktą, kad pirmasis Vygrių vyskupas M. Karpavičius pats ruošė naujus kunigus. Tačiau tai nebuvo formali seminarija. Taigi tiesiog leiskimės į kelionę istorijos puslapiais nuo Seinų, per Zanavykų kraštą, Gižus, Vilkaviškį, iki pat Marijampolės, šiek tiek stabteldami Kaune ir nepamiršdami įvertinti sovietmečiu veikusios pogrindžio seminarijos. Bekeliaudami nepamirškime atkreipti dėmesį, kad visur rasime tą gerąją dvasią, kuri labai atsiskleidė daugelio kunigų ir klierikų dėka jau Seinuose, besireiškusi giliu bažnytiniu jausmu ir tautiniu susipratimu, dvasią, kuri lydėjo seminariją per visus kraustymusis, tremtis ir okupacijas.

Katalikų Bažnyčia Lietuvos Užnemunėje iki XIX a. pradžios. Po 1795 m. trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo dalis Lucko, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų pateko Prūsijos valdžion. Fridrichas Vilhelmas II, nenorėdamas, kad šios sritys bažnytiniu atžvilgiu būtų priklausomos Rusijos teritorijoje esančioms vyskupijoms, pasiryžo įkurti naują vyskupiją. Tuo reikalu jis kreipėsi į popiežių Pijų VI. Vygrių vyskupijai buvo priskirta: iš Žemaičių vyskupijos Virbalio dekanatas su 15 bažnyčių, iš Vilniaus vyskupijos dalis Kauno ir Trakų dekanatų, visi Gardino, Knyšino, Alvito, Simno ir Augustavo dekanatai su 90 bažnyčių, iš Lucko vyskupijos 44 bažnyčios. 1798 metais popiežius Pijus VI įkūrė Vygrių vyskupiją, kurios katedra ir vyskupo sostas įsteigti Vygrių kamaldulių vienuolyno bažnyčioje. Steigiant vyskupiją buvo numatyta sudaryti kapitulą (iš 4 prelatų ir 6 kanauninkų), bet prūsų valdžia trukdė. Nebuvo nei pakankamo skaičiaus kunigų, nei kunigų seminarijos. Tikocine įsteigtoje seminarijoje galėjo mokytis tik 4 klierikai, todėl pats vyskupas M. Karpavičius, surinkęs kelis kandidatus, juos mokė. 1802 m. vysk. M. Karpavičius padalijo vyskupiją į 14 dekanatų: Augustavo, Balstogės, Bielsko, Briansko, Drohičino, Knyšino, Alvito, Prienų-Zapyškio, Simno, Sokulkos, Tikocino, Virbalio ir Vygrių. 1806 m. buvo sudarytas Vygrių kunigų seminarijos steigimo planas, bet jis nebuvo įgyvendintas. 1807 m. Tilžės sutartimi keli Vygrių vyskupijos dekanatai vėl perėjo Rusijos valdžion. Šios permainos suardė Vygrių vyskupiją. Popiežius Pijus VII bule „Ex imposita Nobis” 1918 metų birželio 30 dieną didžiojoje Vygrių vyskupijos dalyje įsteigė Seinų, arba Augustavo, vyskupiją su katedra Seinuose. Popiežius Pijus XI apaštaline konstitucija „Lituanorum gente” Seinų vyskupijos dalyje įsteigė Vilkaviškio vyskupiją. Šie faktai rodo tam tikrą tęstinumą. Taigi ir kunigų seminarija, įkurta Seinuose remiantis bažnytine teise, turi savo tęstinumą Vilkaviškio vyskupijoje.

Diecezinė seminarija Seinuose. 1818 metais popiežius Pijus VII (1740-1823, popiežius nuo 1800 metų) vietoj buvusios Vygrių vyskupijos įsteigė Seinų vyskupiją, kurią dar vadinta Seinų-Augustavo vyskupija, nes ji buvo Augustavo vaivadijoje. Įsteigus naują vyskupiją reikėjo kurti ir visas bažnytines struktūras, tarp kurių svarbią vietą turėjo užimti kunigų seminarija, kaip reikalavo Tridento (1545–1563) visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Šį klausimą išsprendė Seinų vyskupas M. Manugevičius¹ ir jo pagalbininkas vyskupas P. Marciejevskis², įkurdami seminariją Seinų mieste. Vyskupas
M. Manugevičius parengė ir pirmąjį teisinį seminarijos veikimo pagrindą – statutą. „Mokslas pradėtas su 13 klierikų, bet jau 1829 m. buvo 25 klierikai”³. Lietuvių kunigų lietuviškoms parapijoms neužteko. Dažnai šiose parapijose turėdavo dirbti lenkai, nemokantys lietuvių kalbos. Šioje kunigų seminarijoje mokėsi gerai žinomų lietuvių, kurie vėliau tapo ne tik katalikų tikėjimo, bet ir lietuvybės, lietuvių kultūros, tautiškumo puoselėtojais. Bronius Kviklys rašė: „Maždaug nuo XIX a. vidurio Seinų kunigų seminarija tapo labai svarbiu ne tiktai kunigų ruošimo centru, bet ir lietuvybės bei tautinio atgimimo židiniu. Ypatingai seminarija sulietuvėjo, kai iš Marijampolės gimnazijos atvažiavo čia mokytis daug klierikų”⁴. Jau po 1963 metų sukilimo lietuviai seminaristai pradėjo savo organizuotą kultūrinę veiklą. Tuomet žymesnieji veikėjai buvo Antanas Staniukynas⁵, Antanas Milukas⁶, Tomas Žilinskas⁷, Pranas Būčys⁸. Minėtasis Žilinskas įsteigė slaptą draugiją, o Staniukynas įkūrė bibliotekėlę⁹. Vis dėlto kunigų seminarija minimu laikotarpiu Seinuose nebuvo pakankamai lietuviška. Justinas Staugaitis rašo: „Mano laikais seminarijos vyresnybė lietuvių klausimu, galima sakyti, visiškai nesidomėjo. Mes turėdavome „Aušrą”, vėliau „Šviesą”. Lietuviškų laikraščių ir knygelių gaudavome per kun. Adomą Grinevičių… Buvome sutvėrę ir susipratusių lietuvių kuopelę ir šį tą lietuviškai krapštinėdavome”¹⁰.

Didžiulis įvykis seminarijoje buvo tai, jog klierikas Pranas Kuraitis 1903 metais Tomo Akviniečio minėjime pirmą kartą perskaitė paskaitą lietuvių kalba¹¹. „Lietuvių kalbos persekiojimo, tiesa, neišvengė ir Seinų seminarija. Bet buvo tai vėliau: rektoriaus Giedraičio¹² ir dar vėliau – dabartinio Vilniaus arkivyskupo Jalbžykovskio laikais”¹³, – jau daug vėliau prisiminė Telšių vyskupas J. Staugaitis.

Būtų neteisinga nepažymėti, jog kunigas J. Giedraitis lietuvių kalbai neapykantos nejautė, nors pats nebuvo „susipratęs lietuvis”, o pasisakydavo prieš lietuviškąjį judėjimą tik tuomet, kai jis sustiprėdavo, nes „teisingai bijojo, kad rusai, padarę netikėtai kratą seminarijoj ir radę nelegalių lietuviškų spaudinių, seminarijos neuždarytų, todėl Giedraitis drausdavo lietuviškus raštus”¹⁴. Jam rektoriaujant „pradėta sakyti praktikiniai pamokslai lietuviškai”¹⁵.

Seminarija ruošė puikius kunigus visuomenininkus. Prelatas Mykolas Krupavičius, buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, prisimena, kad jo mokymosi metais kunigų seminarija „nedavė reikalingų žinių, kurioms priklauso Vakarų Europos kalbos, bet šalia bažnytinių mokslų seminarija davė politikui ir visuomenininkui reikalingų mokslų, kaip filosofija, etika, moralinė teologija ir kiti dalykai”¹⁶. Čia daugelis profesorių buvo labai gerai vertinami: kun. Juozas Laukaitis, dėstęs lietuvių kalbą, Vondolovskis – lenkų kalbą ir literatūrą, Bažnyčios istoriją – kan. P. Augustaitis¹⁷, moralinę teologiją – kan. Tomas Banaitis¹⁸, dr. P. Bielskus¹⁹, A. Palubinskas²⁰, ypač V. Dvaranauskas²¹.

Seinų kunigų seminarija ne Seinuose. Lenkams sutrukdžius šios seminarijos veikimą į Lietuvą iš Seinų ištremtas vyskupas Antanas Karosas tuojau pat pasirūpino kunigų ruošimu Lietuvos teritorijoje esančiai vyskupijos daliai. Taigi netoli Lukšių prie Šakių, Zypliuose, 1919 metais buvo atkurta Seinų kunigų seminarija. 1922 metais kunigų seminarija persikėlė į Gižus arčiau Vilkaviškio ir Marijampolės ir pradėjo savo naują ir turiningą veiklos etapą. Nuo 1926 metų, kai buvo įkurta Lietuvos Bažnytinė provincija ir Lietuvos teritorijoje likusi Seinų vyskupija pavadinta Vilkaviškio vyskupija²², ji jau vadinama Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija. Čia sugebėta išugdyti daug labai besiaukojančių kunigų Lietuvai. Kai kurie visam laikui liks įrašyti istorijoje. Ne be vyskupo M. Reinio įtakos seminarija išugdė vyskupus Vincentą Brizgį, Vincentą Padolskį, būsimąjį garsų filosofą Antaną Maceiną, 1941 metų birželio 22 dieną Budavonės miške netoli Bartininkų tarybinių kareivių žiauriausiai nukankintus Justiną Dabrilą²³, Vincą Balsį²⁴.

1930 metais Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija persikėlė į Vilkaviškį, į naujai pastatytus seminarijos rūmus. Persikėlė profesūra, klierikai, biblioteka, o kartu ir sena geroji Seinų seminarijos dvasia be istorinis tęstinumas²⁵.

Vilkaviškyje. Vilkaviškis nuo 1926 metų tapo vyskupijos centru, nes vyskupas A. Karosas savo rezidencijai parinko Vilkaviškio miestą. Kunigų seminarijoje 1930 metų rudenį pradėjo mokslo metus 59 auklėtiniai²⁶. Apaštališkasis Protonotaras Vincas Bartuška po 55 metų savo atsiminimuose apie šią seminariją rašo: „Profesūra buvo labai profesionali”²⁷, „Vilkaviškio kunigų seminarija man primena labai gražią, šiltą, gilią mokslo įstaigą. Mokslas buvo aukštas, profesūra puiki. Nuoširdūs ir mieli profesoriai”²⁸. Klierikų taip pat netrūko. Palyginimui galima pateikti tuometinių lietuviškų seminarijų statistinius duomenis²⁹.

Seminarijoje Vilkaviškyje „šalia maldingumo antras pats svarbusis kiekvieno auklėtinio darbas ir pareiga – įsigyti mokslo. To reikalauja kunigo pašaukimas, nes kunigas turi būti mokytojas, patarėjas, teisėjas ir sielų vadovas… Mokslas reikia jungti su maldingumu… Dėl mokslo nevalia apleisti religinių pratimų”³⁰. Taip seminarijos regula reikalavo siekti ir maldingumo, ir mokslo. Regula pabrėžė ir studentų atsiskaitomybę už įsigytas žinias: „Du kartus metuose, pirmo ir antro pusmečio pabaigoje, auklėtinių mokslo pažangumas yra vertinamas pažymiais, o mokslo metų gale visi auklėtiniai laiko nustatytų objektų keliamuosius egzaminus. Tų egzaminų daviniais ir mokslo metų pažymiais remdamasi, Seminarijos vyresnybė sprendžia auklėtinių pažangumą moksle ir daro atitinkamus sprendimus”³¹. Seminarijos profesūrai įvertinti 1939 metais buvo Vatikano siųstas vizitatorius Pelletier. Jis buvo patenkintas seminarija.

Seminarija paruošė daug kunigų, kurie vėliau per visus okupacijos metus buvo religinio ir tautinio sąmoningumo visuomenėje įkvepėjai ir palaikytojai.

Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą ir Kremliaus valdžiai suverenų kraštą aneksavus, kunigų seminarija buvo uždaryta, rūmai ir kitas inventorius konfiskuoti ir perduoti naudoti kariuomenei. Atėjus naciams, seminarija pradėjo veikti, tačiau 1941 metų rugsėjį po rusų pasitraukimo „seminarijos pastatai buvo žvėriškai apgadinti. Neveikė vandentiekis, kanalizacija, centrinė šildymo sistema. Sovietų karininkai nesugebėjo gyventi kultūriniame pastate”³³. Vokiečiai net ir tokius pastatus ne visus atidavė. Visas pirmasis seminarijos aukštas paverstas sandėliu ir tik antrame aukšte gyveno klierikai. Trečiasis aukštas buvo vokiečių kariuomenės užimtas. Paskaitos vykdavo vyskupijos kurijos pastate. Taip seminarija veikė iki 1944 metų. Vėliau čia buvo įrengtas fabrikas.

Kaune ir Marijampolėje. Tarybinės okupacijos metais Lietuvoje buvo likusi vienintelė seminarija Kaune. Joje buvo netrukus įvesti apribojimai: priimamų kandidatų skaičiaus sistemingas mažinimas, areštai, kandidatų į seminariją kontrolė, KGB verbavimas, privaloma karinė tarnyba, kišimasis į seminarijos vidaus gyvenimą, vadovybės bei profesūros kontroliavimas. 1946 metais Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje mokėsi 320 klierikų, suvažiavusių iš visų uždarytų Lietuvos kunigų seminarijų. Šis skaičius intensyviai mažintas, tad 1953 metais liko tik 75, o 1965 metais vos 24 klierikai. Atsirado pogrindžio kunigų seminarija, kurią globojo jėzuitai ir marijonai. Joje dažniausiai mokėsi tie, kurių sovietinė valdžia neleido priimti į Kauno seminariją. Toks kunigų ruošimo pogrindyje būdas, kurio negalėjo kontroliuoti sovietinė valdžia, privertė ją didinti į oficialiąją seminariją priimamų kandidatų skaičių.

Šis okupacijų laikotarpis buvo paženklintas ne tik seminarijos persekiojimu, bet ir jos vidiniu žavesiu – kaip institucijos, davusios Lietuvai, tarp kitko, ir Vilkaviškio vyskupijai, daug gerų ganytojų.

1999 metais Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis paskelbė dekretą, kuriuo teigė, jog atkuria Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos veiklą Marijampolėje. Taigi – ne steigia naują seminariją, bet atkuria tą, kuri iš Seinų keliavo per Zyplius, Gižus, Vilkaviškį, 1926 matais gavo naują pavadinimą, o dabar veiks Marijampolėje. Atkurtajai seminarijai buvo suteiktas palaimintojo Jurgio Matulaičio titulas³⁴. Motyvas buvo toks: Jurgis Matulaitis ne tik kilęs iš Marijampolės parapijos, bet ir gyvenęs vienuolyne, kuriame kaip tik ir įsikūrė seminarija, taip pat palaimintasis yra labai artimas savo gyvenimu ir idėjomis mūsų krašto ir mūsų laikmečio žmonėms, todėl labai savas ir brangus. Seminarijos koplyčiai (remiantis kan. 1223-1225) suteikiamas Šv. Kryžiaus Išaukštinimo titulas³⁵, seminarijos koplyčioje švenčiami
Šv. Juozapo, Švč. Marijos sužadėtinio (kovo 19 d.), Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (rugsėjo 14 d.) ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (gruodžio 8 d.) atlaidai³⁶.

2005 metais dėl žymaus klierikų skaičiaus sumažėjimo neapibrėžtam laikui Vilkaviškio vyskupijos klierikai išsiųsti studijuoti į Kauno kunigų seminariją.

Išvados. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje visada buvo tiek religinio, tiek tautinio sąmoningumo lopšys. Vieną iš svarbiausių pozicijų kiekviename krašte užimdavo dvasininkija, kuri labai priklausė nuo ją ruošiančių institucijų – kunigų seminarijų. Lietuvos Užnemunėje, tiek Seinuose, tiek vėliau Zypliuose, Gižuose, Vilkaviškyje, buvo stipri ir mokslo, ir bendražmogiškojo bei religinio ugdymo prasme kunigų seminarija. Joje nuolat buvo juntama ir tautinio sąmoningumo dvasia. Seinuose susiformavusios gražios tradicijos veikė vyskupijos dvasią, o vėliau buvo pastebimos ten, kur tik buvusi šio krašto kunigų seminarija. Naujieji laikai pateikė daug išbandymų. Supasaulėjimo dvasia lėmė mažesnį besidominčių kunigo pašaukimu jaunuolių skaičių. Kiek ateityje bus kunigų ir kokie jie bus, priklausys nuo pačios visuomenės, kur gimsta pašaukimo daigai ir kur jie gauna pagrindinę formaciją.

Kun. Kęstutis ŽEMAITIS

1 Manugevičius Mikalojus (1754-1834). Gimė Kamenece, armėnų kilmės. Mokėsi pas jėzuitus Zločevo ir Zamoscės universitete. Profesorius, filosofijos daktaras. Būdamas kunigas, studijavo Romoje. Dirbo pedagoginį ir pastoracinį darbą. Varšuvos katedros prelatas, Gniezno ir Lovičo kanauninkas. 1822 m. paskirtas Varšuvos sufraganu. 1825 m. – Seinų vyskupu. 1828 m. išvyko gydytis, apsigyveno Varšuvoje ir į Seinus nebegrįžo. Mirė Varšuvoje. (LE, t. XVII,
p. 265)

2 Marciejevskis Polikarpas Augustinas (1761-1827). Gimė Kretingoje. Tėvas buvo žydų kilmės, tačiau priėmęs katalikų tikėjimą. Studijavo Vilniaus universitete, 1778 m. įstojo į dominikonų vienuolyną, 1784 m. įšventintas kunigu. 1798 m. gavo Apaštalų Sosto dispensą nuo vienuoliškų įžadų. Nuo 1813 m. – Seinų vyskupo generalvikaras ir oficiolas, 1819 m. – Seinų vyskupo pagalbininkas. Prie vyskupų J. Golaševskio ir I. Čiževskio faktiškai valdo vyskupiją, nes pastarieji kaip senatoriai gyveno Varšuvoje. Po I. Čiževskio mirties išrinktas vyskupijos administratoriumi. Ordinaru netapo dėl masonų intrigų – valdžia jo kandidatūros netvirtino. Mirė ir palaidotas Rudaminoje, kur ir gyveno. (LE, t. XVII, p. 285-286)

3 Kviklys B. Vilkaviškio vyskupija // Lietuvos Bažnyčios, p. 21.

4 Ten pat, p. 21.

5 Staniukynas Antanas (1865-1918). Gimė Krosnos valsčiuje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1889 m. Dirbo pastoracinį darbą. Studijas tęsė Fribūre ir Jeruzalėje. Teologijos daktaras. Aktyvus visuomenininkas. Ilgą laiką dirbo Amerikoje. Mirė Čikagoje. (LE, t. XXVIII,
p. 441-442)

6 Milukas Antanas (1871-1943). Gimė Šeštokų parapijoje. Įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet dėl lietuviškos veiklos turėjo pasitraukti. Seminariją baigė Amerikoje. Kunigu įšventintas 1896 m. Ypač aktyvus visuomenininkas ir spaudos bendradarbis. Dirbo JAV. Mirė 1943 m. Brukline. (LE,
t. XVIII, p. 481-484)

7 Žilinskas Tomas Ferdinandas (1840-1925). Gimė Šunskų parapijoje. Varpininkas ir ilgametis Veiverių mokytojų seminarijos mokytojas. Visuomenininkas ir valstybės veikėjas. Priklausė mokslo ir kitoms draugijoms, buvo Švietimo ministerijos patarėjas. Palaidotas Šunskuose. (LE, t. XXXV,
p. 346-347)

8 Būčys Pranciškus MIC (1872-1951). Gimė Slavikų parapijoje. 1895 m. baigė Seinų kunigų seminariją, vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1899 m. įšventintas kunigu. Studijavo Šveicarijoje. Profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Vienas iš pirmųjų atnaujintos marijonų kongregacijos narių (kartu su pal. J. Matulaičiu ir J. Totoraičiu). Marijonų generolas, Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, universiteto rektorius, Rytų apeigų titulinis Olimpo vyskupas Europos unitams. Mirė 1951 m. spalio 25 d. Palaidotas Romoje. (Mūsų švyturiai, p. 44-46)

9 Staugaitis J. Seinų katedros šešėlyje. Punskas, 1995, p. 6.

10 Ten pat, p. 35.

11 Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, p. 25.

12 Giedraitis Jonas (1859-1910). Gimė Šakių valsčiaus Degučių kaime. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1893-1907 m. Seinų seminarijos rektorius ir kartu Rudaminos klebonas, kanauninkas. Mirė Rudaminoje. (LE, t. VII, p. 212)

13 Staugaitis J. Seinų katedros šešėlyje, p. 35.

14 Ten pat.

15 Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, p. 25.

16 Krupavičius M. Atsiminimai, p. 133.

17 Augustaitis Pranciškus (1848-1915). Prelatas. Istorijos profesorius Seinų kunigų seminarijoje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1892-1903 m. Seinų seminarijos vicerektorius, tačiau rusų administracijos netvirtintas. Parašė daugelį mokslo darbų Seinų vyskupijos istorijos temomis. (LE, t. I,
p. 405-406)

18 Banaitis Tomas (1865-1913). Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1888 m. Studijavo Romoje. Seinų kunigų seminarijos profesorius.

19 Bielskus Pijus (1880-1958). Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. 1903 m. įšventintas kunigu. Studijavo Fribūro ir Liuveno universitetuose. Filosofijos daktaras. Seinų kunigų seminarijos profesorius. 1921-1940 m. respublikos prezidento kanceliarijos viršininkas. (LE, t. II, p. 501)

20 Palubinskas Antanas (1882 - mirė po 1944). Kunigu įšventintas 1905 m. Studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. Dirbo pastoracinį darbą. Seinų kunigų seminarijos profesorius. Marijampolės mokytojų seminarijos kapelionas. Vyriausiasis karo kapelionas. (LE, t. XXI, p. 437)

21 Dvaranauskas Vincentas (1871-1966). Gimė Pilviškių parapijoje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kunigu įšventintas 1899 m. 1903-1911 m. Seinų kunigų seminarijos rektorius ir dėstytojas. 1911 m. įstojo į marijonų vienuolyną. 1917 m. Marijampolės klebonas. Aktyvus Katalikiškosios Akcijos dalyvis. Mirė Marijampolėje. (Mūsų švyturiai, p. 73-74)

22 Lituanorum gente, Acta Apostolicae Sedis, Commentarium officiale. Annus XVIII-Vol. XVIII, Roma, 1926, p. 121-123.

23 Dabrila Justinas (1905-1941). Mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje ir pas jėzuitus Silezijoje. Studijas tęsė Grigaliaus universitete Romoje. Kunigu įšventintas 1928 m. Vilkaviškio seminarijos profesorius ir dvasios tėvas, taip pat Vilkaviškio gimnazijos kapelionas. 1941 m. birželio 22 d. besitraukiančių sovietų kareivių žiauriai nukankintas kartu su kunigais V. Balsiu ir J. Petrika. (Kviklys B. Vilkaviškio vyskupija // Lietuvos Bažnyčios, p. 85)

24 Elenchus omnium Ecclesiarum et universi cleri... 1927. Klaipėda, 1927, p. 28-30.

25 Žemaitis K. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolė, 2004, p. 54-60.

26 Naujosios kunigų seminarijos Vilkaviškyje sumanytojas irgi buvo vyskupas Antanas Karosas.

27 Bartuška V. Prisiminimai apie Vilkaviškio kunigų seminariją, rankraštis, autoriaus asmeninis archyvas, Marijampolė, 1997, p. 1.

28 Ten pat, p. 3.

29 Duomenys iš: Elenchus omnium Ecclesiarum et universi cleri... 1927, 1935 ir 1940 metų statistika.

30 Vilkaviškio vyskupijos Kunigų Seminarijos Regula. Vilkaviškis, 1935, p. 9.

31 Vilkaviškio vyskupijos Kunigų Seminarijos Regula, p. 10-11.

32 Duomenys iš: Elenchus omnium Ecclesiarum et universi cleri... 1927-1940 metų statistika.

Žemaitis K. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolė, 2004, p. 67.

33 Bartuška V. Prisiminimai apie Vilkaviškio vyskupiją, p. 8.

34 Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. Dekretas Nr. 152, 1999 04 13.

35 Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. Dekretas Nr. 307 a, 1999 08 13.

36 Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. Dekretas Nr. 412, 1999 12 06.