Įstatymas apibrėžė, kas liks už įstatymo ribų?

Toks įspūdis susidaro bandant susumuoti tai, kiek pasikeitė tautinių mažumų teisės ir pareigos Lenkijoje įsigaliojus ilgai rengtam Tautinių mažumų įstatymui bei prisiėmus kitus įsipareigojimus po įstojimo į Europos Sąjungą. Juk net Seinų apskrityje vieni standartai galioja Punsko gyventojams, kiti Smalėnų, o dar kiti Seinų. Ar kartais neatsitiko taip, kad kuriant teisinę bazę galvota visų pirma ne apie tautinių mažumų teises ir jų kultūros bei paveldo apsaugą, bet apie konkrečias teritorijas, kuriose tautinių mažumų buvimas ir jų kultūros eksponavimas galimas, o kuriose ne.

Netrukus oficialiai bus paskelbtas antrasis įvertinimas, kaip Lenkija vykdo tautinių mažumų teisių apsaugą, o visų pirma kaip laikosi Sisteminės tautinių mažumų teisių apsaugos konvencijos reikalavimų. Pirmąjį įvertinimą Europos Tarybos ekspertai parengė 2003 m. Tuomet buvo nurodyta nemažai trūkumų ir paraginta šias problemas kuo greičiau ir efektyviau spręsti. Lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje susilaukė paramos ypač švietimo srityje. ET ekspertai vienareikšmiai pabrėžė, kad Lenkijos lietuviams švietimo klausimai yra fundamentalūs jų išlikimui, todėl būtina išsaugoti nors negausias, bet labai reikalingas lietuviškas švietimo įstaigas. Naujai parengtame įvertinimo projekte Lenkijos lietuvių švietimo klausimas taip pat užima svarbiausią vietą, tačiau svarstomi visai kiti aspektai negu 2003 m.

Naujai rengiamo raporto projektas žymiai palankesnis Lenkijos valstybei už ankstesnį. Jame konstatuojama, kad nuo Sisteminės tautinių mažumų teisių apsaugos konvencijos ratifikavimo daugelyje sričių tautinių mažumų padėtis Lenkijoje pagerėjusi: priimtas Tautinių mažumų įstatymas, leidžiama pasikeisti vardus ir pavardes pagal gimtosios kalbos rašybos taisykles, atsirado dvigubi vietovių pavadinimai ir pan.

Raporto projekte išvados ir pasiūlymai surašyti 31 puslapyje. Kaip ir kiekvieną kartą, su išvadomis galėjo susipažinti ir savo nuomonę, paaiškinimus arba paneigimą pareikšti Lenkijos Vyriausybė. Tai ir buvo padaryta. Nepaisant gana palankaus Lenkijos pastangų įvertinimo, Lenkijos ekspertų pateiktos pastabos dėl raporto projekte surašytų išvadų savo apimtimi gerokai viršijo net patį raporto projektą. Tai visų pirma reiškia, kad rimtai žiūrima į tautinių mažumų klausimus, o valdininkai labai gerai pasirengę šiomis temomis diskutuoti. Tačiau žiūrint Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų akimis sunku būtų sutikti, jog tas pasirengimas arba tautinių mažumų reikalų išmanymas susijęs vien su noru sukurti Lenkijoje pavyzdingai palankias sąlygas tautinių mažumų atstovams ir džiaugtis jų kultūros bei istorijos paveldo lobynais. Trumpai sakant – gyvenimas dažnai rodo ką kita.

Reikia pripažinti, kad po nepriklausomybės atgavimo Lenkija labai daug dėmesio skyrė tautinių mažumų klausimams ir išugdė tikrai daug gabių specialistų šioje srityje. Tačiau kyla įtarimas, kad taip atsitiko ne dėl to, jog tautinių mažumų klausimai Lenkijoje būtų kaip nors ypatingai aktualūs ar pradėta „bijoti“ europinių struktūrų kritikos.

Pažvelgę į 20-ies metų istoriją nesunkiai pamatysime, kad Lenkijoje kur kas dažniau diskutuojama ir daugiau dėmesio skiriama ne šalyje gyvenančioms tautinėms mažumoms, bet lenkų tautinės mažumos padėčiai kaimyninėse valstybėse. Pastaruoju metu Europos Parlamente ir kitose europinėse institucijose, kurios rūpinasi tautinių mažumų klausimais, kaip niekada anksčiau keliami Lietuvos lenkų neva diskriminavimo faktai. Netrukus bus parengtas ir paskelbtas Lietuvos įvertinimas šiuo klausimu. Koks jis bus, dar neaišku, tačiau akivaizdu, kad kuo bus švelnesnis Lenkijos politikos tautinių mažumų atžvilgiu įvertinimas, tuo labiau tai atsispindės santykiuose su Lietuva. Raporto projekte buvo iškeltas pariteto taikymo santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis klausimas. ET ekspertai atkreipė dėmesį, kad ypač vietos valdžios pareiškimai ir veiksmų tautinės mažumos atžvilgiu priklausymas nuo lenkų tautinės mažumos padėties kaimyninėse valstybėse prieštarauja konvencijai ir yra nepriimtini.

Naujojo raporto projekto apie tautinių mažumų padėtį Lenkijoje sudarytojai atkreipė dėmesį ir į kitus taisytinus aspektus. Kelis iš jų galima paminėti.

Nepaisant to, kad Lenkija formaliai išsprendusi dvigubų pavadinimų klausimą, iš 2478 savivaldybių tik 51-oje (tautinės mažumos gyventojų skaičius siekia 20 proc.) galima įteisinti dvigubus pavadinimus ir įvesti pagalbinę tautinės mažumos kalbą. Pasak raporto sudarytojų, tai rodo, kad ši teisė Lenkijos mastu daugiau simbolinė ir neatspindi realių poreikių. Todėl Lenkija raginama ne vien formaliai, bet realiai bandyti įvertinti, kokie poreikiai šioje srityje, ir pagal tai atitinkamai tobulinti įstatymus.

Lenkijos įstatymai numato, kad tautinių mažumų komitetams, dalyvaujantiems rinkimuose į Seimą ir Senatą, netaikomas (kaip kitoms partijoms) 5 proc. rinkiminis barjeras. ET ekspertai atkreipia dėmesį, kad šis palengvinimas taip pat turi vien simbolinę reikšmę, kadangi dėl mažo tautinių mažumų skaičiaus ir geografinio pasiskirstymo iš tikrųjų neužtikrina galimybių turėti savo atstovus aukščiausiose šalies valdžios institucijose. Susirūpinimą sukėlė tai, jog suvokiant tokią situaciją, ligi šiol nesiimta jokių žingsnių, kad politinis atstovavimas ne teoriškai, bet praktiškai tautinėms mažumoms būtų užtikrintas.

Dokumente atkreiptas dėmesys, kad besirengiant 2011 metais vyksiančiam gyventojų surašymui valdžia plačiai konsultuotųsi su tautinėmis mažumomis, geriau informuotų visuomenę apie surašymą, o jį vykdant tarp surašinėtojų būtų asmenys, suprantantys ir kalbantys tautinės mažumos kalba. Tuo pačiu parodoma surašymo duomenų patikimumo svarbą valstybei. Juk kiekviena valstybė turėtų siekti sužinoti kuo tikslesnę gyventojų sudėtį, nes tai leidžia kurti ilgalaikius valstybės raidos planus.

Nemažai dėmesio skirta lietuvių švietimui Seinų krašte. Raporto projekto sudarytojai pabrėžia, kad Seinų valsčiuje uždarius kelias mažas kaimo mokyklas, lietuviai įkūrė privačią mokyklą lietuvių dėstomąja kalba Seinuose. Konstatuoja, kad nors mokinio krepšelio skaičiavimo metodika pakeista ir subvencija tokio tipo mokykloms buvo padidinta, skiriama suma yra nepakankama, o apskaičiavimo metodika neaiški. Taip pat (visoms mažumoms) trūksta mokyklinių vadovėlių.

Tuo tarpu Lenkijos Vyriausybė, atsakydama į priekaištus, pabrėžia, kad lietuviškos mokyklos įkūrimas Seinuose susijęs ne su ankstesniu mokyklų uždarymu Seinų valsčiuje, o su lietuvių bendruomenės ilgametėmis aspiracijomis tokią mokyklą turėti. Iš pateikto atsakymo galima padaryti išvadą, jog sprendžiant lietuvių švietimo klausimus buvo atsižvelgta į visus lietuvių pageidavimus – sukurta atskira Lietuvių švietimo plėtros strategija, vyko daugybė susitikimų, konsultacijų, skirtos papildomos dotacijos... Vyriausybės atsakyme taip pat pabrėžiama, jog Lenkijoje sukurta pakankamai gera mažumų teisių apsauga, o jeigu ir būtų bandoma jų teises riboti, tautinės mažumos visuomet turi galimybę pasiskųsti ombudsmenui, vaivadų įgaliotiniams, tiesiogiai Vidaus reikalų ir administracijos ministerijai arba Seimo Tautinių mažumų komisijai.

Raporto projekte atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad mokyklose, kur gyvena tautinių mažumų atstovai, mokymas apie tautinių mažumų kultūrą, gyvenimą, istorijos paveldą vykdomas „mokymo apie regioną“ ribose ir nėra privalomas. Tai, pasak ET ekspertų, negarantuoja, kad mokiniai bus mokomi apie tautinių mažumų kultūrą ir istoriją, o šias žinias mokyklose būtina pateikti.

Įdomus taip pat Lenkijos Vyriausybės išsakytas požiūris į Berznyke iškilusį Panerių paminklą. ET ekspertai savo dokumente atkreipė dėmesį, kad Lenkijoje vis dar egzistuoja „karo paminklų“ problema, kuri kelia įtampą ir trukdo susitaikymo procesui. Tuo tarpu Lenkijos Vyriausybė mananti, kad tautinių mažumų nusiskundimai susiję su skirtingu istorinių įvykių vertinimu. Tuo pačiu paaiškinta, kad Panerių paminklas Berznyko kapinėse pastatytas privačioje teritorijoje, todėl valstybės institucijos neturinčios galimybių ką nors pakeisti.

Tai tik keletas probleminių sričių, kurios minimos raporto projekte. Vis dėlto viena pagrindinių problemų, kurias įžvelgia taip pat ET ekspertai, yra įstatymų kokybė. Formaliai Lenkijoje tautinėms mažumoms įstatymai suteikia gan plačias teises, tačiau norint jomis visapusiškai pasinaudoti reikia būti ne mažuma, bet dauguma. Juk iš 2478 savivaldybių tik 51-oje galima įteisinti pavadinimus taip pat tautinių mažumų kalbomis ir įvesti pagalbinę tautinės mažumos kalbą. Tad galimi ar negalimi Lenkijoje dvigubi pavadinimai?

 

Petras MAKSIMAVIČIUS