Senelių šventė - praeitis ir dabartis

Senelių šventė yra dar labai jauna, neturinti gilių tradicijų. Mažai galima rasti apie ją žinių įvairiuose šaltiniuose.

 Senelių darbus ir nuopelnus šeimai ir tautai oficialiai įvertino amerikiečiai. 1978 metais Amerikos Kongresas ir Prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter) įteisino Senelių dieną kaip oficialią valstybinę šventę. Visai tautai paskelbta, kad ji bus švenčiama po darbo rugsėjo pirmą pirmadienį. Kanadoje ši diena taip pat švenčiama rugsėjį, o Lenkijoje – sausio 21 d. Gaila, kad Lietuvoje šios šventės dar nėra. Estai jau 14 metų švenčia senelių ir močiučių dieną. Kilo mintis kaimynų estų idėją įgyvendinti ir Lietuvoje.

Paprotys švęsti Senelių dieną į Lenkiją turbūt atėjo iš Amerikos. Mūsų Sūduvos krašte ji švenčiama jau 30 metų. Senam mamos albume man pavyko rasti nuotrauką iš pirmos senelių šventės Punske, kurios inicia-torė buvo Natalė Pykienė, tų laikų Kaimo šeimininkių būrelio pirmininkė ir globėja. Toje šventėje dalyvavo ir Punsko mokyklos mokiniai su gera programa, skirta Senelių dienai. Prisimenu, mama, sugrįžusi iš šventės, labai džiaugėsi, kad senelių darbas buvo įvertintas gražiais padėkos žodžiais. Senelės buvo pavaišintos skaniais pyragais ir arbata, apdovanotos pirktom gėlytėm.

Senelių diena vis labai gražiai švenčiama Sūduvos krašto mokyklose ir darželiuose. Visi mokytojai, ypač jauniausių klasių auklėtojai, labai gerai pasiruošia šiai dienai. Įdeda daug darbo, gerų sumanymų ir širdies. Paruošia kvietimus, dekoracijas ir programą. Mokiniams padeda paruošti gėlytes, atvirukus ir gražius sveikinimus. Širdingai jiems ačiū už tai.

Šios gražios tradicijos jau treji metai laikomasi ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje. Artėjant sausio 21 dienai visi seneliai, kurių anūkai mokosi „Žiburyje“, gavo kvietimus į Senelių šventę. Sulaukus sausio 21-osios į mokyklą atvyko apie 100 senelių. Su šypsena veide vieni kitus sveikino. Pasisveikinę žengė į pirmąjį aukštą. Koridoriuje jų laukė vaikučiai ir mokytojai, atsakingi už programą. Prie sienos stovėjo įdomi eglutė (turbūt mokytojų rankų darbo), padaryta iš žalios medžiagos ir elektros lempelių. Prie eglutės 10 valandą prasidėjo seneliams skirta programa.

Pirmiausia visus senelius gražiai pasveikino „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Gražią programą parodė darželinukai, pirmokai, antrokai ir trečiokai. Vaikučiai buvo gerai paruošti. Mokytoja Irena Vaicekauskienė parinko ir paruošė gražų ir įdomų spektaklį – Linos Kašauskienės „Kalėdinis Simo sapnas“. Pagrindinis herojus Simas pradžioje esąs nerūpestingas berniukas. Jis išmėtęs kaladėles, batus, ne vietoj padėjęs rašytojo dovanotą knygą. Daiktai naktį ima skųstis, aimanuoti, o batai dainuoti. Simas, supratęs klaidą, daiktus grąžina į savo vietas. Knyga jam duoda gerų patarimų, kaip elgtis ir gyventi, nebijoti pasenti. Simas geriems bičiuliams – vikriems nykštukams, ašarėlėms šaltoms, bet labai gražioms – padedant nugali piktą aitvarą ir jo kerus. Grįžta sapne į laimingus savo namus.

Šis spektaklis labai pamokantis: ugdoma vaiko asmenybė, žadinamas aktyvumas, geri jausmai, mokoma užjausti artimą, pasirūpinti draugais ir jiems padėti, mokoma taip pat tvarkos ir pagarbos senam žmogui.

Vaikučiai stengėsi gerai atlikti savo vaidmenis. Žinoma, sunkumų buvę, nes trūko tikros scenos. Mokytoja, rengdama spektaklį, įdėjo daug darbo. Spindėjo, blizgėjo gražios dekoracijos ir vaikučių drabužiai. Buvo galima pastebėti gražius vaikų judesius, pirštų miklumą, jų veidų išraišką, mimiką ir gerą artikuliaciją. Skambėjo, aidėjo graži muzika – A. Vivaldžio „Vasara“ iš ciklo „Metų laikai“ ir
N. Rimskio-Korsakovo „Kamanės skridimas“. Keitėsi dekoracijos: kambarį pakeitė vasaros peizažas, o vėliau gražus žiemos vaizdas.

Po meninės dalies anūkai įteikė seneliams atvirukus ir savo rankų darbo gėlytes. Nuoširdžiai ačiū mokytojams už gražius ir gerus darbus. Paskui visi nuėjo į svetainę. Čia buvo paruoštos skanios vaišės: įvairūs pyragai, pyragaičiai, saldainiukai, riešutėliai, vaisiai, sultys, kava ir arbata. Ant stalų žibėjo žvakelės. Jų šviesa skleidė šilumą, meilę ir ramybę. Visi buvo gerai nusiteikę, vaišinosi skanumynais ir dalijosi gerais įspūdžiais.

Šios iškilmingos šventės proga parašiau eilėraštį, kurį skiriu Sūduvos seneliams ir anūkams.

 

Mieli Sūduvos seneliai ir anūkai

 

Mes ilgą kelią jau nuėjom,

Rūpesčių, vargų daug turėjom.

Sunkumus nugalėjom,

Nes Dievą tikėjom.

 

Gimėm ir augom

Sūduvos žemėj gražioj,

Nuo Tėvynės atskirtoj,

Protėvių mums paliktoj.

 

Į gimtą žemę įaugom,

Savąją kalbą saugom.

Istorija laikai alsavo,

Palaužtos širdys dejavo...

 

Jau sidabrinės snaigės

Papuošė Sūduvos laukus

Ir mūsų plaukus gražius.

Pribarstė žiedlapių baltų

Lyg pienės pūkų.

 

Na, ir kas, kad plaukai pabalo?

Mūsų širdys neatšalo.

Meilė pražydo vaikuose

Lyg gėlės laukuose.

 

Sulaukėm amžių gražių

Lyg saulės spindulių šviesių.

Dovanojom jiems saugumą,

Tikrą meilę, gerą globą,

Grožį Sūduvos laukų.

 

„Žiburio“ mokykla vis švies,

Naujus mokslo kelius ties!

Siųs spindulius žvaigždėtus,

Mokslu, menu neribotus,

Mūs anūkams dovanotus.

 

Mes, Sūduvos seneliai, džiaugiamės, kad mūsų anūkai iš mokyklos grįžta kasdien turtingesni – ne materialiai, o įgiję naujų žinių. Yra labiau solidarūs ir atsakingi už savo žingsnius. Mokomi ir auklėjami tikra lietuviška dvasia, vaikai nepraras savo tapatybės ir krikščionybės.

Seneliai anūkams skiria daugiau dėmesio negu savo vaikams. Jie turi daugiau laiko, nes daugiausia jau yra pensininkai. Seneliai labai myli anūkus, glaudžia, bučiuoja, glosto ir lovelėje klosto. Teikia jiems tikrą meilę ir saugumą, seka pasakas gražias. Dovanoja ne tik meilę, bet ir pasitikėjimą savim. Supami gerų jausmų anūkėliai geriau miega ir auga. Gyvenime būna drąsesni, linksmesni, mažiau agresyvūs kaip tie, kuriems trūksta geros globos ir meilės tikros.

Psichologė Magdalena Okonska (Magdalena Okońska) tvirtina, kad močiutės turi teisę paikinti anūkus, netgi tai yra jų pareiga. Gražiausi vaikystės prisiminimai lieka giliai atmintyje.

Seneliai dažnai kalba, kad jų anūkas yra gražiausias ir gudriausias. Ateity jis gali tapti garbingu žmogumi: mokslininku, sportininku, išradėju ar laimėti Oskarą. Vaikas, kuris dažnai girdi artimuosius sakant: “Tu mano mylimas gražuoli” arba “Tu mano gražuoli”, pradeda savim pasitikėti ir būna vis drąsesnis.

Seneliai moko anūkus palaikyti giminystės ryšius. Dažnai kalba apie savo brolius, seseris, tėvus ir gimtąjį kraštą, kur augo. Kepa blynus arba bandeles pagal savo mamos ar močiutės receptą. Rodo seną albumą su nuotraukomis tėvų, senelių ir tolimesnių giminaičių. Seneliai, augindami anūkus, suteikia jiems daug žinių apie praeitį, skaito pasakas bei legendas. Moko taisyklingai tarti žodžius. Turtina vaikų žodyną. Anūkai, nuėję į mokyklą, greičiau išmoksta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Patartina namuose leisti vaikams atlikti paprastus darbus: piešti, karpyti, lipdyti, plakti, maišyti blynų ar pyragų tešlą, įverti siūlą į karoliuką, bulvę nuskusti.

Pedagogai ir psichologai tvirtina, kad vaikai, auginti mylinčių senelių, ateityje sukuria laimingas šeimas. Gaila, kad ne visi seneliai turi laimę ir jėgų auginti anūkus.

 

Mieli Sūduvos seneliai,

Dar ilgai gyvuokim,

Pavasarius sapnuokim,

Lengvai kvėpuokim.

Tautos neišduokim!

 

Gerkim arbatą

Su citrina, medum,

Imbieru karčiu,

Bet labai sveiku. 

Sūduvos senelė

Marytė SAVICKIENĖ