LIETUVOS ŽINIASKLAIDA

2010 02 01–02 10

„Prasideda apsivalymo metas“, „Teisingumo ar chaoso triumfas?“, „Minia gali džiaugtis – gavo prokuroro galvą“...

Taip žiniasklaida reagavo į generalinio prokuroro Algimanto Valantino netikėtą pareiškimą apie atsistatydinimą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nieko nelaukdama pasirašė dekretą dėl A. Valantino atleidimo, nors prieš keletą dienų po susitikimo su Generalinės prokuratūros vadovais buvo pareiškusi jam palaikymą, nepaisydama, jog Seimas anksčiau savo išvadose buvo pripažinęs, kad Kauno pedofilijos byla (apie su šia byla siejamą, dviejų žmonių nužudymu kaltinamą Drąsių Kedį rašyta ankstesnėje apžvalgoje) buvo tiriama neoperatyviai ir nekompetentingai, o A. Valantinas netinkamai vykdė savo pareigas.

Tačiau „Lietuvos žinios“ teigė, jog prokurorą, kuris dar neseniai tvirtino, kad pareigas eis iki kadencijos pabaigos, privertė trauktis būtent skambutis iš Prezidentūros. Teigiama, jog valstybės vadovė griežtai pasiūlė jam rašyti atsistatydinimo pareiškimą.

„Sunku buvo įsivaizduoti, jog susitikimo metu nuskambėjęs D. Grybauskaitės įspėjimas: „Neatmetama galimybė, kad vėliau bus imamasi kitų raginimų, jei paaiškės, jog šie veiksmai nedavė rezultatų ar buvo neefektyvūs“, pataikys lyg pirštu į akį. Jau kitą dieną tapo žinoma, kad generalinis prokuroras, kalbėjęs apie sėkmingą bylos baigtį, apgavo tiek valstybės vadovę, tiek visą visuomenę. Paaiškėjo, jog dar eidamas pas prezidentę A. Valantinas žinojo, kad byla iš esmės nutraukiama, o įtariamajam A. Ūsui ketinama pareikšti įtarimus ne dėl D. Kedžio mažametės dukrelės seksualinio prievartavimo, bet tvirkinimo – už tai gresia vos kelių tūkstančių litų bauda.

„Manau, šis žingsnis yra savalaikis. Susiklosčius dabartinei situacijai ir aplinkybėms prokuratūra negali ir negalės efektyviai atlikti savo funkcijų, nes problema jau tokia, kad konkrečiai Generalinės prokuratūros vadovybė tampa trukdžiu dirbti pačiai prokuratūrai“, – apie A. Valantino atsistatydinimą pasakytus D. Grybauskaitės žodžius perteikė dienraštis.

„Generalinis prokuroras krito: ar galima tikėtis daugiau teisingumo valstybėje?“ – klausė „Lietuvos rytas“. Autoriaus Mariaus Laurinavičiaus nuomone, „jei A. Valantinas tiesiog bejėgiškai pasidavė politikų ir dalies visuomenės spaudimui dėl vadinamųjų rezonansinių bylų, – vilties nedaug“.

Anot dienraščio, pagrindinės prokuratūros problemos – sisteminės. O tokiu atveju vien pakeitus vieną vadovą kitu niekas nepasikeis. „Tačiau, stebint visuomet buvusias, o dabar dar labiau suaktyvėjusias visų valdžioje atsidūrusių partijų pastangas padaryti prokuratūrą nuolankia savo tarnaite, A. Valantino atsistatydinimas gali tapti nauju grėsmės prokuratūros nepriklausomumui šaltiniu. Vien jau tai, kad spaudimo neįstengė atlaikyti dar vienas generalinis prokuroras, stiprybės ir nepriklausomumo visai sistemai tikrai nepridės“, – rašė laikraštis.

Politikai generalinio prokuroro atsistatydinimą vertino nevienareikšmiškai: vieni tai sveikino, kiti įžvelgė spaudimą  teisėsaugai. Jurgis Razma, Seimo konservatorių frakcijos seniūnas, sakė: „Gerai, kad tas sprendimas priimtas ne ką tik išėjus iš prezidentės kabineto, bet tokiomis aplinkybėmis, kai atrodo, jog pareigūnas tą sprendimą priima pats, laisva valia. Priešingu atveju būtų neišvengta kalbų, kad prezidentė darė didelį spaudimą“. Tačiau Seimo opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis manė, jog tai didelio spaudimo, kurį pastaruoju metu teko atlaikyti prokurorams, pasekmė.

Panašios nuomonės buvo ir Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, teigdamas, kad „tokiais metodais iš balno galima išversti bet kurį kompetentingą pareigūną, kuris viską daro teisingai. Teisinėje valstybėje politikų kišimasis į teisėsaugos institucijų darbą yra nepriimtinas“.

Vis didėjant įtampai tarp politikų ir teisėsaugininkų po keleto dienų generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis pareiškė, kad dėl rezonansinių bylų pareigūnus iš tikrųjų spaudė politikai. „Visas šias bylas visą laiką linksniavo dešinės pozicijos partijų atstovai. Aš dar kartą sakau, kad prokuratūra neturi tarnauti nė vienai politinei jėgai. Ir todėl, kai pasibaigs kadencija, tas, kuris priims sprendimus dėl prokuratūros vadovybės, galės spręsti ir klausimus, kaip šios bylos turėtų pasibaigti“, – dėstė generalinio prokuroro pavaduotojas.

Paklaustas, ar tai reiškia, kad prokurorai patiria konservatorių spaudimą, G. Jasaitis atsakė: „Kalbant apie spaudimą – taip, tas spaudimas jaučiamas“. („Lietuvos rytas“)

Apžvelgiamu laikotarpiu žiniasklaidoje buvo nemažai analitinių straipsnių, kuriuose vertinta Prezidentė, Vyriausybė, Seimas. Politologas Kęstutis Girnius portale Delfi, straipsnyje „Iššūkiai Prezidentei“, rašė: „Populiariausias Lietuvos politikas tapo mažiau populiarus. Artimiausiu metu gyventojų palankumas Prezidentei Daliai Grybauskaitei dar kris. Nuosmukis iš dalies užprogramuotas, nes pirmasis susižavėjimas Prezidente beveik neturėjo ribų. Net visuotinio susižavėjimo metu būta skeptikų ir oponentų, kritikavusių D. Grybauskaitę dėl jos tariamų autoritarinių polinkių, perdėm „raudonos“ praeities, abejingumo tradicinėms vertybėms. Šie priekaištai kartojami vis dažniau. (...) Prezidentės kalbėjimo stilius yra savotiškas. Vienus pykdo, o kitus žavi, nes esą rodo ryžtingumą ir norą veikti. Kiti priekaištauja Prezidentei, kad ji nepakankamai gerbia Seimą ir nepaiso jo. Sunku rimtai traktuoti šią kritiką. Parlamentai ir Prezidentai visada stengiasi praplėsti savo įtaką vienas kito sąskaita. (...) Peilius galanda kietos rytų politikos šalininkai, nepatenkinti D. Grybauskaitės pastangomis pagerinti santykius su Baltarusija ir Rusija. Esą Lietuva pataikauja abiem diktatūroms, atsisako savo orumo bei kertinių vertybių“.

Savaitraščio „Atgimimas“ nuomone, „Vyriausybės darbas – tai iš didelio debesies kelios skystos snaigės. Prezidentė reikalauja dirbančios Vyriausybės, o valdančiajai koalicijai papildomų balsų pridėti galintys „dinininkai“-„vagnorininkai” prašo postų. Ar pokyčiai Ministrų kabinete reikš, kad jis pradės dirbti darniai ir kokybiškai? Ar vieno „kalbančio“ ministro pakeitimas ir dar vieno politinę atsakomybę prisiimančio traukimasis yra tai, ko galima buvo tikėtis iš griežtų Prezidentės pareiškimų? Pareiškusi, kad jai reikia dirbančios, o ne kalbančios Vyriausybės, Prezidentė po Naujųjų pakeitė tik vieną ministrą. Užsienio reikalus kuravusį Vygaudą Ušacką. Tuokart, anot premjero ir Prezidentės aplinkos, pokyčiai Vyriausybėje turėjo baigtis. (...) Vis dėlto Vyriausybės sudėtis dar keisis. To neatmeta net pats premjeras. Per artimiausius kelis mėnesius naujus pokyčius išprovokuos naujos partijos atsiradimas.

Ji atsirado visai neseniai. Jau kelintą kartą iš pelenų kylančio, bet taip ir nesugebančio prisikelti Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Krikščionių partija yra G. Vagnoriaus Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos, Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ ir Krikščioniškosios demokratijos partijos junginys. (...) Manoma, kad
L. Dinius („Viena Lietuva“) ruošiasi naujoms pareigoms Seime, o naujajai partijai vadovaujantis G. Vagnorius taip pat neneigė norintis pozicijos Vyriausybėje.

Mainais už postus valdančiojoje koalicijoje naujoji partija žada prisijungimą prie koalicijos ir palaikymą per sunkiausius balsavimus“.

„Kaip iškuopti Seimą?“ – klausė „Lietuvos žinios“. „Nesiliaujantys skandalai ir prastas darbas griauna Seimo moralinį autoritetą ir prestižą. Tad reikia sveikinti Seimo pirmininkės Irenos Degutienės bei Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko Algimanto Salamakino planus kovoti su kolegų pravaikštomis, piktnaudžiavimu parlamentinei veiklai skirtomis lėšomis ir kitais negarbingais veiksmais. Svarstoma galimybė įtvirtinti pinigines baudas už neteisėtą balsavimą ir rengti apkaltą už plenarinių ir komitetų bei komisijų posėdžių nelankymą. Nors norai geri, konkretūs ketinimai kelia abejonių, ypač siūlymas rengti apkaltą už viešųjų ir privačių interesų supainiojimą, taip pat už ilgalaikį nedalyvavimą posėdžiuose.

Šiais atvejais apkalta būtų perdėm griežta priemonė. Seimo narys nėra paprastas valstybės tarnautojas ar samdomas darbuotojas, o žmonių išrinktas jų atstovas. Darbuotoją už pravaikštas gali atleisti jo darbdavys. Parlamentaro „darbdaviai“ – jo rinkėjai. Tik jie gali nuspręsti, ar yra patenkinti Seimo nario darbu. Tik rinkėjai, išskyrus ypač išskirtinius atvejus, turi lemti, kas jiems atstovaus. Reikia gerbti išskirtinę rinkėjų teisę rinkti savo atstovus. Tačiau derėtų priimti įstatymą, kuris uždraustų tokiam nusižengusiam parlamentarui ketve-rius metus vėl kandidatuoti į Seimą.

Vargu ar tokios tvarkos įvedimas dabar duos laukiamų rezultatų, bet nereikia atsisakyti vilties. (…) Frakcijos ir partijos turėtų griežčiau reaguoti. Jos galėtų apsileidusius narius pašalinti iš komitetų, nepalaikyti jų kandidatūrų per kitus rinkimus, išmesti iš frakcijos ir partijos“.

Praeitoje apžvalgoje buvo rašyta apie sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko sulaikymą, įtariant jį 20000 litų kyšio paėmimu. Nors Lietuvoje teismai kartais trunka keletą metų, šįkart viskas vyko itin greitai. Tačiau, kaip rašė spauda, kyšininkas iš balos išlipo beveik sausas. A. Skikas teisme savo kaltę pripažino, bet teigė pinigų prašęs kaip paramos savo atstovaujamos Liberalų ir centro partijos Šilutės skyriui, o tai teismas laikė lengvinančia aplinkybe. Temidės sprendimas daugumą piliečių pribloškė – nusikaltėliui teismas skyrė labai švelnią bausmę – 2 metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, bei tūkstančio litų baudą moralinei žalai atlyginti.