Vyskupas Antanas Karosas: nuo Seinų iki Marijampolės

Įžanga. 1910 metais iš Žitomiro Ukrainoje į Seinus atvyko naujai paskirtas Seinų vyskupas ordinaras Antanas Karosas. Jis pradėjo valdyti vyskupiją po ilgesnio laiko tarpo, kai čia nebuvo vyskupo. Po vyskupo Antano Baranausko mirties 1902 metais vyskupiją valdė jos administratorius prelatas Juozapas Antanavičius. Taigi naujojo vyskupo atvykimas buvo didelis įvykis. Naujojo vyskupo gyvenimo Seinuose laikotarpis buvo gana sudėtingas. Ir ne tik Seinuose. Jis buvo nuolat įvairių politinių aplinkybių trukdomas ir varginamas: patyrė tremtį iš savo katedros, vėliau sovietų okupuotoje Lietuvoje ir vėl neteko katedros, glaudėsi nuošalioje Šunskų parapijoje, galiausiai pas marijonus Marijampolėje. Taigi buvo savotiškas tremtinys iki pat mirties. Kartais vysk. A. Karosas vertinamas skeptiškai kaip nelabai veiklus, kartais netgi pasyvus ganytojas. Visgi daugelio išmintingų to laikmečio liudininkų teigimu, jis buvęs geras vyskupas, tėviškas ganytojas, vertas didelės pagarbos ir atminimo.

Gyvenimo keliai ir datos. Vyskupas Antanas Karosas gimė
1856 metų vasario 2 dieną Vėjeliškių kaime, Anykščių valsčiuje. Vėliau jis pats pasakojo, kad ši data netiksli, mat krikšto metu nebuvo surašyti metrikai ir tik einant į mokyklą bažnyčios metrikuose įregistruotas.
A. Karosas mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o 1875 metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. 1879 metais siunčiamas į Petrapilio dvasinę akademiją, kurioje pasižymėjo dideliais gabumais. Ją baigė 1883 metais teologijos magistro laipsniu. Įšventintas kunigu, A. Karosas pirmiausia gavo paskyrimą į Žemaičių kunigų seminariją. Jis – moralinės teologijos dėstytojas, o kaip geras lietuvių kalbos specialistas dėstė ir lietuvių kalbą. Netrukus jaunam profesoriui prasidėjo kita karjera – 1885 metais skiriamas vyskupo M. Paliulionio1 sekretoriumi. Praėjus metams kunigas A. Karosas paskirtas kapitulos kanauninku. 1900 metais jis jau seminarijos rektorius. Juo dirbdamas būsimasis vyskupas, pasižymėjęs daugeliu gerų savybių, ypač švelnumu ir ramumu, sugebėjo puikiai vadovauti seminarijai ir bent kiek išspręsti opų lietuvybės klausimą. Jis rašė religines knygeles, reiškėsi periodinėje spaudoje. 1906-ieji metai Žemaičių seminarijos rektoriui buvo gana lemtingi: lapkričio 8 dieną jis nominuotas Žitomiro vyskupo pagalbininku, o kitais metais, tai yra 1907-ųjų birželio 16 dieną,
A. Karosas konsekruojamas vyskupu. Žitomire jis prabuvo beveik trejus metus. Čia teko dirbti tarp svetimos tautos žmonių. Ši patirtis, be abejo, vėliau vyskupui buvo naudinga dirbant gana sudėtingoje tautiniu atžvilgiu Seinų vyskupijoje. 1910 metų balandžio
7-ąją A. Karosas skiriamas Seinų vyskupu ordinaru2. 1919 metų rudenį lenkai okupavo Seinus, suėmė profesūrą, klierikus ir ištrėmė prie demarkacijos linijos. Netrukus ir vyskupą A. Karosą privertė išvykti iš Seinų. Pradžioje jis apsistojo Punske, bet 1920 metais lenkų buvo ištremtas į nepriklausomą Lietuvą. Lietuvoje vyskupas apsigyveno Marijampolės marijonų vienuolyne. 1926 metais popiežiui Pijui XI įkūrus Lietuvos Bažnytinę Provinciją ir tuo pačiu iš Lietuvos teritorijoje likusios Seinų vyskupijos dalies Vilkaviškio vyskupiją, Antanas Karosas tapo pirmuoju Vilkaviškio vyskupu. Kai 1944 metais priartėjo rusai ir grėsė fronto pavojai, jis su savo kancleriu kanauninku V. Vizgirda nepasitraukė ir keletą savaičių išbuvo tarsi didžiausiame pragare3 (tuo metu daugelis kunigų, net ir vyskupų traukėsi į Vakarus). Kai frontas pasistūmėjo į Vakarus, vyskupas su savo kancleriu iš Vilkaviškio išvyko į netolimą Šunskų parapiją4. Ją pasirinko galbūt dėl to, kad tai buvo netolima, bet palyginti nuošali vieta5. 1946 metais kunigams prašant
A. Karosas persikelia į Marijampolę, nes su Šunskais buvo prastas susisiekimas. Būdamas darbštus ir pareigingas, kaip ir reikalavo vyskupo pašaukimas, tais pačiais 1946 metais suteikė Sutvirtinimo Sakramentą daugiau kaip 1000-iui žmonių. Jam nebuvo lengva okupacijos metais valdyti vyskupiją. 1940-aisiais vyskupo Antano Karoso pagalbininkas vyskupas M. Reinys, gabus universiteto profesorius, buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, iš Vilkaviškio iškeltas į Vilnių. 1940 metais konsekruotas ir į Reinio vietą paskirtas vyskupas
V. Padolskis 1944-aisiais artėjant rusams pasitraukė į Vakarus. Taigi senelis vyskupas Karosas kurį laiką neturėjo su kuo dalintis savo pareigų našta.

Vyskupas A. Karosas mirė 1947 metų liepos 7 dieną. Palaidotas Marijampolės bažnyčios šv. Onos koplyčioje6. Net ir miręs liko tremtiniu, nes apgriautoje, niokojamoje katedroje jo palaidoti nebuvo galima.

Seinai. 1910 metais Seinuose beveik niekas apie Žitomiro vyskupus nieko nežinojo. Ir apie A. Karosą dar prieš jam atvykstant į Seinus buvo kalbama tam tikromis nuogirdomis: „iš anapus Nemuno žinios buvo įvairios: vieni sakė Karosą esant labai protingą, kiti – didelį diplomatą, treti – labai nerangų ir t. t. Dėl vieno dalyko visų nuomonės labai sutiko – būtent, kad vyskupas Karosas esąs labai ramaus būdo žmogus, užsidaręs ir mėgstąs būti vienas”7. Kalbant apie vyskupą Antaną Karosą, būtina pabrėžti, jog ingreso metu 1910 06 29 Seinų katedroje pirmą kartą vyskupas buvo pasveikintas lietuviškai. Būdamas sumanus diplomatas ir gana gerai suvokdamas to meto tautinę situaciją, vyskupas į dvasininkijos sveikinimus atsakė diplomatiškai – sena bažnytine lotynų kalba, o paprastiems maldininkams, kurių Seinų vyskupijoje buvo 600 000 tikinčiųjų, iš jų pusė lietuvių kalbėjo ir lenkiškai, ir lietuviškai8.

Atvykęs į Seinus Antanas Karosas kaip dera ordinarui tuojau pradėjo lankyti šios didelės vyskupijos parapijas, pradėdamas nuo lietuviškosios jos dalies9. Norėdamas pagerinti vyskupijos administravimą į Lenkiją vokiečių ištremtą kun. Romualdą Jalbžykovskį10 1918 metais paskyrė generalvikaru lenkiškai vyskupijos daliai valdyti ir atkurti 1863 metais uždarytą lenkų seminariją Tikocine. Žinoma, vyskupas nežinojo, kad šis paskyrimas taps dar didesnės tautinės įtampos priežastimi ir atsigręš prieš patį lietuvį vyskupą. Naujasis ordinaras organizavo lietuvių seminariją Seinuose. Ir nors lenkai klierikai iš Rusijos negrįžo, A. Karosas ilgai buvo kaltinamas už seminarijos sulietuvinimą. Visgi kartais lietuvių kunigų būdavo kaltinamas, kad vyskupas yra lenkiškosios orientacijos žmogus11. Karosas buvo labai įžvalgus ir reformų imdavosi atsargiai. Vyskupas Justinas Staugaitis prisimena: „Vysk. Baranauskas buvo išsiuntęs Antanavičių į Petrapilio kolegiją. Baranauskui mirus, kapitula išrinko Antanavičių12 administratorium... Kai Seinų ganytojo postą užėmė vysk. Karosas, Antanavičių paskyrė savo generalvikaru. Seinuose, galima sakyti, pasikeitė tik firma, bet liko tas pats Antanavičiaus kursas. Ir taip buvo iki Didžiojo karo. Per karą Antanavičius pasitraukė į Rusiją ir ten pasimirė”13.

Prelatas Mykolas Krupavičius prisimena, kad jam dar būnant klieriku minėtas lenkas kunigas R. Jalbžykovskis visgi sugebėdavo daryti įtaką vyskupui A. Karosui: „Seinų lietuvybės sargyboje budriai stovėjo visa lietuviškoji kunigija. Pajutusi lietuvybei pavojų, priklausomai nuo reikalo svarbumo, ji reaguodavo didesne ar mažesne jėga. Vieną kartą, man dar esant kunigų seminarijoje, Jalbžykovskis taip sugebėjo įsiteikti vyskupui Karosui, kad beveik pasidarė pilnas kurijos šeimininkas. Jalbžykovskis tuo pasitikėjimo metu aprūpindavo kuriją ne tik plunksnomis ir pieštukais, bet ir savo politika. Net kunigų kilnojimas ir vietos skyrimas be Jalbžykovskio neapsieidavo”14. 1918 metų rugpjūtį Lenkijos vyskupų konferencija nutarė prašyti Šventojo Sosto, kad kunigas
R. Jalbžykovskis būtų paskirtas vyskupo A. Karoso sufraganu ir lenkiškosios vyskupijos dalies valdytoju. Šioje konferencijoje dalyvavęs ir pats A. Karosas prašymą parėmė. Tų pačių metų lapkričio 30 dieną Lomžoje įvyko R. Jalbžykovskio konsekracija15. Taigi atrodo, kad jau artėjo 1919 metų įvykiai Seinų kurijoje16. Kai 1919 metais vyskupas prievarta ištremiamas iš Seinų, apsigyvena Marijampolėje. Iš jos valdo likusią Seinų vyskupijos dalį, esančią nepriklausomos Lietuvos teritorijoje.

Lietuvoje. Vyskupo A. Karoso asmuo ir jo reikšmė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai kartais vertinama nevienareikšmiškai. Kai 1926 metais prireikė vyskupo naujai Vilkaviškio vyskupijai, netgi pats Apaštališkasis vizitatorius Lietuvai arkivyskupas Jurgis Matulaitis, pristatydamas padėtį Lietuvoje Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Pietro Gasparri17, trumpai charakterizuoja ir kai kuriuos vyskupus. Seinų vyskupą A. Karosą pristato kaip dorą, kilnių troškimų ir siekių įkvėptą18 žmogų, kuris „apdovanotas dideliu proto įžvalgumu ir ypač politikos išmanymu, tačiau, regis, visiškai stokoja valios ir energijos. Jis mėgsta ramų gyvenimą ir, jeigu įmanoma, vengia veiklos ir bet kokio darbo; daugiausia laiko skiria laikraščių skaitymui ir pasivaikščiojimams; jau visai nepajėgus valdyti vyskupijai. Jos reikalus tvarko ir darbus atlieka pirmiausia kurijos kancleris kan. Laukaitis19...”20. Nors šis įvertinimas gana nevienareikšmiškas, vis dėlto gerosios vyskupo A. Karoso savybės leido, kad tas „pavargęs”, bet „išmintingas” žmogus netrukus tapo naujos Vilkaviškio vyskupijos vyskupu ir šias pareigas ėjo iki mirties 1947 metais. Taigi kyla klausimas, koks iš tikrųjų buvo tas vyskupas Antanas Karosas21.

„Vyskupėlis“, kaip jį kartais pavadindavo pamaldesni tikintieji, visada atrodė menkas, silpnas, kuprotas dėl stuburo ligos, visgi iš esmės buvo stiprus žmogus. Savo charakterio dėka santykiuose su valdžia buvo nuosaikiųjų pusėje. Visus sprendimus, ypač skubius ar labai svarbius, priimdavo atsargiai, dėl ko jį kai kas kaltindavo neveiklumu. Buvo geros širdies žmogus. Prelatas Ladas Tulaba po daugybės metų prisimena savo, jauno kunigo, metus: „J.E. A. Karosas buvo man tikras tėvas: daugiau negu tėvas”22. Jis giliai išgyveno kun. Vinco Mykolaičio-Putino kunigystės krizę23. Vyskupas Justinas Staugaitis tik patvirtina: „Santykiuose su kitais buvo labai švelnus. Jei ką reikėdavo pabarti, tai padarydavo labai atsargiai. Patirtus nemalonumus mokėdavo nutylėti, nukęsti. Privačiame gyvenime buvo labai kuklus, nemėgdavo iškilmių ir jų vengdavo. Savo vardadienį kasmet išvykdavo kur nors į nuošalią parapiją praleisti. Buvo mažakalbis, jo pamokslai retai būdavo ilgesni kaip 10 min. Turėjo gerą atmintį. Laisvai, bet tiksliai cituodavo Šv. Raštą ar kitus bažnytinius šaltinius”24. Koks iš tiesų buvo Seinų vyskupas Antanas Karosas, yra sunku atsakyti. Galbūt tiksliausiai apie jį liudija vyskupas J. Staugaitis savo atsiminimuose: „Vyskupas Karosas yra sfinksas, savo mintis ir sumanymus nelengvai išduodantis”25.

Sudėtingu pokario laikmečiu vyskupas A. Karosas su sovietine valdžia elgdavosi labai gudriai – atvirai neužsipuldavo, bet ir į kompromisus neidavo. Bolševikai jį palikdavo ramybėje dėl to, kad vyskupas atrodydavo jau silpnas, gal ir šiek tiek „suvaikėjęs”, bet dažniausiai gudriai apsimesdamas nieko nesuprantantis. Atėjus bolševikams prašyti parašo ant kažkokio jiems reikalingo dokumento, žinoma, nukreipto prieš tautos laisvės interesus ar Bažnyčios teises, A. Karosas išėjęs į kitą kambarį užmigdavo arba, tarsi nieko nesuprasdamas, atėjūnams liepdavo klauptis ir priimti palaiminimą. Šie tada skubiai pasišalindavo26, o vyskupas jausdavosi pergudravęs čekistus. Taip 1944 metais į Vakarus pasitraukus Vilkaviškio vyskupui pagalbininkui Vincentui Padolskiui, Karosas ėjo savo pareigas vienas. Nors ir pavargęs nuo tremčių ir karų, kaip kareivis buvo savo poste iki mirties.

Išvada. Vyskupas buvo labai plataus ir šviesaus proto žmogus, apsiskaitęs, išsilavinęs. Kaip iškilus dvasininkas ir asmuo, nuovokus visuomeniniuose procesuose bei politinėse situacijose, Antanas Karosas nebuvo eilinė asmenybė. Kaip besvarstytume jo veiklos bruožus, galiausiai įsitikintume, kad tai ryški Lietuvos Katalikų Bažnyčios figūra, turėjusi įtakos religinei bei kultūrinei krašto būklei. Jis daug prisidėjo siekiant išsaugoti konstruktyvius Lietuvos valdžios ir Bažnyčios santykius, o sovietinės okupacijos metais pademonstravo ištikimybės Apaštalų Sostui ir visai Katalikų Bažnyčiai pavyzdį.

Kun. Kęstutis ŽEMAITIS

1. Paliulionis Mečislovas Leonardas (1834-1908). Gimė Panevėžio apskrityje, Smilgių parapijoje. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1860 m. įšventintas kunigu.
1883 m. gegužės 22 d. konsekruotas Žemaičių vyskupu. (Mūsų švyturiai, p. 213.)

2. Žemaitis K. Vilkaviškio vyskupija. Marijampolė, 2004, p. 20.

3. Brizgys V. Gyvenimo keliai, p. 112.

4. Ten pat, p. 120.

Šunskai buvo gerai žinomi kun.
V. Vizgirdai, nes čia gyveno jo brolis. Būnant Šunskuose pavyko visai to nesitikint perduoti į Vatikaną žinią, kad Lietuvoje dar yra bent vienas bolševikų nesunaikintas vyskupas. Tai įvyko tada, kai iš Šunskų kilęs kunigas Vincas Bartuška, pasitraukęs į Vakarus, studijuodamas Romos universitete, parašė laišką Šunskų klebonui, neva prašydamas krikšto metrikų, o iš tikrųjų norėdamas pranešti, kad yra gyvas ir kur gyvena. Šunskų klebonas V. Ambraziejus, pranešęs V. Bartuškos tėvams, išsiuntė metrikus su prierašu, kad Šunskų bažnyčia yra tarsi prokatedra, o klebonija – kurija, nes čia reziduoja vyskupas A. Karosas.
V. Bartuška laišką perdavė vyskupams V. Brizgiui ir V. Padolskiui, o šie pranešė žinią Vatikano valstybės sekretoriatui. Po to vyskupai kalbėjo, kad žinia apie Vilkaviškio vyskupą
A. Karosą buvo pirma žinia Vatikane iš okupuotos Lietuvos.

5. Žemaitis K. Vilkaviškio vyskupija. Marijampolė, 2004, p. 44.

6. Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius, 1995, p. 194.

7. Žemaitis K. Pirmojo Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso asmenybės bruožai, p. 154.

Kaip tik čia dėl vykstančio Pirmojo pasaulinio karo vysk. A. Karosas buvo atskirtas nuo Seinų ir kurį laiką turėjo apsistoti Petrapilyje. Tik po didelių vargų per Švediją, Vokietiją grįžo į Seinus.

8. Jalbžykovski Romuald (1876-1955). Vilniaus arkivyskupas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Ją baigė teologijos magistro laipsniu. Įšventintas kunigu 1901 m. Vysk. A. Baranausko 1902 m. paskirtas dėstyti Seinų kunigų seminarijoje. Seminarijos viceregentas (prorektorius). 1918 m. lapkričio 30 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas vysk. A. Karoso pagalbininku lenkiškajai vyskupijos daliai. Ištrėmus iš Seinų vysk. A. Karosą, R. Jalbžykovskis iš Šv. Sosto išsirūpino sau apaštališkojo delegato titulą ir savarankiškai valdė okupuotą vyskupijos dalį.
1925 m. Lenkijai sudarius konkordatą su Šv. Sostu, buvo įsteigta nauja Lomžos vyskupija. Jos pirmuoju vyskupu paskirtas R. Jalbžykovskis. Mirus Vilniaus arkivyskupui Ciepliakui,
R. Jalbžykovskis paskirtas Vilniaus arkivyskupu. 1942 m. kovą vokiečių ištremtas į Marijampolės marijonų vienuolyną ir čia internuotas. Antrosios dešimtmetinės okupacijos pradžioje išleistas į Lenkiją ir gyvendamas Balstogėje valdė lenkų okupuotą Vilniaus arkivyskupijos dalį. Visada pasižymėjo antilietuviškomis nuotaikomis. (LE, t. IX, p. 266-267.)

9. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1957, t. XI, p. 81-82.

10. Antanavičius Juozapas (1853-1916). Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. 1876 m. įšventintas kunigu. 1877 m. – Seinų kapitulos vikaras, 1893 m. – kanauninkas ir Prienų klebonas. Prelatas. Mirus vyskupui A. Baranauskui (1902 m.), išrinktas vyskupijos administratoriumi. Ją valdė iki 1910 m. Vyskupo A. Karoso generalvikaras. 1914 m. pasitraukė į Rusiją ir ten mirė. (LE, t. I, p. 197-198.)

11. Staugaitis J. Mano atsiminimai, p. 129.

12. Krupavičius M. Atsiminimai. Čikaga, 1972, p. 151.

13. Konsekravo Varšuvos arkivyskupas Kakovskis (Kakowski), dalyvaujant nuncijui A. Ratti (vėliau pop. Pijus XI).

14. Žemaitis K. Vilkaviškio vyskupija. Marijampolė, 2004, p. 21.

15. Gasparri Pietro (1852-1934). Italų kardinolas, 1898-1901 m. apaštališkasis delegatas Peru, Bolivijoje ir Ekvadore. 1901-1906 m. nepaprastųjų bažnytinių reikalų kongregacijos sekretorius, 1907 m. – kardinolas. 1914-1930 m. – valstybės sekretorius.

16. Matulaitis J. Laiškas kardinolui Pie-tro Gasparri, Kaunas, 1926 03 02 // Naujasis Židinys. Vilnius, 1999,
gegužė-birželis, p. 261-262.

17. Laukaitis Juozas (1873-? Rusijoje). Prelatas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kunigu įšventintas 1897 m. balandžio 24 d. ir paskirtas vyskupo A. Baranausko kapelionu (iki vyskupo mirties). Vėliau iki 1910 m. dėstė Seinų kunigų seminarijoje. Dirbo pastoracinį darbą. 1936 m. išrinktas Seimo nariu (1912 m. – valstybės IV dūmos Rusijoje atstovas iš Suvalkų gubernijos). Vilkaviškio kurijos kancleris ir oficiolas ligi 1930 m. Mirė Rusijoje lageryje, manoma, jog 1952 m. (LE, t. XIV, p. 265-266.)

18. Matulaitis J. Laiškas kardinolui Pietro Gasparri, Kaunas, 1926 03 02, p. 262.

19. Žemaitis K. Pirmojo Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso asmenybės bruožai // Soter. Kaunas, 2001, Nr. 6, p. 153.

20. Tulaba L. Nuo Dusios iki Tiberio. Roma, 1993, t. I, p. 99.

21. Krupavičius M. Vincui Mykolaičiui-Putinui mirus // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius, 1992, p. 107-108.

22. Vaitkus M. Poetas Prince Charming // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius, 1992, p. 164.

23. Lietuvių enciklopedija, t. XV, p. 83.

24. Staugaitis J. Mano atsiminimai, p. 194.

    25. Bartuška V. Prisiminimai apie arkivyskupą M. Reinį: Rankraštis, autoriaus asmeninis archyvas. Marijampolė, 1999, p.14.

Straipsnio komentarai

Vardas:         El. paštas

           

Komentarų skaičius:

Skaityti komentarus

AUŠRA neredaguoja komentarų ir už juos neatsako.
AUŠRA pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pasirašyti kito asmens vardu, nesusiję su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia įstatymus.
Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą bei kitokius neteisėtus veiksmus. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus..