Vilniuje - žalia šviesa lenkų švietimui

Lietuvos lenkiškų organizacijų ir politikų metami kaltinimai Lietuvai dėl lenkų švietimo sunkumų ir kėslų asimiliuoti vietinius lenkų kilmės gyventojus yra laužti iš piršto. Jokioje kitoje šalyje lenkų diaspora neturi tokių galimybių švietimo srityje kaip kad sukurtos Lietuvoje. Antai Vilniuje, jau nekalbant apie Šalčininkų ar Vilniaus rajoną, lenkų mažumos švietimo sąlygos yra geresnės nei lietuvių. O švietimas – kaip žinia – yra pagrindinis veiksnys tautinės mažumos tapatybės išlaikymui.

Vilniaus gatvėje užkalbinta Marta sako, kad būna dienų, kai lietuviškai išvis neprabyla. Lenkiškoje mokykloje besimokanti mergina su draugais bendrauja lenkiškai, namie su tėvais ar broliais irgi kalbasi tik lenkiškai. Žiūri lenkišką televiziją, skaito lenkiškus laikraščius. „Maximoje“ žino, kuri kasininkė aptarnauja lenkiškai, taip pat savo banke su vadybininku reikalus tvarko lenkiškai. Šiemet abitūros egzaminus laikysianti Marta jau žino, ką veiks toliau: stos į Vilniuje veikiantį „lenkų universitetą“ (Balstogės universiteto filialą), kur jau trečius metus mokosi jos brolis, ir studijuos vadybą. Paklausta, ar nebijo, kad nevalstybine kalba baigusi studijas turės problemų su darbu, mergina tik nusijuokia.

– Priešingai, manau, kad ne tik neturėsiu sunkumų, bet lengviau nei mano bendraamžiai lietuviai surasiu darbą. Juk daug Vilniuje lenkiškų firmų, yra ir „Mažeikių nafta“ (PKN „Orlen“ Lietuva), kur mielai laukiami lenkų universiteto absolventai.

Netolimoje ateityje Marta ketina sukurti lenkišką šeimą, kaip ir dauguma jos mokyklos draugų. Mergina Vilniuje jaučiasi saugiai, nesidrovi kalbėti lenkiškai, neprisimena, kad dėl to jai kas nors būtų atkreipęs dėmesį ar kad būtų susilaukusi kokių nors nemalonumų. Tačiau Marta palaiko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politiką, nors nesugeba atsakyti, kokiu būdu lietuviai, esą, vykdo lenkų asimiliavimą, kuo ir kaltina LRA Lietuvą.

Marta lanko vieną iš 18 sostinės mokyklų, kuriose yra dėstoma lenkų kalba. Jose iš viso gimtąja lenkų kalba mokosi 5394 mokiniai. Arti 1200 vaikų lanko lenkiškus vaikų darželius (arba mišrius, kuriuose yra lenkiškos grupės).

Pasak Vilniaus savivaldybės švietimo departamento direktoriaus Gintaro Petronio, lyginant su lietuviškomis mokyklomis, lenkiškų ugdymo įstaigų padėtis yra geresnė. Tik dviejose lenkiškose mokyklose mokiniai mokosi dviem pamainomis. Tai Vladislovo Sirokomlės ir Jeruzalės vidurinės mokyklos, kurių antrojoje pamainoje mokosi lenkiškose klasėse 82 mokiniai. Dalyje lenkiškų mokyklų mokinių trūksta, nes yra tuščių vietų: „Kregždutės“ pradinėje, Antano Vivulskio pagrindinėje, Joachimo Lelevelio vidurinėje ir Grigiškių vidurinėje.

Tuo tarpu Vilniaus lietuviškos mokyklos yra perpildytos – antai net 12-oje yra antroji pamaina, kurioje mokosi 1789 mokiniai (tai yra kelis kartus daugiau nei lenkiškose, atsižvelgiant į lenkų mokinių skaičių).

Taip pat lenkiškose mokyklose yra geresnės mokymosi sąlygos. Už Lietuvos valstybės ir Vilniaus savivaldybės lėšas pakeisti langai visuose lenkiškuose ir visuose mišriuose darželiuose, kuriuose yra 3 ir daugiau lenkiškų grupių, o lietuviškuose darželiuose iš 105 langai iškeisti tik 58. Lenkiškos mokyklos yra taip pat sparčiau renovuojamos. Iš 36 lenkiškų ar mišrių, kuriose yra dėstoma lenkų kalba, ugdymo įstaigų renovuota 26 (72 procentai). Lietuviškų – iš 168 renovuota 88 (52 procentai).

Vilniaus savivaldybės švietimo departamento direktoriaus Gintaro Petronio nuomone, lenkų švietimo padėtis sostinėje nėra bloga, o kai kuriose mokyklose netgi išskirtinai puiki, ko negalima teigti apie lietuviškas mokyklas. Pavyzdžiui, Jeruzalės mišrioje lietuvių-lenkų mokykloje lenkiškose 5-10 klasėse mokosi po 9-12 mokinių, o tos pačios mokyklos lietuviškose – po 24-30 mokinių, Joachimo Lelevelio mokyklos klasėse yra nuo 10 iki 23 mokinių, kai pagal LR Vyriausybės nustatytą vidutinį mokinių skaičių klasės komplekte turi būti 25.  Panaši situacija yra ir Lazdynų vidurinėje, Vivulskio pagrindinėje, Liepkalnio pagrindinėje, Pavilnio pagrindinėje mokyklose. Kaip ir lietuviškose mokyklose, 2010-2012 metais numatoma mokyklų tinklo reorganizacija. Mokyklose su nedideliu mokinių skaičiumi pritrūks mokinio krepšelio lėšų, turės būti mažinami mokytojų atlyginimai. Kad to neįvyktų, planuojama jungti kai kurias mokyklas.

G. Petronis sako, kad yra tik kelios lenkiškos mokyklos, kuriose sąlygos prastos. „Keturiose mokyklose lenkų vaikai mokosi jungtinėse klasėse, t. y. dviejų ir daugiau klasių (pvz., pirmokai, antrokai ir trečiokai) mokiniai mokosi tuo pačiu metu toje pačioje patalpoje. Tokia padėtis negali užtikrinti tinkamos ugdymo kokybės. Tačiau tai yra tik todėl, kad stengiamasi visais būdais išlaikyti mažakomplektes lenkiškas mokyklas (užuot jungus į stiprias tiek finansine, tiek ugdymo prasme mokyklas). Sunkiai suprantamas tėvų noras matyti savo vaikus, nuo pirmos iki aštuntos klasės besimokančius kartu su vyresniais ar su jaunesniais už save mokiniais vienoje klasėje ar viename suole“.

Jau trečius metus Vilniuje veikia Balstogės universiteto filialas, vadinamas „lenkų universitetu“, kuriame mokosi keli šimtai lenkų kilmės studentų. Tai vienintelė už Lenkijos ribų veikianti aukštoji mokykla, kurioje dėstoma lenkų kalba. Tiesa, „lenkų universiteto“ nefinansuoja Lietuvos valstybė, bent kol kas, jis gauna lėšas iš Lenkijos, tačiau neseniai Balstogės universiteto filialas Vilniuje gavo dovanų (iš Vilniaus savivaldybės?) pastatą sostinės senamiestyje. Mokyklos valdžia ketina ne tik jį remontuoti ir plėsti, tam tikslui Lenkija jau skyrė pusę milijono zlotų. Taip pat planuojama statytis naują pastatą. Mat artimiausiu metu ketinama steigti, be jau esamų vadybos ir teisės, dar dvi studijų kryptis – bibliotekininkystę ir europeistiką. Pasak universiteto rektoriaus Brazio, tai būtų lenkų specia-listų (administratorių) lenkų kalba rengimas Vilniaus rajono, Šalčininkų, Trakų savivaldybėms.

Kaip rašoma lenkų spaudoje, Lenkija sieks panaudoti ir europinius pinigus „lenkų universiteto“ Vilniuje plėtrai, pabrėžiant jo „ypatingą transregioninę reikšmę“. Galima numanyti, kad kalbant apie „transregioninę“ šio universiteto reikšmę, turima planų ateityje čia sutraukti ir lenkų kilmės studentus iš Baltarusijos, Ukrainos ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos valstybių, tuo būdu sukuriant labai stiprų lenkų švietimo ir mokslo centrą. Juk dar 2000 metų Lenkijos Senato strategijoje buvo numatyta šią įstaigą pavadinti Stepono Batoro vardu, tuo pačiu lyg ir perimant Vilniaus universiteto tradicijas.

Živilė MAKAUSKIENĖ