Lietuvos ir Lenkijos sutarties formuluotę apie Vilnių – Lietuvos sostinę „dabar ir ateityje“ pasufleravo lenkai

Lenkų diplomatas Stefan Meller 1994 metų balandį Lietuva ir Lenkija pasirašė Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, abiem šalims sutikus, kad dokumente nebus Lietuvos pageidaujamo istorijos įvertinimo (sostinės ir dalies Rytų Lietuvos aneksijos ir okupacijos). Vietoj to atsirado lenkų pasiūlytas įrašas, kuriuo abi šalys iškilmingai patvirtino dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje. Už dvišalės sutarties istorinius klausimus atsakingas lenkų diplomatas Stefan Meller, pasiūlęs tokią formuluotę, ją vadina niekalu tarptautinės teisės požiūriu. Prieš dvejus metus miręs diplomatas ir politikas savo prisiminimuose aprašė, tarp kitko, Lietuvos ir Lenkijos sutarties derinimo užkulisius („Świat według Mellera. Życie i polityka: ku przyszłości”, II t., 2008, Rosner i Wspólnicy).

Tometinis užsienio reikalų ministras prof. Skubiševski (Skubiszewski) Stefanui Melleriui pavedė atsakomybę už Lietuvos ir Lenkijos sutarties istorinius klausimus. Prieš prasidedant deryboms su Vilniumi, ministras su diplomatu aptarė, kokių gali kilti sunkumų, kokie klausimai lenkams yra svarbūs, kur ir kokių gali kilti kontroversijų. Kaip vienus galbūt sunkiausių klausimų ministras Skubiševski įvardijo Lietuvos lenkų reikalus – turto grąžinimą, asmenvardžių rašymą ir pan. Tačiau pabrėžė, jog tuos reikalus galima siekti tvarkyti administraciniu būdu ar pasitelkiant tarptautinę teisę. O sunkiausia kova vyks dėl istorinių klausimų. „Tai buvo užminuotas laukas: jokiu būdu negalėjome leisti, kad būtų leidžiamasi iki tarpukario laikotarpio ir formuluojami kokie nors kaltinimai“. Derinant Lietuvos ir Lenkijos sutartį, labiausiai kontroversiškas istorinis klausimas buvo, anot diplomato‚ „Želigovskio iškyla“, kurią lenkai vertina, S. Mellerio žodžiais, kaip „pagrįstą bandymą prijungti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dalis prie Karūnos, o lietuviams tai yra brutali agresija prieš Lietuvą“.

Tuometinė tarptautinė situacija, visų pirma narystės ES perspektyva – abi šalis vertė siekti sutarimo, kad būtų pasirašyta geros kaimynystės sutartis. Derybų nesėkmė, ypač Varšuvai, kuri tuomet buvo toliau pažengusi derybose dėl narystės ES, būtų buvusi labai neparanki ir blogai įvertinta Europos Sąjungos senbuvių.

Deryboms artėjant prie pabaigos, vis dar nebuvo suderinti istorijos įvertinimo klausimai, kaip to pageidavo Vilnius. „Lietuviai mane ir visą delegaciją spaudė, kad būtų pasmerkta gen. Želigovskio akcija. Aš to nenorėjau leisti dėl dviejų priežasčių. Pirma, nebuvau įsitikinęs, ar verta Želigovskį paversti valstybės politikos elementu, nes tai juk buvusi šiek tiek partizaninė akcija. Antra, logika bylojo, kad jeigu hipotetiškai būčiau sutikęs dėl Želigovskio, būčiau turėjęs rasti kokį nors kitą istorinį momentą, dėl kurio jie nebūtų sutikę“.

1993 metų žiemą į Varšuvą atvyko Lietuvos delegacija, vadovaujama Česlovo Juršėno, kuris, anot
S. Mellerio, privačiai yra labai malonus žmogus. „Ministras Skubiševski buvo savo kabinete. Aš buvau su lietuviais. Kulminaciniu momentu Juršėnas, truputį susinepatoginęs, sako, kad sutarties preambulėje turėtų būti paminėtas Vilnius“.

Lietuvos seimo pirmininkas aiškino savo poziciją nemažos Lietuvos visuomenės dalies įsitikinimu, kad Lenkija kada nors vėl galinti kėsintis į Vilnių. Lenkų diplomato S. Mellerio įsitikinimu, pats Č. Juršėnas, kaip „šviesus žmogus“, greičiausiai tuo netikėjo, tačiau buvo priverstas taip elgtis.

„Tada pagalvojau, kad turiu būti atviras, ir pradėjau jam aiškinti, jog jo argumentų klausiausi suglumęs, nes esu įsitikinęs, kad Lenkijoje nėra tokių nuotaikų, bet suprantu jo poziciją. Žinau, kad tą klausimą reikia kaip nors sutvarkyti, nes kitu atveju taip sunkiai suderinta sutartis taps makulatūra. Juk negalėjau pasiūlyti įrašyti į preambulę garantijų, kad Lenkija niekada nepuls Lietuvos ir neužims Vilniaus. Pasakiau Juršėnui, kad jeigu preambulėje bus kas nors apie Vilnių, tokia formuluotė turi turėti vidaus simetriją. Trumpai tariant, mano galvoje nušvito mintis, kuri galutinai buvo suformuluota taip: „... iškilmingai abipusiškai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“.

Kaip rašo S. Meller, lietuviams pasiūlęs tokią formuluotę, pats puikiai suprato, kad ji turi vien propagandinę-ideologinę reikšmę, kad tarptautinės teisės požiūriu tai yra paprasčiausiai nesąmonė, niekalas.

„Kai Juršėnas grįžo patenkintas ir pareiškė, kad jo šalis pritaria tokiai formuluotei, nuėjau pas prof. Skubiševskį. Šefas, vienas geriausių tarptautinės teisės specialistų, perskaitė, pažiūrėjo į mane kaip į kvailį ir nustebęs paklausė: „Ar žinote, ką tai reiškia?“ „Žinau, – atsakiau, – neturiu tikslo Jums įrodyti, kad tai turi prasmę, bet juk čia neina kalba apie teisinį aspektą. Jie sako, kad be to nepasirašys sutarties“. (...) Jaučiau, kad „pirko“ mano pasiūlymą“.

Beje, Lietuvos derybininkai, grįžę į Vilnių, tokį „saliamoninį“ lenkų diplomato pakištą sprendimą pateikė kaip savo diplomatinį laimėjimą.

Jau būdamas Lenkijos užsienio reikalų viceministras, prie šios temos S. Meller grįžo gurkšnodamas „Trejas devynerias“ su tuometiniu Lietuvos prezidentu Algirdu Brazausku.
„A. Brazauskas žinojo, kad tai aš sugalvojau formuluotę apie Vilnių ir Varšuvą. „Prezidente, – paklausiau jo, – ar žinote, kad ta formuluotė yra vien ideologinio pobūdžio, tam, kad nuramintų jūsų visuomenę, o teisiniu požiūriu tai yra nesąmonė? Einant tuo keliu, galėtų paaiškėti, kad teoriškai be Lenkijos seimo leidimo jūs negalėtumėte perkelti savo sostinės, tarkim, į Trakus. Kadangi yra simetrija, tai jeigu Lenkijoje kiltų sumanymas perkelti sostinę į Krokuvą, irgi turėtumėm gauti jūsų leidimą. Bet mūsų padėtis lengvesnė, nes dėl Varšuvos neturime su jumis jokių rūpesčių...“.

Savo knygoje S. Meller ne tik rašo apie Lietuvos ir Lenkijos sutarties derinimo užkulisius, bet ir charakterizuoja kai kuriuos lietuvių derybininkus ir politikus. Tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Povilą Gylį apibūdina kaip gana kietą derybininką, bet be antilenkiško nusiteikimo. „Vėliau jį sutikau Paryžiuje, nuėjome išgerti kavos ar vyno, žodžiu, kalbėjomės laisvai. Tada paaiškėjo, kad jis puikiai kalba lenkiškai. Papasakojo man įdomią ir kartu tragišką savo lietuviškai lenkiškos Gylių – Gilis‘ų šeimos istoriją, paženklintą tautiniu konfliktu, kai šeimos nariai dalyvavo brolžudiškoje kovoje“.

S. Meller rašo, kad dalyvavimas derybose su lietuviais jam padėjo suvokti, jog Lenkijos delegacija atstovauja didelei valstybei, kuriai pasisekė, kuri, skirtingai nei Lietuva, nuo 1956 metų ėjo kiek kitu keliu, nebuvo Sovietų Sąjungos dalis. Todėl kovodama dėl savo reikalų – pavyzdžiui, Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ar turto grąžinimo – su savo partneriais kalba kaip gudrus, stipresnis partneris, tačiau stengiasi išklausyti ir suprasti pateiktus argumentus.

Visos citatos pateiktos iš nurodytos publikacijos.

 Živilė MAKAUSKIENĖ

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..